Knygos autorius leidosi į kelionę po pasaulį apklausti garsių mokslininkų ir ekspertų, tiriančių šį nerimą keliantį reiškinį ir ieškančių būdų, kaip galėtume tai išspręsti. Jis sužinojo, kaip galime susigrąžinti dėmesį, jei esame pasiryžę dėl jo kovoti. Atsakymai stebina.
Daugelis mano, kad nesugebėjimas susikaupti yra kiekvieno iš mūsų asmeninis trūkumas. Bet taip nėra. Tai lėmė galingos išorinės jėgos: socialiniai tinklai, žiniasklaida ir daugybė kitų šiuolaikinio gyvenimo aspektų. Mūsų dėmesys buvo tiesiog pavogtas.
Šiais laikais žmonės išgyvena dėmesio krizę, kuri smarkiai veikia jų gyvenimą. Įrodyta, kad yra dvylika veiksnių, kurie mažina gebėjimą sutelkti dėmesį. Ir tik juos perpratę galėsime sau padėti.
2022-aisiais „Pavogtas dėmesys“ gavo „Porchlight Business Book“ apdovanojimą, pateko į „Amazon“ atrinktų geriausių knygų TOP 20 ir tapo viena geriausių 2022 metų knygų: „The Wall Street Journal“, „Financial Times“, „New York Post“, „Mashable“, „Mindful“.
Leidykla „Briedis“ taip pat išleido kitą autoriaus knygą „Nutrūkę ryšiai. Tikrosios depresijos priežastys ir netikėtos išeitys“.
Pateikiame knygos „Pavogtas dėmesys“ ištrauką
Jei tai būtų savigalbos knyga, galėčiau pateikti nuostabiai paprastą šios istorijos pabaigą. Tokios knygos pasižymi labai tipiška, bet įtikinančia struktūra: autorius įvardija problemą – paprastai tokią, su kuria susidūrė pats, o tada papasakoja, kaip asmeniškai išsprendė ją gyvenime. Ir tuomet sako: o dabar, brangus skaitytojau, atėjo metas ir tau imtis šių pokyčių ir išsilaisvinti iš tave kamuojančios problemos. Deja, tai nėra pagalbos sau knyga ir tai, ką noriu jums pasakyti, daug sudėtingiau, o tai reiškia, kad knygos apibendrinimą turiu pradėti nuo prisipažinimo: aš pats savo gyvenime neišsprendžiau šios problemos iki galo. Tiesą sakant, kai rašau šią knygą užsidaręs namuose pasaulį ištikus pandemijai, mano dėmesys dar niekuomet nebuvo taip suprastėjęs.
Mano atveju didysis nuopuolis įvyko keistą sapną primenantį mėnesį. 2020 m. vasarį įžengiau į Hitrou oro uostą, iš kurio turėjau skristi į Maskvą. Ten buvau susitaręs imti interviu iš J. Williamso, buvusio Google stratego, kurį ne kartą matėte čia cituojamą. Skubėdamas link įlaipinimo vartų pastebėjau kai ką keisto. Kai kurie darbuotojai buvo užsidėję veido kaukes. Aš, suprantama, buvau skaitęs apie Kinijos Uhano mieste pasirodžiusį naująjį virusą, tačiau, kaip ir daugelis, maniau, kad ši problema, kaip ir prieš kelerius metus kilusio kiaulių gripo ar Ebolos protrūkiai, bus suvaldyta ten, kur ir prasidėjo, jai nespėjus išaugti į pandemiją. Pajutau susierzinimą dėl to, ką palaikiau jų paranoja, ir įlipau į lėktuvą.
Nusileidau į nepaprastai šiltą rusišką žiemą. Ant žemės nebuvo sniego, o žmonės vilkėjo marškinėlius ir už grašius pardavinėjo kailinius. Vaikščiodamas bauginamai plikomis gatvėmis jaučiausi mažas ir sutrikęs. Maskvoje viskas milžiniška – žmonės gyvena milžiniškuose betono luitų daugiabučiuose, dirba bjauriose tvirtovėse, kurias skiria aštuonių juostų greitkeliai. Miestas pastatytas taip, kad pabrėžtų kolektyviškumo didybę, o tu, individas, jaustumeisi kaip vėjo nešiojama dulkė. Jamesas gyveno XIX a. Maskvos daugiabutyje, ir kai atsisėdome priešais didžiulę knygų spintą, pilną rusų klasikos kūrinių, pasijutau tarsi pakliuvęs į Tolstojaus romaną. Jis ten gyveno iš dalies dėl to, kad jo žmona dirbo Pasaulio sveikatos organizacijoje, ir iš dalies dėl to, jog mėgo rusų kultūrą ir filosofiją.
Jis man pasakojo, jog daug metų tyrinėjęs dėmesį priėjo prie išvados jį galint būti trijų skirtingų formų ir visos dabar yra vagiamos. Kai vieną po kitos jas aptarėme, daug kas mano galvoje susidėliojo į vietas.
Anot jo, pirmasis mūsų dėmesio sluoksnis yra scenos šviesa (angl. spotlight), arba mūsų dėmesio laukas. Tai kuomet susitelkiame į „tiesioginius veiksmus“, pavyzdžiui, „Nueisiu į virtuvę ir pasidarysiu kavos“. Reikia susirasti akinius? Reikia patikrinti, kas šaldytuve? Norite baigti skaityti šį mano knygos skyrių? Tai vadinama scenos šviesa, nes, kaip jau paaiškinau anksčiau, susiaurinamas dėmesio laukas. Jei dėmesio centras suardomas, nebegalite atlikti šių veiksmų.
Antrasis dėmesio sluoksnis – jūsų nakties šviesa (angl. starlight). Tai, pasak Jameso, yra dėmesys, kurį skiriate savo „ilgalaikiams tikslams – ilgesnį laiką trunkantiems projektams“. Norite parašyti knygą. Norite įkurti verslą. Norite būti geras tėvas ar mama. Tai vadinama nakties šviesa, nes paklydę galite pakelti akis į dangų ir prisiminsite, kuria kryptimi keliaujate. Jis pasakojo, jog kai esi toks išsiblaškęs, kad nematai nakties šviesos, „pameti iš akių ir savo ilgalaikius tikslus“. Pradedi pamiršti, kur link eini.
Trečiasis dėmesio sluoksnis yra dienos šviesa. Tai tokia dėmesio forma, kuri padeda suprasti, kokie apskritai tavo ilgalaikiai tikslai. Kaip žinai, kad nori parašyti knygą? Kaip žinai, kad nori įkurti verslą? Kaip žinai, ką reiškia būti geru tėvu ar mama? Jei negali visko ramiai apgalvoti ir aiškiai mąstyti, negalėsi sugalvoti ir šitų dalykų. Jamesas šį dėmesio sluoksnį taip pavadino todėl, kad tik tada, kai aplinką užlieja dienos šviesa, gali aiškiausiai matyti netoliese esančius daiktus. Jei esi toks išsiblaškęs, kad prarandi dienos šviesos pojūtį savo gyvenime, „daugeliu atvejų gali net nesuprasti, kas esi, ką norėjai daryti [ir] kur norėjai eiti“.
Jo nuomone, dienos šviesos praradimas yra „giliausia išsiblaškymo forma“, kada žmogus gali palengva prarasti ryšį su savimi. Tai kai nebesuvokiate savęs, nes nebeturite mentalinės erdvės kurti istoriją apie tai, kas esate. Tampate apsėstas paviršutiniškų tikslų arba priklausomas nuo primityvių signalų iš išorinio pasaulio, pavyzdžiui, Twitter žinutės pasidalijimų. Paklystate tarp vienas po kito jus atakuojančių trikdžių. Savo „nakties šviesą“ ir „dienos šviesą“ galite atrasti tik tada, kai skiriate pakankamai laiko apmąstymams, kai leidžiate savo mintims tekėti laisvai, kai pasiekiate minčių gelmę. Jamesas priėjo prie nuomonės, kad mūsų dėmesio krizė atima iš mūsų visas šias tris dėmesio sutelkimo formas. Mes prarandame savo šviesą.
Jis pateikė dar vieną metaforą, kuri, jo nuomone, galėtų padėti visiems geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta. Kartais programišiai nusprendžia įsilaužti į kokią nors interneto svetainę ir tai padaro labai konkrečiu būdu. Jie padaro taip, kad didžiulis skaičius kompiuterių į tą interneto svetainę vienu metu siųstų prisijungimo užklausas – tokiu būdu jie „dirbtinai apkrauna sistemą, ji nebesugeba apdoroti srauto ir jos veikimas sutrinka“. Ji nebeveikia. Tai vadinama „paskirstytojo paslaugos trikdymo ataka“ (angl. denial-of-service attack). Jameso manymu, mes visi išgyvename kažką panašaus į paskirstytojo paslaugos trikdymo ataką prieš mūsų protą.
„Mes esame tie serveriai, o į mus nutaikyti visi tie dalykai ir jie bando patraukti mūsų dėmesį svaidydami į mus informaciją… Dėl to mūsų gebėjimas į bet ką reaguoti suprastėja. Mes atsiduriame vienoje iš dviejų būsenų – išsiblaškymo arba paralyžiaus.“ Esame taip užtvindomi, sakė jis, jog „tai užpildo mūsų pasaulį ir jame nebeįmanoma rasti vietos, iš kur matytųsi visas vaizdas, kad galėtume suprasti tokio blaškymo mastą ir sugalvoti, kaip tai spręsti. Taip gali būti kolonizuojamas visas jūsų gyvenimas“. Galiausiai esi toks išsunktas, kad „nebeturi energijos tam pasipriešinti“.
Išėjęs iš Jameso buto pasileidau Rusijos sostinės gatvėmis ir pradėjau svarstyti, kad galbūt egzistuoja ir ketvirta dėmesio dimensija. Pavadinčiau ją mūsų stadiono šviesomis – tai mūsų gebėjimas matyti vienam kitą ir veikti išvien formuluojant bendrus tikslus ir jų siekiant. Aplink mačiau kraupų pavyzdį, kas nutinka, kai netenkame ir šios šviesos. Buvau Maskvoje, žiemą, tačiau buvo taip šilta, kad žmonės vaikščiojo vilkėdami marškinėliais trumpomis rankovėmis. Sibire kaip tik prasidėjo karščio banga – nemaniau, kad man kada nors teks rašyti tokį sakinį. Klimato krizė buvo akivaizdi – pati Maskva prieš dešimt metų buvo dusinama didelių miškų gaisrų dūmų. Nepaisant to, Rusijoje, kaip ir visame pasaulyje, atsižvelgiant į krizės mastą, klimato aktyvizmo labai mažai. Mūsų dėmesį atima kiti ne tokie svarbūs dalykai. Žinojau, kad pats dėl to esu labiau kaltas nei dauguma, susimąsčiau apie savo anglies dvideginio pėdsaką.
Skrisdamas į Londoną jaučiau, kad per šią ilgą kelionę labai daug sužinojau apie dėmesį ir kad galiu po truputį, žingsnis po žingsnio, taisyti savąjį. Nusileidęs pastebėjau, kad visi oro uoste dirbantys žmonės su kaukėmis, o laikraščių stendai mirga nuo nuotraukų iš Italijos ligoninių, kuriose žmonės miršta ant grindų ar koridoriuose. Tada nežinojau, tačiau tai buvo paskutinės dienos prieš tai, kai oro susisiekimas visame pasaulyje beveik nutrūko. Netrukus Hitrou oro uostas taps tuščias ir aidintis.
Po kelių dienų, eidamas namo, pastebėjau, kad kalenu dantimis. Londone žiema taip pat buvo šilta, todėl pamaniau, kad tiesiog pasigavau šalto oro gūsį, bet kai už pusvalandžio parsiradau namo, mane ėmė purtyti šaltkrėtis. Įsiropščiau į lovą ir iš jos neišlipau geras tris savaites, išskyrus trumpus momentus, kai reikėjo nueiti į tualetą. Siaubingai pakilo temperatūra, karščiavau – beveik ėmiau kliedėti. Kai jau galėjau susivokti, kas vyksta, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas pasirodė per televiziją ir visiems nurodė neiti iš namų, o pats greitu laiku atsidūrė ligoninėje vaduodamasis mirtimi. Viskas priminė baisų sapną, kuriame viena po kitos ėmė griūti realybės sienos.
