„Įsitraukimas ir motyvacija – nuolat organizacijas ir vadovus lydintis galvos skausmas. Įsitraukę ir motyvuoti darbuotojai ne tik tinkamai dirba, bet ir siūlo naujas idėjas, patobulinimus ar tiesiog neretai padaro daugiau ir geriau nei tikimasi.
Patiems darbuotojams žodis „motyvacija“ taip pat daug kartų girdėtas, visi nori jaustis motyvuoti, dirbti su energija ir įkvėpimu, tačiau, jei taip nėra, tikisi, kad jų motyvacijos didinimu pasirūpins darbdavys ir vadovai. Tad natūralu, kad darbdaviai ir personalo specialistai nuolat ieško būdų, kaip motyvuoti darbuotojus.
Paprastai viskas pasibaigia tam tikrų papildomų naudų paketu – sveikatos ar sveikatingumo pasiūlymais, mokymais, smagiais užsiėmimais ir t.t., ar tiesiog darbo užmokesčio priedais, bet tai, visgi, yra tik laikina priemonė – viskas prasideda nuo mūsų pačių. Darbdaviai, žinoma, turi ir gali paskatinti, bet motyvacijos šaknys slypi kur kas giliau“, – sako Personalo valdymo profesionalų asociacijos (PVPA) direktorė Aušra Bytautienė.
Kuo daugiau jausmo „iš kančios“, tuo mažiau motyvacijos
Efektyvumo ir komandinės elgsenos trenerė, Mokymo ir ugdymo centro vadovė Liana Mogišaitė pirmiausia primena, kas yra motyvacija: „Tai būsena, skatinanti siekti tikslų ar tiesiog imtis veiksmų. Paprasčiau tariant, motyvacijos tikslas – įkvėpti veikti. Šaltinių, kaip ir iš kur mes galime pasisemti motyvacijos yra begalybė, tiek vidinių, tiek išorinių.“
L. Mogišaitė ieškantiems savyje motyvacijos, rekomenduoja sekti dienos motyvacijos balansą. „Vakare perbėkime dieną, tarsi filmą, ir paklauskime savęs: „Jei būčiau dienos režisierius ir stebėčiau iš šono, kaip įvertinčiau savo motyvaciją?“ Pabandykime žvilgtelti, kas vyko su nuotaika, o ką darėme „iš kančios“, t. y. jausmo ar būsenos, kai atrodo plyštame iš vidaus, o gal net norisi rėkti. Kuo daugiau jausmo „iš kančios“, tuo mažiau motyvacijos turime į ateitį“, – naudingu patarimu, kaip įvertinti savo motyvacijos lygį, dalijasi specialistė.
Jausmo „iš kančios“ pavyzdžiai, anot jos, galėtų būti tokie: kolega pristato rezultatus, o mes sukandę dantis, galvojame „kokias čia nesąmones jis kalba!“ arba gauname užduotį, o mūsų vidinis balsas sako „o ne, ir vėl...“
„Mūsų vidinis dialogas, t. y. reakcijos, kaip maži lašai, kuria mūsų būsenos vandenyną. Kai prisipildome per daug neigiamų reakcijų, nepastebimai ateiname prie ribos – „nebeturiu motyvacijos“, – sako efektyvumo ir komandinės elgsenos trenerė.
Be telefonų ir mažais žingsniais
Siekiantiems papildyti savo motyvacijos klodus L. Mogišaitė pirmiausia pataria ieškoti savyje įgūdžio, kurio „aš“ naudai priimame sprendimą – ar to, kuris nuolat „bamba“ ir atranda visokių pasiteisinimų, ar to, kuris geba įžvelgti gerąsias puses.
„Nesakau, kad motyvacijos negalime pasisemti iš išorės: kitų žmonių, knygų, susitikimų. Ne, to tikrai reikia – kiekvienam savo. Tik paklauskime savęs, kaip mes išorinę motyvaciją transformuojame į vidinę. Juk motyvacija – tai būsena“, – primena pašnekovė.
Anot jos, pirmiausia, tam, kad „kančios jausmo“ būtų kuo mažiau, svarbu nepamiršti kelių paprastų, bet labai reikšmingų dalykų.
„Gyvename nuolatinės „blaškos“ amžiuje, kurio pasekmė „nomofobia“, kuri pasireiškia baime atsijungti nuo mobiliojo ryšio. Ir jei kelias minutes, kas šiandien mums jau tampa amžinybe, neišgirstame žinutės signalo, galvojame, kad praradome ryšį. Labai kviesčiau į „mobiliojo ryšio dietą“.
Tik svarbu „nepersivalgyti“, t. y. nesukurti sau dar didesnės baimės per ilgai atsijungus nuo ryšio. Pradėkime nuo mažų žingsnių, 10–15 minučių per dieną ir susikaupkime ties tuo, ką tikrai 100 proc. norime daryti. Pastebėkime, juk šiandien vienu metu darome daugybę dalykų: klausomės pristatymo, šalia kolega kažką šnibžda į ausį ir peržiūrime laiškus telefone arba į juos atsakome. Toks nuolatinis blaškymasis tikrai nepadeda ugdyti pasitenkinimo tuo, ką darau, jausmo“, – sako pašnekovė.
Kita svarbi dedamoji – ėjimas tikslo link mažais žingsniais. „Lietuvoje, gerąja prasme, gyvename perfekcionizmo visuomenėje. Pasiekiame tikrai daug, vertinant net ir kitų šalių kontekste. Tačiau tai suformuoja mąstymą „viskas arba nieko“, kuris pavojingas, nes esame linkę arba daryti maksimumą, arba nedaryti visai. Ir dažniausiai pasirenkame nebedaryti, o tada save „plakame“.
Gaunasi užburtas ratas. Geras posakis – kai nežinai nuo ko pradėti, pradėk. Kviečiu įsikvėpti daryti mažomis atkarpomis. Vienas pavyzdžių – užsienio kalba. Vietoj to, kad kaltintume save, jog savaitę nėjome į kursus ir savaitgalį bandytume atsigriebti, padalinkime kalbos mokymąsi į lygias dalis, pavyzdžiui, kiekvieną dieną skirkime 15 minučių naujų žodžių mokymuisi. Lygiai taip pat darbe. Jei norime kelti kvalifikaciją ar išmokti kažką naujo, pagalvokime, kas bus tie maži ėjimai kasdien“, – rekomenduoja L. Mogišaitė.
70 proc. motyvacijos lemia mūsų aplinka
Tyrimai rodo, kad didžiąją dalį, 70 proc., motyvacijos lemia mūsų aplinka. Ne paslaptis, kad kartais aplinkos pakeisti negalime arba tiesiog nedrįstame. Su tuo dažnai susiduriame ir darbe. „Atsidūrus aplinkoje, kuri demotyvuoja, lengva pasakyti: „išeik, keisk aplinką“, bet visgi realybėje nėra viskas taip paprasta“, – sako efektyvumo ir komandinės elgsenos trenerė ir dalijasi keliais patarimais, kurie įkvėps atrasti sprendimo variacijų darbinėse situacijose:
• Stenkitės neįsijausti į kitų žmonių gyvenimus. „Jei kolega nuolat blogos nuotaikos, gal laikas nustoti mums patiems „bambėti“ ar galvoti, kaip jam padėti, jei tai darėme jau šimtą kartų. Verčiau, susikoncentruokime ties mūsų pačių gyvenimais ir darbais. Negalime priversti kito žmogaus jaustis gerai, jei jis to nenori. O gal jau laikas padėti kolegai pamatyti save pasidalinant savo būsenos apibūdinimu, pavyzdžiui: „Tikiu, jog tenka išgyventi sunkų laikotarpį, tačiau pastarąjį mėnesį pabendravus jaučiuosi kaip išspausta citrina ir be nuotaikos. Tiesą sakant, pastebėjau, kad kartais turiu paieškoti motyvacijos susitikti, bendrauti“. Kalbant su kitu žmogumi, venkime žinutės: „Tu blogas (-a)“, koncentruokimės į žinutę: „Aš jaučiuosi“, – pataria specialistė.
• Atraskime naudą. „Kiekviename, net ir pačiame mėgstamiausiame darbe, visada bus ir nemėgstamų užduočių. Būtų keista, jei 100 proc. darbo susidėtų vien iš mėgstamų užduočių. Yra keletas metodų, kaip pasilengvinti dalią, kai užduotys demotyvuoja. Vienas paprasčiausių – kuo greičiau atsikratyti užduoties, nenukenčiant rezultatui. Kitas – pagalvoti, kuo nemėgstama užduotis gali būti naudinga. Gal, pavyzdžiui, nuobodus duomenų suvedimas gali ugdyti kantrybę? Arba medžiagos rinkimas internete – paskatinti ieškoti įdomesnių užklausų?“, – pataria pašnekovė.
• Švęskime net ir mažas pergales. „Motyvacija negali būti nuolatinė konstanta. Jei nuolat būtume ypatingai motyvuoti, būtume robotai. Motyvacija gali būti ar net turi būti kintanti. Natūralu, kad esant įtemptam laikotarpiui turėsime mažiau motyvacijos. O sulaukę keleto pagyrimų iš eilės, jausimės kaip ant sparnų. Kodėl? Nes įprastai esame linkę matyti daugiau neigiamų dalykų, nei teigiamų. Ir neigiami dalykai išlieka gerokai ilgiau. Todėl, net ir maži pasiekimai, pergalės darbe galėtų būti dažniau minimi ar pasidalinama pagyrimu“, – primena L. Mogišaitė.
„Norisi kiekvienam asmeniškai priminti, kad mes patys esame tie, kurie stipriai prisideda prie kūrimo mus supančios aplinkos, kuri, kaip minėta, lemia net 70 proc. mūsų jausenos ir motyvacijos. Na, o darbdaviams būtina nepamiršti skirti pakankamai dėmesio organizacijos aplinkai ir kultūrai, kurioje skatinama pastebėti net ir mažus laimėjimus ar pasiekimus, vertinamas (o gal net pažymimas ir švenčiamas) augimas, pagarbus bendravimas ir pagalba ne tik tarp kolegų, bet ir tarp vadovų ir darbuotojų. Paprasti ir netgi nekainuojantys dalykai daro stebuklus“, – reziumuoja A. Bytautienė.
