NATO viršūnių sutikimas iš lietuvių pareikalavo kantrybės, politikų – atsparumo įtampai, tačiau V.Zelenskis atsivežė tokią naštą ant savo pečių, kokią mažai kas ir galėtų suprasti.
Kai Lenkijos prezidentinis lėktuvas, kuriame ir buvo V.Zelenskis, antradienį nusileido Vilniaus oro uoste, visoje Ukrainoje gaudė oro pavojaus sirenos, o Kijevo link skriejo Rusijos paleisti „Shahed“ dronai.
Ką reiškia atsipalaiduoti nuo įtampos ir nerimo veikiausiai jau užmiršęs V.Zelenskis į Lietuvą atvyko vieno – užsitikrinti kuo didesnę NATO šalių paramą ir kiek įmanoma plačiau atverti duris Aljanso link.
Ir visa tai labai gerai atsispindėjo jo akyse.
V.Zelenskis antradienį mojo ranka ir šypsojosi didžiuliai jį prie viešbučio pasitikusiai miniai. Dėkojo Lietuvai ir jos žmonėms Lukiškių aikštėje per koncertą, ne vieną kartą apsikabino su Gitanu Nausėda, o vakare su žmona Olena kartu patraukė į Prezidentūrą, kur įvyko prabangi socialinė vakarienė, sutraukusi kone visus NATO viršūnių susitikimo lyderius, išskyrus laiką savo kalbai skirti nusprendusį JAV prezidentą Joe Bideną.
Daugybę džiugių akimirkų lydėjo ir dar didesnė gausybė kadrų su šypsenomis. Jų nuoširdumu abejoti neįmanoma – V.Zelenskis visa širdimi dėkojo lietuviams už visą pagalbą.
Bet vos tik akys akimirkai nukrypdavo kitur, akyliausieji pastebėdavo gerai suprantamą nuovargį. Nuovargį, kuris tęsiasi gerokai ilgiau nei nuo 2022 metų vasario 24 dienos, kai Vladimiras Putinas įsakė Rusijos pajėgoms veržtis į Ukrainą ir užimti Kijevą.
V.Zelenskio ir O.Zelenskos vizitą atidžiai stebėjo ir komunikacijos ekspertas Arijus Katauskas.
„Iš to, ką matėme, galiu teigti, kad prezidentas puikiai tvarkėsi, ir tai nieko naujo – ponas V. Zelenskis visą laiką, visus 500 karo dienų, pasižymi tuo, kad yra išskirtinai gerai komunikuojantis žmogus. Kai reikia pasisveikinti, nusišypsoti publikai, jis tą ir daro. Akivaizdu, kad jis pagal žmonių reakciją jaučia, kokios retorikos – ir verbalinės, ir neverbalinės – reikia laikytis. Jis jau seniai moka puikiai pristatyti ir save, ir Ukrainą“, – lrytas.lt portalui pasakojo A.Katauskas.
Jis pabrėžė – vargu, ar galime suprasti, koks svoris slegia V.Zelenskio pečius.
„Mums, su tuo nesusidūrusiems, sunku įvertinti, koks krūvis, spaudimas jam tenka, bet per visas šias 500 dienų mes matome prezidentą tik stiprėjantį. Jei anksčiau kažkam dar galėjo kilti klausimų dėl jo gebėjimo atlaikyti užgriuvusius sunkumus, dabar turbūt jau visas pasaulis suprato, kad tie išvedžiojimai buvo klaida. Tik jis dabar rūstesnis, mes matome tikrą kariaujančios šalies prezidentą“, – pabrėžė A.Katauskas.
Ne ką mažesnį vaidmenį V.Zelenskio kelionėse atlieka ir O.Zelenska: per susitikimus ji stovi šalia savo vyro, tačiau ir Vilniuje užfiksuotose kadruose matyti, kad vienas kitam yra ramstis, tokiais visai Ukrainai sudėtingais laikais.
„Tai – puikus komandinis darbas, kai prezidentas dengia vienas, o pirmoji ponia – kitas puses. Ji yra aktyvi, labai charizmatiška ir kartu labai empatiška. Juk šios poros užduotis – ne tik sprendimų priėmimas, bet ir reprezentacinė funkcija, kurią puikiai atlieka ir prezidentas, ir pirmoji ponia. Matome ją santūriai besišypsančią, jos interviu gerai paruošti ir juose yra tos žinutės, kurios turi būti, priklausomai nuo situacijos. Manau, kad tai viena iš geriausiai komunikuojančių šalių vadovų porų“, – įvertino A. Katkauskas.
Tautos sąmonė ir stiprus karo vadas
„Aš – kaip namuose“, – tokia V.Zelenskio frazė, pasakyta ant scenos Lukiškių aikštėje, nuvilnijo per žiniasklaidos antraštes. Ukrainos vėliavų apsuptas, plojimų ir palinkėjimų sulaukęs V.Zelenskis neslėpė susižavėjimo, o susirinkusių meilę išbandė ir sušukęs „Slava, Ukraini“. Kiekvienas lietuvis puikiai žino, ką atsakyti į šią frazę.
V.Zelenskio kalba sužavėjo tūkstančius lietuvių, ne vienam teko išspausti ir ašarą. Ukrainos prezidento žodžiai paliko įspūdį ir aktorei, retorikos mokytojai Adrijai Čepaitei: „Stebėdama V. Zelenskio kalbą galvojau, kad matau žmogų, kuris kalba ne savo, o visos tautos vardu. Jis yra tautos sąmonė ir yra visai kitame lygyje, nei daugelis iš mūsų. Jeigu jis būtų kažkas mažiau, turbūt nebūtų tiek laiko ištvėręs. Ir žmonės tai jaučia, nori eiti su juo. Taip pat iš jo kalbos buvo justi, kad jo pagarba ir padėka Lietuvai yra labai tikra ir tai labai palietė. Be to, buvo juntama ir tai, kad jis – be galo stiprus karo vadas.“
Aktorė pastebėjo, kad yra išklausiusi tūkstančius kalbų, ir daugelis jų skambios, gražios, nugludintos, bet trūksta spontaniškumo ir tikrumo. To nepasakysi apie V. Zelenskį.
„Karas padaro taip, kad žmogus visą laiką būtų čia ir dabar, jis negali pabėgti į praeitį ar į ateitį. Jo gyvenimas vyksta labai dideliu greičiu, ir tai atveda į tiesą su savimi. V. Zelenskis nieko nevaidina, nesistengia atrodyti geresnis, nei yra, ir nebijo sakyti to, kas diplomatiškai yra negražu. Jis rėžia tiesą – bet visi tai priima, nes supranta, kad tai yra tiesa. Dėl to jis daugeliui mūsų toks brangus“, – sakė A. Čepaitė.
Beje, ji pastebėjo, kad tai, jog prezidentas šypsosi, yra visiškai natūralu – žmogus negali visą laiką kentėti. Getuose ir koncentracijos stovyklose žmonės irgi juokdavosi, nes mūsų prigimčiai to reikia.
Paklausta apie O. Zelenskos vaidmenį, A.Čepaitė atsakė: „Žinote, jie yra du aktoriai, o ką aktoriai gerai moka – tai nevaidinti. Aktorius suvokia, kada jis vaidina ir kada ne, o kitų profesijų žmonės dažnai to neatskiria.“
Galima įžvelgti spalvinę žinią
Viešojo kalbėjimo ir kūno kalbos specialistas Igoris Vasiliauskas, stebėdamas V. Zelenskio vizitą į Vilnių, atkreipė dėmesį ir į jo bei jo žmonos aprangos simboliką.
„Prezidento drabužiai nuo pirmosios karo dienos byloja, kad jis yra karo zonoje ir situacija sudėtinga, kyla išlikimo klausimas. Įdomu tai, kad kalbėdamas Lukiškių aikštėje V. Zelenskis vilkėjo juodą džemperį, o prie pat kaklo buvo baltas simbolis – tridantis. Juoda ir balta, jokių tarpinių spalvų – mano supratimu, tai gali būti spalvinė žinia, kad sprendimas apie priėmimą į NATO gali būti tik juodas arba baltas, be jokių „o galbūt, kada nors...“ – sakė I. Vasiliauskas.
O. Zelenskos apranga, vyšyvanka, žinoma, simbolizuoja Ukrainą, jos žmones ir istoriją – ir tai greta vyro karinės uniformą primenančios aprangos byloja, kad šaliai kilęs rimtas pavojus.
„Tokia yra forma, o turinys man atrodo įdomus tuo, kad V. Zelenskiui kai kas vis dar bando klijuoti lipduką, jog praeityje jis buvo aktorius. Tikrai taip, aktorinio meno jis yra išmokęs, ir turbūt tas išmokimas jam padeda greitai perjungti emocinį foną – jis staigiai persiorientuoja į „čia ir dabar“, gali greitai pereiti nuo vienos būsenos prie kitos“, – teigė I. Vasiliauskas.
Ir pridūrė, kad V. Zelenskis šypsosi (ir jo šypsena labai graži, šilta) ir kelia ranką žmonėms Pilies gatvėje panašiai, kaip darydavo prieš keletą metų TV laidose, bet negali sakyti, kad tai dirbtina – tai tikriausiai išmokimas, kuris pereina į natūralią žmogaus būseną.
Paklaustas, ar V.Zelenskis kai kuriose Lukiškių aikštėje darytose nuotraukose jam neatrodo pavargęs, kūno kalbos žinovas sakė: „Galima įžvelgti nuovargį arba tai, kad susiklosčiusi situacija jį pradeda erzinti, kelia nepasitenkinimą. Juk jis itin aktyviai mezga dvišalius santykius, visur važinėja, bendrauja, ir tai vienareikšmiškai reikalauja didelių fizinių jėgų – nelieka jokios standartinės dienotvarkės su laisvalaikiu vakare, tenka dirbti 24 valandas 7 dienas per savaitę, o smegenys, užsiimant intelektualia veikla, dirba maksimaliu režimu.
Taip, tai alina organizmą. Bet visgi matau jo kūno kalboje ir susierzinimą – gal jis pavargsta ne tik todėl, kad dirba maksimaliu pajėgumu, bet ir dėl to, kad darbas neatneša taip laukiamo rezultato ir nepavyksta pasiekti to, ko norisi, savo šaliai. Jis nori turėti maksimumą ir kuo greičiau, ir tai yra suprantama.“
Pašnekovas atsiminė ir vienoje V. Zelenskio kalboje nuskambėjusį klausimą – pasakykite, kiek reikia, kad dar ukrainiečių žmonių žūtų, kad šalis pagaliau būtų verta tapti NATO nare? Nuolatinės ukrainiečių žūtys turėtų būti prezidentui siaubingai sunki našta – juk negali siųsti žmonių į fronto liniją, abejingai suvokdamas, kad tai yra karo kaina. Už kiekvieno žuvusiojo slypi žmogus su visa jo istorija, ir tai – didžiulė tragedija.
Galiausiai I. Vasiliauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad prezidento kalbos puikiai paruoštos, su aiškiais struktūriniais pikais. Kalbėdamas Vilniuje jis nuvedė klausytojus į istorinę praeitį, minėjo Vilniaus televizijos bokštą, lietuvių kovą už nepriklausomybę, Suomijos tragediją karo metu, Prahos pavasarį, Vengrijos įvykius – taip V. Zelesnkis siunčia žinią, kad rusai daro tą patį, ką darė daugelį dešimtmečių, Ukraina – jokia ne išimtis.
Emocinis krūvis – didžiulis
Psichologas Olegas Lapinas atkreipė dėmesį į V. Zelenskio ištvermę: „Jis per mėnesį aplankė daug šalių, buvo daug skrydžių, ir visą tą laiką turėjo kalbėti su politikais ne visuomet maloniomis temomis, pasirodyti prieš minią – emociškai tai tikrai labai sunku.“
Pasak psichologo, visą tą krūvį atlaikyti prezidentui padeda tai, kad jis yra tikras ekstravertas, kuris gerai jaučiasi, bendraudamas su žmonėmis ir taip išreikšdamas save – čia jis jaučiasi daug geriau, nei jaustųsi, tarkim, dirbdamas su karine technika (visai kitokio tipo vadovas yra Vladimiras Putinas, kuris slepiasi nuo viešumos, kiek tik gali). „Ukrainai pasisekė, kad turi taip puikiai bendraujantį ir šalį atstovaujantį prezidentą“, - pastebėjo O. Lapinas.
Ir pridūrė, kad aktyvūs V. Zelenskio tipo žmonės gali patys nepastebėti, kokia yra jų vidinė savijauta – reikia, kad šalia būtų žmogus, kuris primintų, kad kartais reikia sustoti ir pailsėti, nors prezidento atveju tai būtų itin sunku.
