Susipažinsite su sėkmės lydimu muzikantu, pirmos kartos imigrantu kinu, kenčiančiu nuo seksualinio sutrikimo; jauna moterimi, kuri, būdama vos devynerių, su jaunesniais broliu ir seserimi viduržiemį tėvo buvo palikta atkampioje trobelėje; prabangiai gyvenančia darboholike, kurios narciziška motina kasdien pasveikindavo ją žodžiais: „Labas rytas, pabaisa.“
Kiekvienas pacientas turi paslaptį, kuriai atskleisti prireikė ne vienų metų. Jie kreipėsi į Gildiner, norėdami įveikti tuo metu kamavusią problemą, tačiau kančių šaltinis, pasirodo, slypi praeities gelmėse.
Kaip ir pastaruoju metu klasika tapusiose knygose „Stiklo pilis“ (Jeannette Walls) ir „Apšviestoji“ (Tara Westover), kiekvienas pacientas, užtikrintai judėdamas tiesos akimirkos link, įkūnijo savirefleksiją, stojiškumą, atkaklumą ir gailestingumą. Gildiner kartu išgyventas istorijas pateikia jautriai, įžvalgiai, o kartais ir juokingai.
Galima sakyti, kad „Labas rytas, pabaisa“ – tai apsakymų forma perteiktos patirtys, leidžiančios pažvelgti į terapeuto kabineto užkulisius ir iliustruojančios, kaip terapijos procesas gali išgydyti net ir protu nesuvokiamas žaizdas.
Knyga apie įsimintiniausias pacientų istorijas yra viena geriausiai parduodamų Amerikoje, o „Amazon“ mokslo ir psichologijos srityje sulaukė daugiau nei 3000 atsiliepimų.
Iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė.
Knygos ištrauka
Pusgalvių apsupty
Pirmąją savo kaip privačios psichologės darbo dieną sėdėjau kabinete visiškai užtikrinta savimi. Tvirtai tikėdama įgytomis žiniomis ir pasikliaudama išmoktomis taisyklėmis, nekantravau sulaukti pacientų, kuriuos galėsiu „pagydyti“.
Gyvenau iliuzijų pasaulyje.
Laimei, tuo metu nesupratau, koks beprotiškas dalykas yra klinikinė psichologija, kitaip būčiau pasirinkusi mokslinių tyrimų sritį, kurioje galėčiau kontroliuoti tiriamuosius ir kintamuosius. Vis dėlto man teko išmokti lanksčiai prisitaikyti prie vis naujų, kiekvieną savaitę pasirodančių informacijos nuotrupų. Tą pirmąją dieną nė neįsivaizdavau, kad psichoterapija – tai ne psichologas, sprendžiantis problemas, bet du žmonės, susitinkantys kiekvieną savaitę akis į akį ir besistengiantys rasti tam tikrą abiem priimtiną psichologinę tiesą.
Ir tai man geriausiai padėjo suprasti Lora Vilks, mano pirmoji pacientė. Ją pas mane nukreipė bendrosios praktikos gydytojas, kuris įrašytoje žinutėje paaiškino: „Ji pati viską papasakos išsamiau.“ Nežinau, kuri iš mūsų baiminosi labiau – Lora ar aš. Buvau ką tik iš studentės virtusi profesionale, džinsus ir marškinėlius iškeitusi į šilkinę palaidinę ir dizainerio kostiumėlį su masyviais, sportininko uniformai derančiais petukais – nepamainoma devintojo dešimtmečio garderobo detale. Sėdėjau už didžiulio raudonmedžio stalo, primindama Anos Froid* ir Džoanos Krouford** mišrūną. Laimei, sulaukus vos dvidešimties man ėmė žilti plaukai, suteikdami mano įvaizdžiui taip reikalingo solidumo.
Lora buvo vos metro penkiasdešimties, smėlio laikrodžio figūros, didžiulėmis migdolinėmis akimis ir tokiomis putliomis lūpomis, kad jei būtume susitikę trisdešimčia metų vėliau, būčiau įtarusi botokso injekcijas. Turėjo itin vešlius, šviesius, pečius siekiančius plaukus ir porcelianinę odą, kuri smarkiai kontrastavo su tamsiomis akimis. Tobulas makiažas su skaisčiai raudonai padažytomis lūpomis išryškino veido bruožus. Avėjo aukštakulniais, vilkėjo šilkine palaidine su siauru juodu sijonu ir atrodė labai elegantiškai.
Prisistatė esanti dvidešimt šešerių ir dirbanti didelėje finansų maklerių įmonėje. Pradėjo dirbti kaip sekretorė, bet buvo paaukštinta į žmogiškųjų išteklių skyrių.
Paklausiau, kuo galėčiau jai padėti, ir Lora ilgam įsistebeilijo į langą. Laukiau, kol papasakos apie savo problemą. Laukiau nepertraukdama vadinamosios terapeutinės tylos – nejaukios pauzės, kuri turėtų išgauti iš paciento tiesą. Galiausiai ji tarė:
– Sergu pūsleline.
Pasiteiravau:
– Pirmo ar antro tipo?
– To, kuriuo susergama per pasileidimą.
– Lytiškai plintančia, – perfrazavau aš.
Paklausus, ar jos lytinis partneris žino, kad serga pūsleline, Lora atsakė, jog Edas, su kuriuo draugauja jau dvejus metus, teigė nieko nežinantis. Tačiau jo spintelėje ji rado buteliuką su tokiais pačiais vaistais, kokių buvo išrašyta ir jai. Pakamantinėjusi detaliau supratau, kad jai tai atrodo normalu ir kad nieko čia nepadarysi.
Ji atsakė:
– Toks jau tas Edas. Jau atskaičiau jam moralą. Ką dar galiu padaryti?
Abejinga reakcija parodė, kad Lora pratusi prie savanaudiško elgesio ir veidmainystės. Pas mane, kaip aiškino pati, ji buvo nukreipta todėl, kad net ir stipriausi vaistai nepadėjo išvengti nuolatinių ligos pasikartojimų ir gydytojui pasirodė, jog jai praverstų psichologinė pagalba. Tačiau Lora aiškiai išreiškė nenorą dalyvauti terapijoje. Tiesiog norėjo atsikratyti pūslelinės.
Paaiškinau, kad kai kuriems žmonėms latentinio viruso proveržį labiausiai sukelia stresas. Ji atsakė:
– Žinau, ką reiškia žodis „stresas“, tačiau ne visai suprantu, koks tai jausmas. Nemanau, kad jį patiriu. Tiesiog iriuosi į priekį tarp pusgalvių.
Lora tikino, kad gyvenime jos beveik niekas netrikdo, nors ir pripažino, jog buvo rimtai sukrėsta dėl pūslelinės. Pirmiausia pasistengiau ją patikinti, kad keturiolikos–keturiasdešimt devynerių metų amžiaus grupėje pūsleline serga vienas iš šešių žmonių. Ji atrėžė:
– Tai kas? Visi esame įklimpę į tą pačią bjaurasties pelkę.
Pakeičiau taktiką ir pasakiau, kad suprantu, kodėl ji nerimauja. Vyras, kuris turėjo ją mylėti, išdavė. Be to, jai skaudėjo – tiesą sakant, vos galėjo išsėdėti. Bet blogiausia, buvo gėda: nuo šiol kiekvienam žmogui, su kuriuo norės mylėtis, teks prisipažinti, kad turi pūslelinę ir yra šios ligos nešiotoja.
Lora sutiko, tačiau sunkiausia jai atrodė tai, kad nors ir kaip stengėsi išsikapanoti iš aplinkybių, kuriomis teko augti, ji atsidūrė tokiame pat mėšle, kokiame visą laiką murdėsi jos šeima.
– Visai kaip kokiam liūne, – pasakė ji. – Kad ir kaip besistengtum išsikapanoti iš tos gliaumėtos košės, ji vis traukia ir traukia atgal. Aš tą puikiai žinau, nes norėdama išsilaisvinti, vos nesumokėjau gyvybe.
Paprašius daugiau papasakoti apie šeimą, ji atsakė, kad nesiruošia užsiimti „visomis tomis nesąmonėmis“. Lora paaiškino esanti praktiškas žmogus, todėl norėtų sumažinti patiriamą stresą, nors ir nežinia, ką jis reiškia, tam, kad suvaldytų skausmingą pūslelinę. Planavo apsilankyti pas mane tik kartą, tikėdamasi, kad duosiu jai vaistų arba „išgydysiu nuo streso“. Pranešiau jai, kad stresą arba nerimą palengvinti kartais būna visai paprasta, tačiau kartais jis gali ir nepasiduoti. Paaiškinau, teks susitikti keletą kartų, kad ji suprastų, kas yra stresas ir kaip jis pasireiškia, išsiaiškintų jo šaltinį ir tada atrastų, kaip jį palengvinti. Gali būti, kalbėjau jai, kad jos imuninė sistema taip smarkiai kovoja su stresu, jog nebelieka jėgų kovoti su pūslelinės virusu.
– Negaliu patikėti, kad teks čia vaikščioti. Tarsi būčiau atėjusi ištraukti danties, o drauge su juo man būtų ištrauktos ir smegenys. – Lora atrodė pasibaisėjusi, bet galiausiai pasidavė. – Gerai, užrašykite mane dar vienam susitikimui.
Sunku dirbti su pacientu, kuris nėra psichologiškai orientuotas. Lora tiesiog norėjo išsigydyti pūslelinę ir, jos požiūriu, terapija buvo priemonė šiam tikslui pasiekti. Be to, nenorėjo pasakoti apie savo šeimą, nes nesuprato, kaip tai galėtų padėti.
Pirmąją terapijos dieną mane ištiko du netikėtumai. Pirma, kaip ši moteris gali nežinoti, kas yra stresas? Antra, buvau perskaičiusi šimtus tiriamų atvejų, peržiūrėjusi kalnus filmuotos terapijos juostelių, išklausiusi dešimtis paskaitų ir dar nebuvo tekę susidurti su atveju, kai pacientas nesutinka pasakoti apie savo šeimą. Netgi kai dirbau naktinėje pamainoje psichiatrijos ligoninėje, kur galinėse palatose būdavo laikomi psichiškai beviltiški pacientai, negirdėjau, kad kas būtų atsisakęs papasakoti apie savo šeimą. Šeimos istorija pasidalydavo net ir tokie pacientai, kurie teigė, kad buvo gimę Nazarete, Marijos ir Juozapo šeimoje. O dabar apie ją pasakoti atsisako mano pirmoji pacientė! Supratau, kad viską teks daryti pagal keistus Loros pageidavimus ir jos pačios tempu, kitaip ji tiesiog dings. Prisimenu, kaip užrašuose pasižymėjau: „Pirmoji užduotis – pasiekti, kad Lora pradėtų bendrauti.“
Froidas turėjo tokią koncepciją, vadinamą perkėlimu – tai jausmai, kuriuos pacientas pajunta terapeutui, – kurį pats laikė kertiniu terapijos akmeniu. O priešpriešinis perkėlimas – tai jausmai, kuriuos terapeutas pajunta pacientui. Keletą dešimčių metų pradirbusi privačiai supratau, kad jei pacientas tau nuoširdžiai nepatinka, jei nesergi už jį, jis tai pajunta ir terapija sustoja vietoje. Tarp paciento ir terapeuto turi užsimegzti cheminis ryšys, kurio nei viena, nei kita pusė valingai nekontroliuoja. Kiti terapeutai gali prieštarauti, bet aš manau, kad taip jie tik apgaudinėja save.
Man nusišypsojo sėkmė. Su Lora pajutau ryšį nuo pat pirmos akimirkos. Drąsi eisena, išraiškingas kalbėjimas ir praktiškas požiūris man priminė mane pačią. Nors dirbo šešiasdešimt valandų per savaitę, vakarais ji dar ir studijavo, iš lėto įveikdama vieną kursą po kito. Būdama dvidešimt šešerių, siekė mokslinio laipsnio prekybos srityje.
Į kitą susitikimą Lora atėjo nešina keturiomis knygomis apie stresą: visos buvo pasišiaušusios nuo geltonų lipnių lapukų. Atsitempė ir didžiulį konferencijų stovą su bloknotu, kuriame buvo nupaišiusi sudėtingą, spalvomis koduotą diagramą. Viršuje buvo užrašiusi: „Stresas???“ Po užrašu buvo keli stulpeliai. Pirmasis buvo raudonas ir vadinosi „Bendravimas su šikniais“. Keli „šikniai“ buvo išvardyti subkategorijose. Vienas jų buvo jos viršininkas Kleitonas, antras – jos vaikinas Edas, o trečias – jos tėvas.
Lora perskaitė kelias knygas apie stresą ir teigė bandanti nustatyti jo priežastį savo gyvenime. Diagramą kūrė visą savaitę. Išgirdusi mano komentarą, kad į diagramą nepateko nė viena moteris, ji atidžiai pasižiūrėjo į ją ir tarė:
– Įdomu. Teisybė. Šiknių moterų nepažįstu. Tikriausiai jei su kokia ir susitinku, tiesiog imu jos vengti ir neleidžiu knisti man proto.
Pasakiau, kad artėjame prie jos asmeninio žodžio „stresas“ apibrėžimo, ir paprašiau pateikti pavyzdžių, padedančių suprasti, kodėl šie vyrai atsidūrė jos sąraše.
– Tai žmonės, kurie visiškai nesilaiko jokių taisyklių ir kuriems nusišvilpti, ar darbas atliekamas gerai, – paaiškino ji.
Išsakiau norą sudėlioti jos gyvenimo istoriją iki šių dienų, nes į sąrašą įtrauktas ir tėvas. Tai išgirdusi Lora taip smarkiai užvertė akis, kad beliko beveik vien baltymai. Toliau neatlyždama paklausiau, koks ryškiausias jos su tėvu susijęs prisiminimas. Ji iškart atsakė, kad geriausiai prisimena, kai būdama ketverių susižeidė koją į aštrų metalo gabalą, nukritusi nuo čiuožyklos. Tėvas švelniai ją pakėlė ir nunešė į ligoninę, kad susiūtų. Sėdint laukiamajame, slaugė užsiminė, kad Loros žaizda išties baisi ir kad mergaitė tikra šaunuolė, jog neaimanuoja. Tėvas apsikabino ją viena ranka ir tarė: „Tokia jau ta mano duktė. Didžiuojuosi ja. Niekada nesiskundžia ir yra stipri kaip arklys.“
