Kodėl senatvė atrodo tokia beprasmė?
Ilgus metus niūriausius savižudybių rodiklius Europoje fiksuojanti Lietuva deda daug pastangų, kad ši situacija keistųsi. Ir rezultatai jau matomi – nuo 2000 metų savižudybių skaičius sumažėjo daugiau nei perpus: prieš 20 metų Lietuvoje buvo fiksuojamos 45 savižudybės 100 tūkst. gyventojų, o dabar – kiek daugiau nei 18 savižudybių.
Higienos instituto paskelbtais naujausiais 2022 m. tyrimų duomenimis, stabiliai prasta lieka tik vyresnio amžiaus žmonių situacija: net 4 iš 10 nusižudžiusių žmonių Lietuvoje yra 60 metų ir vyresnio amžiaus. Tai sudaro 43,8 proc. visų nusižudžiusiųjų, kai, tuo tarpu, vos prieš kelerius metus šis rodiklis siekė kiek daugiau nei 30 proc. Nepaisant gerėjančių tendencijų Lietuvos mastu, 2021 m. ir 2022 m. statistikos palyginimas rodo, kad 70–74 metų ir 85+ amžiaus grupėse savižudybių skaičius net ir išaugo, atitinkamai, 11 proc. ir 25 proc.
Pasak Higienos instituto Psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vadovės Gustės Ovčinnikovos, mokslininkai šią situaciją aiškina keleriopai. Viena vertus, ji siejama su vyresniame amžiuje būdingomis sveikatos problemomis, nepakankamomis pajamomis, sumažėjusiu socialiniu aktyvumu, sustiprėjančiu vienišumo jausmu. Kita vertus – su liekamaisiais COVID-19 pandemijos reiškiniais, kuomet karantino apribojimai tik sustiprino senjorų atskirtį ir beviltiškumo jausmus.
„Kuo vyresnis žmogus, tuo mažiau vertinga jam atrodo profesionali psichologinė pagalba. Didžiausią tokios pagalbos vertę sau mato 18–35 metų asmenys, o mažiausią – 70-ies ir vyresni asmenys. Tai pakeisti galima proaktyviau siūlant emocinę pagalbą vyresniems žmonėms, įtvirtinant, kad psichikos sveikata rūpintis yra normalu ir būtina, įtraukiant ir sugrąžinant juos į visavertį visuomenės gyvenimą, palaipsniui keičiant jų nuostatas į pozityvesnes“, – sakė G. Ovčinnikova.
Kai sunkiausia – tik išklausyti ir palaikyti
Jau ne vienerius metus emocinė pagalba telefonu senjorams pasiekiama tikrai paprasčiau. Tokią paslaugą siūlančios „Sidabrinės linijos“ Skambučių centrui vadovaujanti Kristina Čiuželienė supranta žmones, kuriems nepavyksta tinkamai reaguoti į senolių gal net netiesiogiai išreiškiamus lūkesčius.
„Vienoje pusėje yra artimieji, kurie į senolio rūpesčius ar skausmą įprastai reaguoja jautriai ir iškart nori pagelbėti ir pamokyti, kaip rūpintis savim „teisingai“, kitoje pusėje – senolis, kuris gali jaustis tiesiog beviltiškai, nebesuprasdamas kasdien besikeičiančios savo fizinės būklės. Ir labiausiai išgyvenantis, kad yra tapęs artimiesiems našta. Kaip tik šiuo atveju vertingiausias yra žmogus, kuris gali tiesiog išklausyti. Nemenkindamas problemos, nesiūlydamas sprendimų, o užjausdamas ir palaikydamas. „Sidabrinėje linijoje“ mes tai ir darome“, – pasakojo K. Čiuželienė.
Vis dėlto, kaip rodo „Sidabrinės linijos“ patirtis, kvietimas paskambinti turi įveikti tas pačias nuostatas: ar aš kam nors svarbus, ar tikrai išklausys, ar nepasmerks. Kartais skrajutė su vyresnio amžiaus žmonėms skirtos „Sidabrinės linijos“ nemokamu telefono numeriu guli žmogaus namuose pusmetį, kol dieną X ateina suvokimas – dabar arba niekada.
„O juk sugrįžimui ant tvirtos žemės gali užtekti atviro, širdį ir galvą išvalančio pokalbio. Jis su nepažįstamu žmogumi neretai užsimezga paprasčiau, nei su artimaisiais, kurių nesinori apkrauti ar išgąsdinti“, – sakė „Sidabrinę liniją“ įkūrusio M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo vadovas Marius Čiuželis.
Pažeidžiamiausia grupė – vyresnio amžiaus vyrai
M. Čiuželis atkreipia dėmesį ir į tai, kad savižudybių statistikoje dominuoja vyrai: net keturi penktadaliai nusižudžiusiųjų yra vyrai. Vyrai linkę slopinti emocijas, nerodo vidinių išgyvenimų aplinkiniams ir vis dar nepaprastai sunkiai ryžtasi ieškoti pagalbos kritinę akimirką. Sudėtingi gyvenimo įvykiai – ekonominiai sunkumai, socialinės ar šeimyninės padėties pokyčiai – dažnai siejami su vyriškumo praradimu, ir vyresniame amžiuje gali kur kas lengviau išmušti iš po kojų žemę. Tai reiškia, kad vyrai vis dar nepaprastai sunkiai ryžtasi ieškoti pagalbos kritinę akimirką.
Vyrai galimai renkasi ir žiauresnius, mažiau galimybių išgyventi paliekančius savižudybės būdus nei moterys. Reikšmingas faktorius yra ir alkoholis, kurio vyrai suvartoja žymiai daugiau. „Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro duomenys rodo, kad dažniau ir daugiau alkoholio vartojantys asmenys yra labiau suicidiški, o alkoholio vartojimas kaip sunkumų įveikos būdas irgi kelia didesnę savižudiško elgesio riziką“, – komentavo G. Ovčinnikova.
Ne tik emocinės pagalbos, bet ir reguliarius pokalbius su bendraminčiais siūlanti „Sidabrinė linija“ senjorus į pokalbių poras jungia ne tik su savanoriais, bet ir kitais panašius išgyvenimus patiriančiais ar bendrauti norinčiais senoliais.
„Ilgesnį laiką vienišos gyvendamos vyresnio amžiaus moterys būna pasiilgusios, kaip pačios sako, vyriškos logikos ir racionalumo. Mūsų linijos konsultantės turi nesibaigiantį sąrašą senjorių, kantriai laukiančių, kol užsiregistruos joms tinkamas pašnekovas – nori bendrauti būtent su vyru. Tad senjorai „Sidabrinėje linijoje“ yra ypatingai laukiami ir tikrai atranda, kas juos išklauso ir palaiko“, – patikino K. Čiuželienė.
Iš viso „Sidabrinę liniją“ jau atrado daugiau nei 7000 pašnekovų, 2022 metais reguliariai telefonu kalbėjosi beveik 2000 bendraminčių porų. „Vien per praėjusius metus „Sidabrinė linija“ sujungė juos į 38 434 pokalbius, visi jie prakalbėjo daugiau nei 14 tūkst. valandų. Nors dauguma pokalbių buvo ne apie ribinius išgyvenimus, socialinių ryšių palaikymas labai prisideda prie to, kad senoliai vieną dieną neatsirastų liūdniausioje mirčių statistikoje“, – sakė M. Čiuželis.
Kiek laiko skiriame senyviems artimiesiems?
M. Čiuželis primena: nors Lietuvos visuomenė yra tarp sparčiausiai senstančių visoje Europoje, statistika rodo ir tai, jog 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių pasitenkinimas gyvenimu – vienas mažiausių.
„Prieš dešimt metų daugelis baisėjosi paskelbus statistiką, kad vaikai vidutiniškai per dieną gauna 7 minutes tėvų dėmesio. Bet, kaip rodo Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) duomenys, dažnas senjoras per dieną turi vos vieną socialinį kontaktą, o „Sidabrinės linijos“ pašnekovai neretai pripažįsta – ir dar mažiau, – sakė M. Čiuželis. – Ir čia tenka pripažinti, kad daugelio mūsų bendravimas su senyvo amžiaus artimaisiais apsiriboja buities, sveikatos poreikių patenkinimu, nespėjant pasigilinti į jų emocinę savijautą ar kitus dvasinius poreikius. Todėl tiek daug senyvų žmonių jaučia atskirtį, ir todėl reikalingos tokios organizacijos kaip „Sidabrinė linija“, galinčios užpildyti vienatvės tuštumą pokalbiais apie tai, ko jiems tuo metu reikia – apie skaudamą širdį ar perskaitytą eilėraštį.“
