Karolina Jancevičiūtė, Kaune esančių atsisveikinimo namų „Rekviem“ administracijos vadovė, sako, kad pinigų aukojimas velionio artimiesiems pastaruoju metu vis labiau populiarėja. Su tuo gal būti susijusi kita vis dažniau pasitaikanti tradicija – pranešdami apie laidotuves, velionio artimieji neretai paprašo, kad vietoj vainikų ir gėlių krepšelių žmonės atneštų kelis gėlių žiedus arba ateitų be gėlių.
„Pavyzdžiui, jeigu urna yra talpinama į kolumbariumą, kapinėse nėra galimybės palikti gėlių – tokiu atveju susirinkusieji į atsisveikinimą sumą, kurią paprastai išleistų vainikui, skiria artimiesiems kaip auką“, – sako K. Jancevičiūtė.
Kiek įprasta aukoti?
Anot K. Jancevičiūtės, svarstant, kokią pinigų sumą aukoti, galima atsižvelgti į tai, kiek artimas ryšys tarp lankytojo ir šeimos, kokia asmeninė finansinė situacija ir t. t. Kitaip tariant, į paprastus žmogiškus veiksnius.
„Aukojamos sumos gali būti labai įvairios, jas konkrečiai įvardyti labai sunku, nes atsisveikinimo organizatoriai su šia laidotuvių dalimi nesusiduria. Manau, kad reikėtų apie viską galvoti paprastai ir žmogiškai. Eidami į laidotuves, dažniausiai žinome ar bent numanome, kokia yra velionio artimųjų finansinė situacija, kiek svarbi jiems bus skiriama auka, kokiomis vertybėmis jie vadovaujasi. Tikriausiai mažai tikėtina, kad paklausę, ar auka priimtina, sulauksime konkretaus teigiamo atsakymo ne tik dėl visuomenėje galiojančių mandagumo principų, bet ir dėl to, kad tokiu momentu artimiesiems tai nėra svarbiausias dalykas“, – pasakoja pašnekovė.
Neseniai Druskininkuose šeimos nario laidotuves organizavusi Simona pritaria, kad visi velionį lankę artimieji atsisakė didelių vainikų ir gėlių jūros – daugelis atsisveikinti atėjo su gėlės žiedu ir auka artimiesiems.
„Dauguma kaimynų, draugų, bendradarbių paaukojo pinigų. Sumos buvo įvairios, dažniausiai apie 100 eurų nuo šeimos. Suaukoti pinigai tapo didžiule parama šeimai ir beveik padengė laidotuvių išlaidas“, – pasakoja Simona.
Keletas apie pinigų aukojimą paklaustų vilniečių taip pat pritarė, kad auka gali palengvinti finansinę naštą organizuojant laidotuves. Aukojantiems tai yra būdas bent šiek tiek prisidėti ir palengvinti gedinčiojo kasdienybę.
„Tai – gera tradicija, nes laidotuvės nėra pigios. Mirtis dažnai ištinka netikėtai ir ne visi turi santaupų. Jei miršta šeimos išlaikytojas, per laidotuves ir po jų bendruomenė turėtų padėti šeimai“, – komentavo apklausti žmonės.
Jie įvardijo, kad aukos dydis priklauso nuo situacijos ir paprastai gali svyruoti nuo simboliškos 20 eurų sumos iki 200 eurų ir daugiau.
Renkasi aukų dėžutę
K. Jancevičiūtė priduria, kad diskutuodami artimieji dažnai kelia klausimą, kaip reikėtų priimti auką, kur įsidėti įteiktą vokelį, todėl vis populiarėjančiu sprendimu tampa salėje pastatoma aukų dėžutė, į kurią atvykusieji gali įdėti aukojamą pinigų sumą ar vokelį.
„Organizavome laidotuves žmogui, kuris labai mėgo keliauti. Vietoj įprastos aukų dėžutės salėje ant stalelio stovėjo mini lagaminėlis su užrašu „Paskutinei kelionei...“, kur žmonės galėjo paaukoti pinigų ir taip prisidėti prie laidotuvių išlaidų. Tai – puikus pavyzdys, kaip gražiai ir subtiliai informuoti susirinkusiuosius į laidotuves, kad piniginė auka yra priimtina. Aukų dėžutė supaprastina situaciją ir tais atvejais, kai užuojautą išreikšti atvykę žmonės nežino, kam įteikti auką, o galbūt net nepažįsta pačių artimiausių, – pasakoja „Rekviem Kaunas“ administracijos vadovė. – Kartais išgirstame komentarų, kad tokia dėžutė salėje – lyg netiesioginis artimųjų prašymas ar reikalavimas paaukoti pinigų. Bijodami tokio vertinimo, kai kurie žmonės kategoriškai nenori salėje statyti aukų dėžutės.“
Anot pašnekovės, jei artimieji atsisako salėje statyti aukų dėžutę, tai dar nereiškia, kad auka nebus priimta ar yra nepageidaujama – visada galima įteikti voką atėjus pareikšti užuojautos.
Specialistė sako, kad atvejų, kai aukos būtų pervedamos tiesiai į artimųjų banko sąskaitą, jos praktikoje kol kas nepasitaikė, tačiau organizuojant laidotuves buvo keli atvejai, kai piniginė auka buvo paskirta labdaros organizacijoms.
„Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai velionis labai mylėjo gyvūnus ir nuolat įvairiais būdais remdavo vieną labdaros organizaciją. Artimieji labai aiškiai žinojo, kad velionis norėtų, jog auka nukeliautų būtent tai organizacijai, todėl salėje prie aukų dėžutės buvo padėta informacija apie organizaciją ir aukojimo būdus“, – prisimena K. Jancevičiūtė.
Ne vien Lietuvoje
Pinigų aukojimas velionio artimiesiems nėra išskirtinai lietuviška tradicija. Kinijoje per laidotuves pažįstami skiria pinigų mirusiojo šeimai, kad finansiškai padėtų gedinčiai šeimai ir padengtų laidotuvių išlaidas. Žydiškoje tradicijoje įprasta pagerbiant mirusįjį paaukoti pinigų sinagogai, kurioje jis lankydavosi, ar labdaros organizacijai, ir taip padėti tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos.
„Budistinėse valstybėse, pvz., Singapūre, pinigų aukojimo praktika taikoma labai seniai – ja siekiama palengvinti finansinę naštą, užgulusią velionio artimuosius. Pinigai, kitaip nei pas mus, paprastai dedami į baltą voką, nes balta spalva simbolizuoja gedulą, o aukojama suma turi prasidėti nelyginiu skaičiumi: pvz., 30, 50, 90, 100 ir t. t. Kai kurios šeimos net registruoja aukojančiųjų pavardes ir sumas, o knygą su informacija saugo. Yra šalių, kuriose visiškai priimtina informaciniame pranešime apie mirtį paprašyti atvykstančių vietoj gėlių skirti piniginę auką“, – pasakoja K. Jancevičiūtė.
