Kas tas imposteris?
Apsišaukėlio, apsimetėlio arba tiesiog imposterio sindromu vadinamas nepilnavertiškumo kompleksas – psichologinė būsena, kuomet nepaisant sėkmių ir kompetencijų, žmonės jaučia vidinį nepasitikėjimo savimi jausmą ir nuvertina savo pasiekimus laikydami juos niekiniais.
„Tai yra tam tikras saviapgaulės jausmas, kad tu esi „suklastotas“ arba nesi vertas to, ką pasiekei. Labai svarbu pabrėžti, kad dažniausiai tai neturi nieko bendro su realybe – net ir pelnytai vadinamas geriausiu savo srityje, gali jaustis nepakankamas. Apie šį sindromą garsiai kalbėjo ir buvusi pirmoji JAV ponia Michelle Obama ar aktoriai Tom Hanks ir Emma Watson bei kiti“, – sako S. Alksnis.
Ši būsena ne tik trukdo džiaugtis pasiekimais, bet gali ir itin stabdyti asmeninę ir profesinę kelionę, nes neleidžia susikurti naujoms pergalėms reikalingo pasitikėjimo savimi ir imtis reikalingų veiksmų. Ilgainiui visa tai kone paralyžiuoja ir žmonės jaučiasi „užstrigę“. Tyrimų duomenimis, 3 iš 10 žmonių ne tik retkarčiais junta šią būseną, bet yra jos kamuojami nuolat.
„Vienas šio sindromo bruožų – polinkis mažinti savo pasiekimus arba pastebėti tik savo klaidas ir nepakankamumus, bet visiškai ignoruoti savo pasiekimus, priskiriant juos atsitiktinumui bei išoriniams veiksniams. Toks savęs nuvertinimas trukdo pažinti tikruosius savo gebėjimus ir potencialą, tad baiminamasi pasinaudoti prasmingomis ir karjerą bei gyvenimą į priekį varančiomis galimybėmis. Galiausiai, taip save apribojant neretai patiriamas net nuovargis, demotyvacija ir apskritai prarandamas noras imtis naujų projektų ir siekti tobulėjimo“, – aiškina S. Alksnis.
Pažinti padės padidėjęs atidėliojimas
Apsišaukėlio sindromas dažnai pasireiškia troškimu būti nepriekaištingu ir nuolat siekti tobulumo. Bijant suklysti, dažnai imama kone paniškai vengti naujų veiklų ar jas atidėlioti. S. Alksnis teigia, jog būtent tai gali tapti signalu, kad nepakankamumo jausmas ima trukdyti ir reikia imtis priemonių jam valdyti.
„Šio sindromo kamuojami žmonės vengia situacijų stengdamiesi kartu išvengti galimybės, kad būtų įrodytas jų „nepakankamumas“. Ir vengiama nebūtinai sąmoningai – kartais sau keliami tokie aukšti ir nepasiekiami standartai, kad net nebūtų prasmės pradėti imtis veiklos. Tokiu būdu tarsi užsisuka užburtas ratas, kai siekiant tobulumo vengiama veiklos, o jos vengiant tobulumas niekaip nepasiekiamas ir „nepakankamumas“ tarsi įrodomas ir vėl skatina vengti veiklos. Tad situacija ima paralyžiuoti ir varginti, nes veiksmai neatitinka lūkesčių“, – aiškina S. Alksnis.
Ekspertas prideda, kad pastebėti šį užburtą ratą ne taip paprasta, nes standartai sindromo kamuojamo žmogaus akimis atrodo visiškai normalūs. Todėl ekspertas siūlo stebėti ne savęs vertinimą, bet elgesį, pasirinkimus ir veiksmus.
„Jei pastebite, kad jau kurį laiką kažko labai norite, bet nesate žengę nė menkiausio žingsnio, kad noras taptų realybe, tai gali rodyti, kad keliate sau per aukštus standartus. Tokiu atveju svarbu imtis nors menkiausio veiksmo, kad pralaužtumėte tą užburtą saviapgaulės ratą“, – pataria S. Alksnis.
Ištrūkti padės praeities laimėjimai
Norint susikurti šiek tiek motyvacijos, padėsiančios imtis veiksmų, prasminga peržiūrėti praeities laimėjimus ir jais kiek pasidžiaugti.
„Susiduriantys su imposter sindromu, dažnai mano, kad jų praeities sėkmės tik atsitiktinės, tad imantis naujų iššūkių, kas nors ims ir išsiaiškins šią tiesą. Vis tik peržiūrėjus praeities laimėjimus, lengviau prisiminti, kad rezultatą atnešė jūsų įdėtos pastangos, o jos yra nepaneigiamas faktas to, kad tobulėjate ir kuriate vertę“, – pataria S. Alksnis.
Keliantiems sau neproporcingai aukštus reikalavimus taip pat svarbu prisiminti, kad baimė ir nesėkmė yra neišvengiamos gyvenimo dalys, tad net ir suklydus, galima sėkmingai siekti tikslų.
„Svarbiausia, kaip susidorojame su nesėkmėmis, o ne tai – patiriame jas ar ne. Tad jau iš anksto įsivardinus būdus, ko imtis planams nepasiteisinus, žengti žingsnius ir leisti sau šiek tiek daugiau bandyti ir rizikuoti taip pat gali būti lengviau“, – pataria S. Alksnis.
Galiausiai ekspertas pataria nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus – karjeros konsultantus ar net psichologus.
„Ne kartą karjeros mentorystės platformos „idialogue“ ugdytiniai dalinosi, kad būtent mentorius padėjo jiems pamatyti savo talentus ir kuriamą vertę darbo rinkoje bei paskatino siekti daugiau, kuomet vidinis kritikas viduje „ėmė viršų“. Vis tik, jei šis jausmas ima stipriai kamuoti ir aptemdo kasdienybę, apie jį prasminga pasikalbėti ir su psichologais, kad sindromas netaptų kitų psichikos problemų priežastimi“, – įspėja S. Alksnis.
