– Arūnai, koks jūsų paties santykis su viešuoju kalbėjimu? Ar niekada nekilo sunkumų?
– Visada turėjau baimių ir sunkumų, ir dabar turiu. Tai taip pat natūralu, kaip bijoti pereiti gatvę, eiti prie lentos atsakinėti (ypač jei nesi pasiruošęs), laikyti įskaitas akademijoje, vaikščioti į aktorių atrankas. Mums visiems būdinga baimė suklysti, nepatikti. Norisi pasirodyti geresniu, nei esi. Viešojo kalbėjimo baimė nesvetima daugeliui, bet ji išnyksta praktikuojantis ir suvokiant, kad bijok nebijojęs, o darbą vis tiek reikės padaryti.
– Kodėl dažnas bijome kalbėti viešai?
– Mano galva, kiekvienam žmogui viešojo kalbėjimo baimę gali lemti skirtingi dalykai, todėl reiktų labai pasikapstyti savyje, kad atrastum tikrąsias šaknis. Sakoma, kad visų baimių priežastis galima surasti vaikystėje, gal ir čia ne išimtis. Kita vertus, mus visus vienija prigimtinė baimė būti atstumtam bendruomenės, baimė nepatikti, baimė nežinoti. Kai eini kalbėti prieš daugybę žmonių, jie gali tave užversti klausimais, todėl svarbu nebijoti pasakyti „nežinau“, „kai turėsiu laisvą minutę, pasidomėsiu“. Mes ir mirsime visko nesužinoję, tai visiškai normalu.
– „Ateities įgūdžių“ kurse dalinsitės patarimais, kaip įveikti viešojo kalbėjimo baimę. Kodėl svarbu mokėti viešai kalbėti, jei tai ir nėra tiesiogiai susiję su karjera?
– Reikia gebėti komunikuoti, nepriklausomai nuo situacijos. Jei esate tam tikrame susirinkime, kur dalyvaujate, kaip komandos narys (darbovietėje, giminės šventėje, paskaitoje ar kt.), viešojo kalbėjimo įgūdžiai reikalingi, kad pasirodytumėte, kaip gebantis komunikuoti, išklausyti kitus, perteikti problemą ir pan. Svarbu mokėti tiesiog komunikuoti su vienu, penkiais, aštuoniais, dviem šimtais žmonių, išsakyti savo mintį tiksliai, o ne „man kažkas nepatinka, bet nežinau, kas tas kažkas“.
Kažkurį laikotarpį asmeniškai gali būti kažkas neaišku, bet reikia išsikristalizuoti sau ir tada pasakyti žmonėms, kad ir jiems būtų aišku. Man pačiam pasitaiko, kad pagalvoju daugiau nei pasakau. Vėliau kalbantis išaiškėja, kad tik pagalvojau, o kitiems ir nepasakiau. Negana to, pasirodo, kad būtent tai, ko nepaminėjau, buvo svarbiausias dalykas, kurį reikėjo pasakyti. O man atrodė, kad ir taip visi žino. Kai pradedi komunikuoti, supranti, ar gebi pasakyti viską, ką reikėtų.
– „WoW University“ paskaitose išskiriate keletą esminių aspektų, kurie lemia kokybišką viešąjį kalbėjimą? Kokie jie?
– Vienas svarbiausių dalykų yra įtikinti žmonės – kad patikėtų tuo, ką sakote. Tam reikalinga gerai išmanyti temą, kuria kalbate. Dar vienas labai svarbus dalykas – būti savimi. Būnant savimi, automatiškai dingsta daug problemų: nenori niekam įtikti; kalbėti apie tai, ko pats gerai nežinai; būni užtikrintas savimi, nes supranti ką žinai ir ko nežinai (mano nuomone, svarbiau žinoti, ko tu negali); būni atsipalaidavęs. Kai žmogus yra įsitempęs, labai jaučiasi, tik būdamas atsipalaidavęs gali užkariauti salę, išlaikyti prikaustytą klausytojų dėmesį, kad jie girdėtų ką kalbi ir dėmesys nenuklystų į tavo drabužių detales ar kitus pašalinius daiktus. Žinoma, svarbūs ir tokie dalykai, kaip balso melodika, tembras, tačiau tai jau specialios metodikos. Svarbiausia – įtikinti ir būti savimi.
– Kiek viešajame kalbėjime yra svarbi improvizacija?
– Mes kasdien improvizuojame. Štai skambina man žurnalistas ir užduoda klausimus, po truputį atidarinėju stalčiukus ir žinau ką pasakyti konkrečia tema. Žinoma, kai esame ant scenos, prieš žiūrovus, įsitempiame ir tie stalčiukai kiek surambėja, vyriai surūdija ir sunkiau juos atidarinėti. Improvizacijoje svarbiausias dalykas yra reaguoti į naują situaciją čia ir dabar. Improvizacijos teatre mes reaguojame į išgalvotas situacijas, o gyvenime reikia reaguoti į realias, bet mechanizmas yra vienodas – ištraukti iš savo atminties stalčiuko reikiamą informaciją. Atmintyje kiekvienas turime daug žinių, emocijų, panašių situacijų, bet, kai tenka reaguoti čia ir dabar, daugelis pasimetame. Reikia išmokti geriau atidarinėti tuos stalčiukus, o tam reikalinga praktika.
– Ar kalbėti ekspromtu gali tik tam tikras charakterio savybes turintis žmogus, ar čia svarbu yra apsiskaitymas, empatija, humoro jausmas ir kt.?
– Visi išvardinti dalykai yra svarbūs ir jie įeina į minėtą sėkmingo viešojo kalbėjimo aspektą – buvimą savimi. Buvimas savimi – tai empatiją, simpatijos ir antipatijos, pagarba (arba jos nebuvimas) kitai nuomonei ir t.t. Orumo išlaikymas ir nepasidavimas provokacijoms yra stiprios asmenybės bruožas. Tereikia prisiminti rinkimus ir kaip oponentus puldinėjantys politikai greitai netenka simpatijų.
– Kaip manote, ar viešojo kalbėjimo turėtų būti mokoma mokykloje, universitete?
– Manau, kad taip, bet labiau žaidybine forma. Pavyzdžiui, organizuojant diskusijų klubus, kur reiktų pasisakyti įvairiomis temomis. Kiekvienam naudinga išmokti dėstyti mintį – kokia turi būti pradžia, kaip sudėlioti svarbiausius akcentus, kur leisti publikai šiek tiek atsikvėpti, kaip gražiai užbaigti mintį. Viso to moko improvizacijos menas – turime intriguojančiai pradėti situaciją, ją plėtoti, pasiekti epogėjų ir gražiai užbaigti. Su tuo glaudžiai susijęs yra dėmesio valdymas – matai, kad publika nuobodžiauja, šiek tiek spusteli. Jei nejauti salės – kalbi tarsi į šulinį.
– Nuo ko pradėti, jei norime išmokti viešojo kalbėjimo? Ar galime treniruotis savarankiškai?
– Galima ir savarankiškai, bet jei kalbėčiau aš, tai norėčiau, kad kažkas stovėtų už nugaros ir padėjęs man ranką ant peties sakytų, kad viskas yra gerai, kad mano baimės yra nepagrįstos. Būdami vieni, mes galvoje labai daug „prisukame“. Manau, kad 80–90 procentų baimių prisigalvojame. Iš tiesų niekam nesame tokie svarbūs, kad vos mus išvydę imtų vertinti neigiamai, nenorėtų išgirsti, ką turime pasakyti. Jei nebus klausytojo, nepasitikrinsi, kaip kalbi. Pavyzdžiui, teatre mes repetuojame spektaklį kelis mėnesius, tada parodome jį dešimčiai, vėliau penkiolikai žmonių ir galiausiai pilnai salei. Tik kai spektaklį pamato pilna salė žiūrovų, sužinai ką darai blogai ir ką gerai. Kito kelio nėra.
– Savo paskaitoje WoW University kalbėsite ir apie jaudulį. Gal pasidalintumėte patarimu, kaip nugalėti kylantį jaudulį?
– Papasakosiu, kada pirmą susidūriau su scenos baime. Buvau antrakursis. Mūsų auditorija – šalia didžiosios LMTA salės. Išeinu po užsiėmimų, o ten daug merginų su vakarinėmis suknelėmis, šukuosenomis. Pasirodo, kad pianistės laiko egzaminą. Daugelis merginų sėdi susmukusios ant palangių, kitos ramsto sienas. Mano pažįstama pianistė visa balta stovi ir sako, kad jai linksta keliai iš baimės. Eidamas pro šalį iš inercijos pasakiau vieną geriausių patarimų, kuriuos tekę kada duoti. Patariau jai užkulisiuose pavaikščioti keturiomis, imituojant katę, o tada nusivalyti kelius, nuleisti suknelę žemyn ir gražiai nuėjus iki fortepijono sugroti. Tas ropojimas keturiomis yra būdas visiškai palaužti situaciją, suprasti baimės absurdiškumą. Galima atlikti ir kitus panašius veiksmus (ne prie visų, bet iki išėjimo į sceną), kurie per absurdo prizmę padės aiškiai pamatyti, kad nėra ko bijoti.
