Įsivaizduokime brandaus amžiaus moterį, kuri vidurdienį, palinkusi prie išmaniojo telefono, nepaliaujamai naršo po socialinius tinklus. Bet taip ilgai, jog, kad ir koks būtų kantrus sutuoktinis, jis pakyla nuo sofos ir eina į virtuvę gaminti pietų.
„Gal jai su galva negerai?“ – ko gero, pagalvotų ne vienas.
Tačiau vienokia ar kitokia kvailystė yra tokia pat svarbi partnerystės dalis kaip ir sąžiningas namų ūkio darbų pasidalijimas.
Tačiau šiuolaikinė visuomenė brandaus amžiaus žmonių kvailiojimus laiko blogo įvaizdžio ženklu. Jau šešerių metų vaikai, pradedantys lankyti mokyklą, iš visų pusių girdi, kad prasideda jų rimtas gyvenimas. Lyg svarbūs siekiai ir tikslai nebūtų suderinami su juokais, pokštais.
Vėliausiai paauglystėje padedamas didelis taškas žaismingumui, kvailiojimui.
„Paaugliai nori atrodyti suaugę, būti vertinami rimtai. O tai reiškia atsisakyti vaikiškai žaismingo elgesio. Tiesiog siaubingas požiūris“, – sakė psichologijos profesorius Rene Proyeris.
Jis daugiau nei dešimt metų Halės-Vitenbergo (Vokietija) Martino Lutherio universitete tyrinėja žaismingumo reikšmę brandaus amžiaus žmonių partnerystei.
Jau garsusis vokiečių poetas Johannas Wolfgangas von Goethe teigė, kad suaugę žmonės turėtų saugoti žaismingumą. Bet jų atžalos su tuo ne visada sutinka.
Jiems nėra nemalonesnio vaizdo, nei kai motina daro asmenukę su pakeltais į viršų sportiniais marškinėliais ar kiek koketiškai pakreipta koja.
Vargu ar reikia pridurti, kad toks vaizdas kitiems sukelia tik didesnį smagumą ir emocijų pliūpsnį.
„Žaismingumas suteikia romantiškiems santykiams daugiau pasitikėjimo, daro juos patvaresnius, o partnerius laimingesnius“, – teigė psichologijos profesorius R.Proyeris.
Brandaus amžiaus žmonės namuose, žinoma, ne visada elgiasi kaip komedijų personažai, jų santykiai ir požiūris vienas į kitą gali būti ir rimti.
Kvailiojimai, paikystės paįvairina slogią kasdienybę, porų ryšiui suteikia lengvumo, o tai į naudą tiek joms, tiek aplinkiniams.
Vokiečių psichoterapeutas ir knygos „Humoras pradedantiesiems ir pažengusiems“ („Humor fur Anfanger und Fortgeschrittene“) autorius Wolfgangas Krugeris humorą laiko net svarbiausiu sėkmingos meilės veiksniu.
„Kvailystės padeda jaustis nerūpestingiems, nuo tarpusavio santykių tarsi nuridena juos slegiantį akmenį ir vėl suartina. Partneris nebėra priešininkas, bet tas žmogus, su kuriuo galima juoktis, būti žaismingam. Šio artumo vien žodžiais negalima pasiekti“, – sakė W.Krugeris.
Humoras užkerta kelią nedideliems konfliktams ir pavojingoms didesnėms krizėms, kai vienas kitą galima greitai įžeisti. Žinoma, galima būtų sutuoktiniui nuolat priekaištauti, kodėl niekuomet nepagamino pusryčių ar pietų. Bet ar to reikia? Gal reikėtų vertinti vien tai, kad jis bent retsykiais užsuka į virtuvę ir nesipiktina, kai žmona prilipusi prie serialo ar išmaniojo telefono?
Šmaikštaujantys, žeriantys humorą žmonės turi pranašumą renkantis partnerį. Tuo įsitikinęs Pensilvanijos valstijos (JAV) universiteto antropologas Garry Chickas.
Vyrų žaismingumą moteris suvokia kaip jo mažesnio agresyvumo požymį, tuomet ir moters noras susirasti antrąją pusę didesnis. Šie du aspektai evoliuciniu ir biologiniu požiūriu skatina ilgą stabilią partnerystę, kuri būtina auginant ir auklėjant vaikus.
Logiška, kad santykių pradžioje šaipomės iš kito plaukeliais apaugusios nosies ar išpampusio pilvo. Laikui bėgant, kai vis daugiau laiko tenka skirti įsipareigojimams, žaismingumo lieka mažiau.
„Įpusėjus antrąjį dešimtmetį mūšis su pagalvėmis dar laikomas smagiu. Bet kai po ilgos mokymosi dienos namuose į veidą atskrieja pagalvė, atsakyti tuo pačiu dažnai nėra noro ir energijos“, – sakė R.Proyeris.
Nepaisant to, kaip sako psichologijos profesorius, suaugusieji mielai kvailioja, tik kitaip. Suaugusiųjų paikystės dažnai yra intelektualesnės. Tai – šmaikštūs žodžiai ir minčių žaismas, o ne į veidą paleistas tortas.
„Esu įsitikinęs, kad tokių smagių minčių kyla visiems. Bet jas žmonės, kuriems būdingas padidėjęs dėmesys sau, abejingumas aplinkai (introvertai), pasilieka sau, o tie, kurie daugiau dėmesio skiria aplinkai, turi poreikį bendrauti (ekstravertai), – išlaisvina“, – kalbėjo W.Krugeris.
Psichoterapeuto įsitikinimu, žmonės paikystes krečia ir kvailioja tik aplinkoje tų žmonių, kuriais labai pasitiki. Juk reikia pagalvoti, kaip į jas bus reaguojama.
Per pokalbį su banko tarnautoju nepažersi lengvabūdiškų juokelių. Kita vertus, gal sąmojingos įžvalgos galėtų nuslopinti tvyrančią įtampą, jei pokalbis nėra itin malonaus pobūdžio. Bet šiuo, kaip ir kitais atvejais, geriau nutylima, nes baiminamasi netinkamos reakcijos.
Kvailystes krėsti dera tik su jas suvokiančiais ir jų nesmerkiančiais. Norint santykius padaryti žaismingesnius, tereikia pirmojo žingsnio. Tik kokio?
„Niekada nereikia pamėgdžioti kitų žmonių kvailysčių, pokštų. Tai nėra teisingas kelias, jis niekur nenuves. Komiškumą sukuria situacijos, kurių negalima sugalvoti iš anksto“, – sakė R.Proyeris.
Jo teigimu, labai sunku tapti žaismingesniu, labiau linkusiu bendrauti žmogumi, nes charakterio savybės tvirtai įsišaknijusios į asmenybę.
Bet galima išmokti įterpti į kasdienybę ir žaismingą elgesį. Tai galėtų patvirtinti R.Proyerio parengta studija.
Jei žmonės 15 minučių iki miego pasižymi smagias ar juokingas situacijas, jie pradeda geriau suvokti humorą.
Jie atkreipia dėmesį, kaip dažnai jų galvoje sukosi smagios mintys, todėl bus linkę tapti žaismingesni.
Jei dieną tvyrojo blogas, niūrus oras, teko įveikti daug įtampos reikalaujančias užduotis, vakare bent kelios linksmos, smagios akimirkos nuslopina slogius prisiminimus.
Tai patvirtino studijos dalyvių rezultatai. Po trijų mėnesių jie į viską žvelgė žaismingiau, jautėsi labiau patenkinti ir mažiau depresyvūs.
„Žaismingumas, juokingos situacijos gali turėti įtakos net seksualiniam gyvenimui“, – teigė psichoterapeutas W.Krugeris.
Užkrečiantis juokas sukelia laimės hormonų pliūpsnį ir dėl to stipriau užlieja lytinis geismas.
Kuo plačiau šypsokimės, kuo dažniau juokimės ir kvailiokime, nesvarbu, kokio amžiaus būtume. Kuo geresnės emocijos, tuo laimingesni būsime.
Parengė Ona Kacėnaitė
