Ypatingai mus veikia neverbalinė kalba: balso tonas, kalbėjimo greitis ir kt. gali žmogų padaryti laimingą, sugraudinti ar supykdyti. Kalba veikia emociškai, daro įtaką – tą nesyk įrodė ir psichologų atlikti tyrimai.
Pasakyti gerą žodį – nebe tabu
Į dienos klausimą, ar moka džiaugtis kiekviena diena, kone 10 tūkst. lrytas.lt skaitytojų atsakė: „taip, moka“, dar maždaug tiek pat patvirtino, kad kolegoms ir kitiems žmonėms negaili gerų žodžių, tiesa, buvo ir tokių, kurie prisipažino tą darantys retai arba nedarantys visai.
Tokie atsakymai Žmogaus studijų centro partnerio, psichologo Justino Buroko nenustebino. Tai, kad vieni lietuviai gerus žodžius kolegoms ar kitiems žmonėms sako kone kasdien, tačiau kiti nesako visai, pašnekovas aiškino mūsų kultūra.
Dalis lietuvių – vis dar linkę pasilaikyti emocijas, gerus žodžius. Tam didelės įtakos turi aplinka, kurioje augome, auklėjimas. Juk ne vienas esame girdėję posakį „Negirk vaiko – išleps“. Džiaugiuosi, matydamas, kad yra susiformavęs ir visai kitas požiūris į gerą žodį, suprantant, kad pagyrimas ne lepina, o, priešingai, leidžia žmogui patirti pozityvias emocijas, pasijusti puikiam.
Geras žodis atneša gerą emociją, kuri – užkrečiama. Kaip ir burbėjimas. Jei patys gerai jaučiamės, skleidžiame pozityvias emocijas, kitą žmogų natūraliai pagiriame norėdami, kad ir jis pasijustų geriau“, – komentavo J. Burokas.
Kaip rodo jau klasikiniu tapęs mokslinis tyrimas, tik 7 proc. žodžiu perduodamos žinutės poveikio priklauso nuo žodžio, kur kas daugiau – 93 proc. – nuo neverbalinių bendravimo priemonių (kalbėjimo tono, gestų, mimikos ir kt.).
Pavyzdžiui, žodį „šaunuolis“ galime pasakyti su panieka ir ironija balse. Tai tikrai sukels ne pačius pozityviausius kitos pusės jausmus, o galime – švelniai, su meile, tada tai tikrai taps pagyrimo žodžiu. Labai svarbu, kad derėtų tai, ką sakome ir kaip sakome. Tokiu būdu išvengsime dvigubų žinučių siuntimo savo aplinkai.
Savijauta daro įtaką kasdieniam gyvenimui
Geras žodis ir laimės jausmas – visko pradžia. Psichologo žodžiais, laimingas žmogus gali kokybiškiau dirbti, daugiau uždirbti, užmegzti pozityvius santykius, o ne atvirkščiai. Kartais klaidingai manoma, jog išorės įvykiai lemia žmogaus emocinę būseną.
Mūsų emocijos, psichologo žodžiais, priklauso nuo mūsų vidinių išorės įvykių interpretacijų. Jei jaučiame nuolatinę vidinę įtampą ar nerimą, sakome, kad žmogus „įsitempęs“ – dažnu atveju jis aplinkoje matys tik trūkumus ir grėsmes. Jei žmogus yra praradęs vidinę darną su savimi, jaučiasi nusivylęs savimi, aplinka – jokie skaičiai banko sąskaitoje jo nepradžiugins.
Galimai, priešingai, sukels dar didesnį nusivylimą, nes viduje vis suksis mintis: „galėjai ir daugiau – nevykėlis“. O juk mėgstame sakyti, kad pinigai ar jų kiekis daro žmogų laimingą. Ar galima išmokti džiaugtis kiekviena diena?
„Viena vertus – to neturėtume mokytis, t. y. gebėjimas džiaugtis gyvenimu turėtų būti natūralus jausmas, susiformavęs mums augant. Gebėjimas džiaugtis gyvenimu ateina iš darnos jausmo. Jei žmogus jaučiai darną su savimi, aplinka, kitais žmonėmis, tada jis gali mėgautis gyvenimu, jaustis laimingu ir džiaugtis kiekviena diena. Džiaugsmas ateina ir iš pilnatvės jausmo, jausmo, kad žmogus gyvena gyvenimą, kuris jam patinka, kuris jo.
Tačiau, jei patirtis buvo kitokia, jei žmogus augo aplinkoje, kurioje mažiau dėmesio buvo skiriama emocinei gerovei, labiau – griežtam taisyklių laikymuisi, aplinkoje, kur nuolat skambėdavo žodžiai „turi“, „privalai“, kur dominavo griežtos bausmės, artimųjų kivirčai ir barniai, nuolatinės įtampos jausmas, tokiu atveju – tikėtina – asmeniui suaugus mėgautis gyvenimu ir kiekviena diena tikrai gali būti sudėtinga.
Tokią patirtį turintiems žmonėms dažnai tenka nueiti nelengvą kelią, formuojant vidinės ramybės jausmą, atsikratant vadinamųjų vidinių konfliktų ir atrandant gebėjimą džiaugtis gyvenimu. Keliaujant šiuo keliu, neretai naudinga yra ir profesionali psichologo ar psichoterapeuto pagalba, savęs pažinimo grupės ir kt.
Beje, moksliniai tyrimai rodo, kad laimės pojūtį mes kasdien nesunkiai galime susikurti patys, jei tik skirsime tam šiek tiek dėmesio ir imsimės realių veiksmų. Pavyzdžiui, yra įrodyta, kad jei stipriai išsišiepsime ir 5 min. šypsosimės, mūsų organizme pradės išsiskirti „laimės hormonai“, o mes pradėsime jaustis laimingesni.
Ištarti gerą žodį ne visuomet lengva
Kad pasakytum gerą žodį kitam, jei pats jautiesi paniuręs, aplinkoje matai vien tik neigiamus dalykus, nėra lengva, todėl dalis apklausos dalyvių ir pripažino niekada jų kitam nesakantys. Be reikalo: psichologo žodžiais, jei pasakai kažką gera kitam, tavo paties emocinė būsena tampa pozityvesnė, be to, didelė tikimybė, kad taip pat išgirsi kažką gražaus.
„Tyrimai patvirtina: jei besąlygiškai pasirūpiname kitu, nereikalaudami grįžtamojo ryšio, pavyzdžiui, kito emocija, išsiskiria hormonai, padedantys įveikti streso padarinius“, – paaiškino pašnekovas.
Ar veikia, jei nuolat sau kartojame „aš galiu“, „aš sugebu“ arba man nepavyks“, „aš nesugebėsiu“? J. Burokas patvirtina – tokia praktika veikia, tik svarbu atsakyti į klausimą, kodėl reikia save vis skatinti arba menkinti?
„Kaip apie save manysi, taip ir jausiesi. Žmogui labai svarbu būti savo paties geriausiu draugu. Kita vertus, mes galime būti sau priešu, save engti: paprastai – tai mūsų pasirinkimas“, – atkreipė dėmesį psichologas.
Paklausti, kokiai būdais dažniausiai rodo dėmesį, absoliuti dauguma lietuvių atsakė, jog geru žodžiu ir apkabinimu. Palyginti nedaug, bet buvo ir tokių, kurie teigė dėmesio nesulaukiantys patys, todėl nerodantys ir kitiems. Ką tai pasako apie žmogų?
„Girti mokomės šeimoje. Vaikas stebėdamas tėvus ir kitus jam svarbius aplinkos narius ima suprasti, kaip tinkamai elgtis pasaulyje. Žaviuosi augančia vaikų karta. Matau, kaip vis daugiau vaikų palaiko vienas kitą, kaip jie nejaučia poreikio tyčiotis, priešingai, geba atjausti, suprasti, paguosti vienas kitą.
Manau, tam esminę įtaką daro patirtis, kurią vaikai įgyja savo artimiausioje aplinkoje – šeimoje. Jei kuriam nepasiseka, užuot sakę: „nevykėlis, kodėl taip padarei“, tėvai jį apkabina ir ramina: „viskas gerai, pažiūrėsime, kaip galime tau padėti“. Šį pozityvumą vaikai perkelia į savo aplinką.
Kai suaugę pradeda suprasti, kad vaikas yra žmogus, kuris turi savo jausmus, išgyvenimus, o mes, suaugusieji, esame tam, kad jam padėtume, palaikytume, tam, kad padėtume emocijas valdyti, jis įgauna kitokią patirtį nei mes buvome pratę. Pasakyti, kad esu šaunus, daugumai suaugusiųjų vis dar gėda, nemalonu. Gero žodžio sakymas kitam yra susiję su atvirumu. Mūsų tėvai gyveno laikotarpiu, kai atvirumas buvo pavojingas“, – kalbėjo psichologas.
Atsakydami į klausimą, kur semiasi pozityvumo, portalo lrytas.lt skaitytojai pasidalijo į dvi stovyklas: vieni pozityvumo semiasi darydami gerus darbus, o kiti teigia tiesiog nesantys pozityvūs.
Pašnekovo žodžiais, daryti gerus darbus – apsimoka. Kaip jau buvo minėta anksčiau, padarius kitam ką nors gero neatlygintinai, mūsų organizme išskiria hormonai, padedantys įveikti stresą, be to, pradedame jausti pasitenkinimo, džiaugsmo emocijas, apima pilnatvės jausmas. Taigi, geri darbai yra neišsenkantis pozityvumo šaltinis.
Žinoma, žmogus į siūlymą padėti gali reaguoti piktai, priešiškai, bet, praktika rodo, kad taip nutinka retai. Paprastai, žmogus sureaguos pozityviai, o padėjęs žmogus irgi pasijaučia gerai. Įvyksta savotiški šiltų švelnukų mainai.
Noras pasakyti gerą žodį, psichologo teigimu, tiesiogiai priklauso nuo mūsų pačių emocinės savijautos. Jei žmogus užsidaręs, nebendrauja, paniuręs, tuomet ir pasaulis atrodo priešiškas bei noro sakyti gerus žodžius nėra.
„Manau, kad mūsų visuomenė keičiasi į gerąją pusę. Joje mažėja poreikio kitus auklėti, keisti, engti, teisti, daugėja noro suprasti, pažinti, priimti. Žmonės vis labiau ima rūpintis savo ir kitų emocine gerove. Kai žmogus auga darnoje, nejaučia meilės deficito, jam tikrai neatrodo, kad pasaulis priešiškas. Taip, mes turim kartą, kuri augo kitokioje aplinkoje.
Visgi vis daugiau žmonių mokosi, atsipalaiduoja, lengviau įvardija jausmus ir juos parodo, moka tinkama reikšti. Tam skiriama daug dėmesio, ir tai tikrai sveikintina“, – pabrėžė J. Burokas.
