Etnologas Libertas Klimka įvardijo, kad Joninės yra vadinamos dar ir Rasų arba Kupolių švente, o Jono vardas – ypatingas. Pagal krikščioniškąjį kalendorių, vienintelės Joninės pažymi ne šventojo mirties (nukankinimo), o gimimo datą – tai Jono Krikštytojo gimimo diena.
– Kuo Joninių šventė yra svarbi?
– Na, jeigu mes gyvenam gamtos ritmu, tai yra saulėgrįžos šventė, kuomet diena labai ilga, naktis labai šviesi. Mūsų organizmas mažai paliestas civilizacijos, jis yra gamtos dalis, tai aišku, kad reaguoja kažkaip į tą gamtos suvešėjimą, šviesos atsiradimą, saulėtų dienų buvimą. Tai, manau, kad norim ar nenorim, mes jaučiam tai visu savo organizmu.
– Tai manote, kad Joninės svarbios yra svarbios dėl to, nes mes ir patys jaučiame gamtos pokyčius?
– Taip, mes, mūsų organizmas yra gamtos dalis. Na, ir žinoma, kultūros istorijoje Joninės yra reikšminga šventė. Ikikrikščioniškais laikais tai buvo vadinama Rasos švente.
Beje, mažai kad žino, kad čia turima omenyje ne tie vandens lašeliai, kurie kondensuojasi ant žolynų rytmetį dėl temperatūrų skirtumo, bet rasa – tai yra rugių rasojimas. Kai prasideda ilgosios dienos, tuo metu pradeda rugiai žydėti. Tas vaizdas žemdirbio širdžiai labai malonus, kada, sakykim, gražią dieną tarp rugių lauko vėjelis papučia, varpos linguoja ir pakyla toks žiedadulkių debesėlis. Tai sakydavo, kad rugeliai rasoja, aura duonos. Ir Rasos šventės pavadinimas, neabejotinai, yra tik vienas iš pavadinimų.
Yra dar vienas – Kupolių švente vadinama saulėgrįžos šventė. Kupolė – tai įvairių pievos gėlių puokštė, naudota šventės apeigose.
– O ką simbolizuoja vardas Jonas?
– Jonų vardas yra krikščionybės atneštas į mūsų kraštą. Beje, jeigu žiūrėsim krikščionišką kalendorių, tai vienintelės Joninės yra Jono Krikštytojo gimimo data pažymima. Visos kitos šventės yra mirties datos.
Krikščioniškas kalendorius yra tokio martirologinio pobūdžio. Martirologinio reiškia, kad mini šventųjų kankinių žūties datą. Visos kitos – vardinės. Na, krikščionys sako, kad būtent tada jie patenka į dangų ir prisiglaudžia prie Dievo, būna jo globoje.
Bet viena išimtis yra. Tai yra Joninės, kai yra Šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Kultūros istorijoje ji buvo labai svarbi. Ir ypač svarbi tiems kraštams, kurių geografinė platuma yra kaip Lietuvos, kur yra labai didelis skirtumas tarp žiemos ir vasaros dienų. Ir šviesos, šilumos buvimas – viskas čia sutampa. Klimato skirtumai labai ryškūs.
– Anksčiau tas vardas buvo labai populiarus, tad kaip manote, ką lietuviai ir bendrai visi europiečiai tą vardą turėjusiame šventajame Jone atrado?
– Pasakysiu taip, Lietuvoj iš viso krikščioniško kalendoriaus yra sureikšminamos tos datos, kurios atitinka gamtos virsmus. Turbūt taip yra ir kitose kultūrose, bet ten kitaip gamtos reiškiniai susidėsto. Aš žiūriu, kad pas mus kiekvienas toks populiarus vardadienis atitinka gamtos pasikeitimą. Jonas yra pati trumpiausia naktis ir ilgiausia diena. Tai aišku, kad ji reikšminga. Petrinės – gegutė nustoja kukuot. Reiškia, diena jau pastebimai sutrumpėja. Ypač rudenį ir pavasarį. Man atrodo, kad lietuviai adaptavo krikščionišką kalendorių savo žemdirbiškiems rūpesčiams.
– Kaip Jonas yra vaizduojamas tautodailėje?
– Tautodailėje dažniausiai vaizduojamas kartu su Kristumi. Jis vaizduojamas kaip krikštijantis Kristų, ant jo galvos liejantis vandens purslus. Įdomu tai, kad šita kompozicija dažniausiai buvo statoma prie kokių nors šaltinių, upokšnių, perkėlos. Ir tai, vėlgi, susiję su krikščionybe, nes šitaip tarsi apsaugoma nuo nelaimių vandens telkiniuose.
Tiesa, Jonų tai yra buvę ne vienas šventasis. Užėję į Šv. Jonų bažnyčią galite pamatyti daug skulptūrų ir visi – Jonai. Bet Jonas Krikštytojas, aišku, išskirtinis, kadangi susijęs su vandeniu, Jordano upelyje krikštijęs Kristų. Jis kartu tarsi globoja žmogų nuo nelaimių vandeny, o žemę globoja nuo sausros. Lietuvoje labai būdinga, kad Šv. Jonas Krikštytojas statytas prie ten, kur važiuojama per vandenį, kur reikia persikelt.
– Kaip yra įprasmintas Jono vardas, gal yra dainų sukurtų?
– Šiaip dainose jis yra paminimas, dainoje „Švento Jono vakarėlį“ kaip šventė minimas jo vardas. Matot, mes pradėjom dainas rinkti pavėluotai ir daug ką praleidom. Vėlai supratom, kokį turtą turim.
– O kas jums tokį retą vardą – Libertas – išrinko?
– Na, žinoma, tėvai (nusijuokia).
– Ar esate juo patenkintas?
– Be abejo. Šitas vardas, kuris lotyniškai ir visom kitom indoeuropiečių kalbom reiškia laisvę, man sovietmečiu padėjo išlaikyti vidinę laisvę, ne visai „suzombėti“.
– O apskritai, ar yra žinoma, kokie buvo populiarūs pagoniški vardai?
– Iš tų laikų mes mažai ką žinome. Dauguma tų vardų yra jau atstatyti. Nebeturime rašto šaltinių paminklų iš tų laikų. Mes žinom apie juos tik tai, ką nugirdo svetimšaliai, o ar jie teisingai nugirdo, ar taip iš klausos užrašė, tai atviras klausimas. Na, kai kuriose sutartyse yra išvardinti – Taikos sutartis su kryžiuočiais ar žemių dovanojimo sutartis, tai vardai ten yra pažymėti. Tiesa, kadangi tie patys vardai pereidavo per kartas, iš pradžių pavardžių ir nebuvo, tai kartais mes apie juos žinom, bet su tam tikromis išlygomis.
– O kaip anksčiau vaikams rinkdavo vardus, nes dabar dažnai vardus renka pagal vaiko charakterį, kažkokius veido bruožus?
– Anksčiau irgi būdavo suteikiamas vardas panašiai kaip mano – siekiant išugdyti tam tikrą savybę, tai, ko mes norim iš savo sūnaus ar dukros, tai toks ir vardas duodamas.
– Kas dažniau nuspręsdavo, kokiu vardu krikštyti? Sakot, kad jums vardą rinko tėvai, o kas rinkdavo anksčiau?
– Vėlesniais laikais jau atsirado tas krikštijimas ir tam tikras paprotys. Kunigas paimdavo kalendorių ir žiūrėdavo, arti kokios datos yra gimęs vaikas, bet iš kalendoriaus neimdavo labai retų vardų. Dažniau tuos, kurie lietuvio ausiai skambesni. Pavyzdžiui, tokie, kaip Jurgis, o ne Georgas. Tai kunigas dažnai nuspręsdavo, bet atsižvelgdavo ir į tėvų norus. Kažkada lietuviai šeimas turėdavo po 10–12 vaikų, tai tada čia jau būdavo pavesta kunigui spręsti.
Tarp bajorų dar būdavo tradicija, kad krikštydavo senelio vardu. Jeigu pasižiūrėsim Radvilas, tai jų kas trečia karta vis bus Mikalojus. Šita tradicija dar ir šiandien gyva. Dabar tik jau ne tarp bajorų, nes mes visi lygūs dabar, bet yra tradicija pakrikštyti senelio vardu. Tie, kas gerbia tradicijas, papročius – laikosi šios tradicijos. Pavyzdžiui, mano proanūkė gavo mano mamos ir senelės vardą. Ji vieną gavo tokį, kuris tėvams labai mielas, o kitas yra ateinantis iš senovės.
– O koks tai vardas?
– Oi, labai paprastas, Rusnė Onutė. Rusnė dabar jau yra įprastas vardas. Tėvai yra pamėgę tą kraštą, tai toks jau jis yra, o Onutė yra mūsų šeimos labai gerbtinas vardas. Tiek mano mama, tiek senelė buvo Onutės. Tai va, ir proanūkė dabar gavo šitą vardą.
– Kaip anksčiau buvo švenčiami vardadieniai, kokios tradicijos vyravo?
– Labai paprastai. Vardadieniai nebuvo labai sureikšminami. Kaime jaunimo būdavo švenčiama: išvakarėse susirinkę nupindavo gražų vainiką ir jį „nemačiom“ pakabindavo ant trobos durų varduvininkui. Jis, aišku, labai apsidžiaugdavo, kad jo nepamiršdavo, kad pagerbia. Tai galbūt kitą dieną jis kokias nors vaišes suruošdavo savo draugams. Bet nebūdavo kažkaip ypatingai sureikšminamos nei gimimo datos, nei vardinės.
– Ar pats minite savo vardo dieną?
– Ne tiek aš pats miniu, kiek mini Prancūzija Paryžiuje kiekvienais metais suruošdama didelį karinį paradą – Bastilijos paėmimo šventę. Kaip tik mano vardadienis, Prancūzija tai vadina laisvės diena, kai buvo išgriauta Bastilija, simbolizuojanti monarchijos priespaudą.
