Narcisizmas – asmenybės sutrikimas, kuris jau kelis dešimtmečius yra viena svarbiausių poppsichologijos temų. Šis sutrikimas buvo pavadintas Narcizo – graikų mitologijos medžiotojo, kuris buvo toks gražus, jog jis įsimylėjo savo atvaizdą ant vandens paviršiaus – vardu.
Tačiau kai kalbame apie Narcizo mitą ir narcisizmą, dažnai pamirštame vieną personažą – ir jį lydintį psichologinį terminą – Echo ir echoizmą.
Ovidijaus mito apie Echo ir Narcizą versijoje Echo yra vaizduojama kaip plepi nimfa, kurią dievai prakeikė visą likusį gyvenimą kartoti tik paskutinius kitų žmonių ištartus žodžius. Galiausiai Echo sutinka Narcizą ir iškart jį įsimyli.
Tačiau Echo meilė Narcizui baigiasi nelaimingai – Narcizas atstumia Echo ir įsimyli savo atspindį. Netekusi savo balso, nimfa galėjo tik atkartoti medžiotojo žodžius, tarp kurių buvo ir jo meilės pačiam sau pareiškimai. Narcizas galiausiai miršta prie vandens, kol Echo stovėjo šalia, negalėdama nieko padaryti. (Kai kuriuose mito atpasakojimuose Echo virsta akmeniu ir taip pat miršta, o jos balsas kartoja jos meilės Narcizui žodžius.)
Kai kurie psichologai pasinaudojo šiuo mitu, norėdami paaiškinti kitą, mažiau žinomą narcisizmo pusę: echoizmą.
„Echoistas yra žmogus, kuris, atrodo, neturi savų troškimų – tik atspindi tai, ką sako kitas dažniausiai labiau dominuojantis asmuo“, – sakė Audrey Tang, psichologė ir knygos „The Leader’s Guide to Resilience„ (angl. „Lyderio vadovas į atsparumą“) autorė.
Į echoizmą dažnai yra linkę žmonės, kurių tėvai buvo narcizai. Kaip ir Echo, echoistai atiduoda visą savo dėmesį jų gyvenime esančiam narcizui, jiems būna sunku rasti savo balsą ir atpažinti savo poreikius.
„Trumpai tariant, kai tave palankiai vertina narciziški tėvai, išmoksti nuslopinti savo troškimus ir atspindėti tik tai, ko jie iš tavęs tikisi“, – „Huffington Post“ pasakojo A. Tang.
Pasak psichologės, tas pats yra pasakytina ir apie žmones, kurie turi ilgalaikius santykius su narcizu: žmogus taip įpranta susitelkti tik į jų partnerio poreikius, kad jis pamiršta savuosius.
Donna Christina Savery, psichoterapeutė ir knygos „Echoism: The Silenced Response to Narcissism“ (angl. „Echoizmas: tylus atsakas į narcisizmą“) autorė, echoizmą apibūdina kaip: „Nebuvimą savo gyvenime.“
„Tai polinkis į priklausomybę nuo narciziškų žmonių – prakeiksmas neturėti savo balso ir egzistuoti dėl kito“, – „Huffington Post“ sakė D. C. Savery. – Tai visuomet susiję su priklausomybe nuo narcizų.“
Skirtingai nuo narcisistinio asmenybės sutrikimo, echoizmas nėra klinikinė diagnozė. Anot Craigo Malkino, Harvardo medicinos mokyklos dėstytojo ir knygos „Rethinking Narcissism“ (angl. „Permąstant narcisizmą“) autoriaus, echoizmas yra laikomas bruožu arba išgyvenimo strategija.
„Echoizmas, pagal apibrėžimą, yra baimė pasirodyti narcizu, – paaiškino jis. – Echoistai gyvena pagal taisyklę „kuo mažiau vietos užimsiu, tuo geriau“. Jų poreikiai kelia jiems didelį diskomfortą ir, neperdėsiu pasakydamas, kad ekstremalūs echoistai neapkenčia savo poreikių.“
Net ir sveikas žmogus gali turėti narcisistinių savybių, tačiau echoistai jų visiškai neturi.
„Įsivaizduokite skalę nuo nulio iki dešimt. Dešimtukas reikštų patologinį narcisizmą, o penketas – sveiką narcisizmą. Tokiu atveju, echoistas atsidurtų šalia arba ant nulio, – tikino G. Malkinas. – Didžiausia echoistų baimė yra tai, kad žmonės palaikys juos savanaudžiais arba jausis jų slegiami.“
Kaip atrodo echoisto gyvenimas?
47-erių rašytoja Miriam buvo pernelyg jautrus vaikas – ji troško pripažinimo, bet labai bijojo sulaukti ypatingo dėmesio. Dabar ji mano, kad daugybę jos baimių išprovokavo jos tėvai, kurių elgesys dažnai priartėdavo prie narcisizmo ribos.
„Mokykloje turėjau problemų, nes turiu aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, kuris tuo metu nebuvo diagnozuotas, – sakė Miriam, kuri, norėdama apsaugoti savo privatumą, paprašė šioje istorijoje nurodyti tik jos vardą. – Jie buvo pernelyg atšiaurūs ir kritiški mano atžvilgiu, o štai su mano broliu elgėsi gražiai.“
„Negalėjau pastovėti už save ir, siekdama kitų pritarimo, niekada nepaisydavau savo poreikių, nes dariau viską, kad prisitaikyčiau prie kitų“, – „Huffington Post“ atviravo moteris.
Miriam nekentė konfliktų, vengė dėmesio, jei buvo sunku pasakyti „ne“ kitų prašymams – visa tai yra echoizmo bruožai. Ištekėjusi ir auginanti sūnų, kuriam net ir suaugus reikia specialios priežiūros, Miram ilgainiui sužinojo, koks pavojus kyla nuolat atidėjinėjant savo poreikius.
„Aš nežinojau, kas yra ribos. Pagaliau išsilaisvinau iš to, kai augindama savo sūnų susidūriau su perdegimu“, – sakė Miriam.
Galiausiai Miram kreipėsi pagalbos ir rado specialią gyvenamąją vietą savo sūnui, kuriam tuo metu buvo 13 m. Apie echoizmą ji sužinojo vaizdo įrašų platformoje „Youtube“.
„Iš karto neišsilaisvinau iš savo echoizmo, bet ilgainiui supratau, kiek laiko ir energijos praradau niekada negyvendama tokio gyvenimo, kokio norėjau pati, o darydama dalykus dėl kitų“, – sakė ji.
„Aš vis dar gailiuosi to, nes žmonių tenkinimas yra baisus reikalas. Praradau tiek daug laiko būdama echoiste“, – sakė ji.
Kas paskatina echoizmą?
Tyrėjai nustatė, kad echoistai yra jautresni ir empatiškesni. Šie bruožai greičiausiai išsivysto dėl genetikos ir aplinkos derinio, sakė C. Malkinas.
Echoizmas dažnai išsivysto jautriems vaikams, nes juos augina narciziškas tėvas, reikalaujantis per daug dėmesio ir jųdviejų santykyje užimantis didžiąją dalį erdvės.
„Echoistai išmoksta, kad norėdami užmegzti ryšį su savo narcizišku tėvu, kuris sugriūva net nuo mažiausios tikimybės, kad jie padarė klaidą, jie turi pamiršti savo poreikius ir jausmus ir niekada nereikalauti daugiau dėmesio ar priežiūros nei jie gauna“, – paaiškino C. Malkinas.
Kitais atvejais, šie bruožai išsivysto, nes tokio elgesio pavyzdį jie pasiima iš vieno iš savo tėvų. „Tėvai echoistui savo vaikui siunčia žinią, kad ypatingo dėmesio noras arba nusivylimo išreiškimas yra blogiausia, ką gali padaryti“, – sakė jis.
C. Malkinas tvirtino, kad tokie tėvai mokys savo vaikus „nebūti savanaudžiais“ arba „stengtis nenuliūdinti savo tėvo ar motinos“. Pasak eksperto, tokie žodžiai emociškai jautriam vaikui „yra tikriausiais echoizmo receptas“.
Pasak Kerry McAvoy, psichologės ir tinklalaidės „Išsivaduoti iš narcisistinės prievartos“ vedėjos, romantiniuose santykiuose echoizmas gali tapti gynybiniu mechanizmu, kurį žmogus naudoja siekdamas patenkinti partnerį narcizą.
„Norėdamas būti vertinamas ir matomas, echoistas stengiasi gyventi dėl narcizo, tenkindamas to žmogaus poreikius, – sakė ji. – Užuot sutelkęs dėmesį į savo paties „aš“, kitas asmuo tampa svarbiausiu echoisto objektu.“
Echoistui svarbu tik jo partnerio troškimai, norai, mintys ir poreikiai.
„Tačiau tai gali turėti neigiamą poveikį, nes narcizams rūpi ne kiti, o tik jie patys sau, – paaiškino ji. – Echoistų pastangos būti pripažintiems tik padidina nematomumą, todėl jie jaučiasi emociškai išsekę ir beviltiški.“
Ką daryti, jei manote, kad esate echoistas?
Jei savo elgesyje pastebite kai kurias echoistines tendencijas, ekspertai sako, kad galite tai ištaisyti.
1. Atmeskite idėją, kad pirmenybė kitų poreikiams padaro jus geru žmogumi
Echoizmas gali būti priešingas narcisizmui, bet tai nereiškia, kad tai geras dalykas, sakė A. Tang.
„Echoistai gali manyti, kad daryti tai, ko nori kiti, ir niekada neprašyti pagalbos, yra „gera“, nes tik taip jie galėjo pelnyti narciziško tėvo pagyras“, – teigė psichologė.
Tačiau kai visą laiką aukojate save tam, kad įtiktumėte kitiems, jūsų viduje atsiranda pasipiktinimas, pyktis ir neapykanta, sakė Miriam, kuri save vadina echoiste.
„Iš išorės tu gali atrodyti kaip koks malonus durų kilimėlis, kas yra būdinga echoistams, bet tai labai skiriasi nuo to, kaip jautiesi viduje, – tikino moteris. – Tai, ką jauti viduje, yra siaubinga.“
2. Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai save kaltinate
C. Malkinas teigė, kad savo santykiais nepatenkinti echoistai yra linkę palaidoti savo poreikius ir jausmus savikritikoje. Jų vidinis monologas skamba taip: „Tu per daug reiklus, per jautrus.“
„Tokiais žodžiais jie dažnai buvo kritikuojami arba puolami, kai parodydavo, kad jie yra nelaimingi arba jiems reikia daugiau dėmesio, o dabar jie refleksyviai taip save kritikuoja, – patikslino ekspertas. – Pirmas geras žingsnis, norint pakeisti savo būdą, yra susimąstyti: ar aš užsipuolu save, kad nuslėpčiau savo nusivylimą?“
3. Mokykitės suprasti save
Priminkite sau, kad esate toks pat svarbus kaip ir kiti, sakė K. McAvoy. Pirma jums gali būti sunku tai priimti, bet kartokite sau tai iki tol, kol tai „prilips“.
„Skirkite laiko sau ir išbandykite vieną ar du naujus dalykus, kad atrastumėte savo pomėgius, – sakė psichologė. – Iš pradžių tam pašvęskite neilgus laiko tarpus ir darykite tai lėtai. Iš pradžių jums bus baisu ir labai keista.“ Norint suprasti, ko jūs norite iš gyvenimo, jums prireiks kantrybės, smalsumo ir nesmerkiančio požiūrio, tačiau visos šios pastangos nenueis veltui, tikino specialistė.
4. Paprašykite psichikos sveikatos specialisto pagalbos
Lengva patarti echoistui palikti narcizišką partnerį arba visiškai nebebendrauti su narciziškais tėvais, tačiau D. C. Savery sakė, kad tai gali sukelti stiprų vienatvės jausmą, kurį, greičiausiai, užpildys kitas. Tačiau dažniausiai šis nesveikas ir pasikartojantis modelis atsiranda ir naujuose santykiuose.
Psichoterapija gali padėti užpildyti šią tuštumą ir sukurti sveikesnio ryšio modelį, sakė D. C. Savery.
„Echoistams labai sunku to prašyti, nes būti terapijos objektu prieštarauja įprastam jų būdui, – sakė psichologė. – Jiems bus sunku pateisinti laiką ir išlaidas, nes echoistai paprastai turi labai žemą savivertę.“
Išstumkite save iš savo komforto zonos ir susisiekite su psichikos sveikatos ekspertu – idealiu atveju su tuo, kuris supranta echoizmą, ne tik narcisizmą.
„Prieš pradėdamas gydymą galite paklausti, ar terapeutas yra išklausęs kokius nors konkrečius mokymus ar studijas“, – sakė D. C. Savery.
5. Išmokite sveikai pykti
Kai santykiuose negauname to, ko norime, arba su mumis elgiamasi savanaudiškai, nesąžiningai, natūrali reakcija yra pyktis. Tačiau echoistai yra išmokę, kad yra labai pavojinga jausti pyktį, o ką jau kalbėti apie jo demonstravimą, teigė C. Malkinas.
„Kad išsiaiškintumėte savo poreikius ir taip apsisaugotumėte, turite mokėti bent jau pajusti pyktį, net jei niekada jo neparodysite žmogui, ant kurio pykstate, – paaiškino jis. – Leiskite sau bent kartą supykti ir jūs suprasite, kad gebate pastovėti už save.“
Parengta pagal „Huffington Post“
