„Daugelis žmonių mūsų visuomenėje savo kasdienybėje dar vis nesusiduria su intelekto ar psichosocialinę negalią turinčiais žmonėmis. Gal tokių žmonių nėra kaimynystėje, mokymosi įstaigose, todėl jie didžiajai daliai visuomenės gali atrodyti „keisti“. Tačiau, kai išties susiduri su šias negalias turinčiais asmenimis, pradedi su jais bendrauti – požiūris į juos ir į jų turimas negalias kardinaliai pasikeičia, pamatai, kad tas žmogus yra toks, kaip ir mes visi“, – komentuoja socialinė darbuotoja Vilma Kunsmonaitė, dirbanti su intelekto ir psichosocialinę negalią turinčiais žmonėmis.
Palaikyti ir suprasti
Beveik trečdalis, arba 29 proc., apklausos dalyvių sako, kad nepatogiai verčia jaustis tai, jog tiesiog nėra įprasta matyti žmones su intelekto ir psichosocialine negalia. Tuo tarpu penktadalis (20 proc.) respondentų tvirtina, kad žmonės šiomis negaliomis kelia baimę.
„Žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia dalyvavimas viešajame gyvenime išspręstų šią problemą, nes dabar didžioji dalis visuomenės net nesusiduria su tokiais žmonėmis. Taip pat visuomenės nuomonę galėtų pakeisti ir dažnesnis jų vaizdavimas žiniasklaidoje. Galbūt galėtų ir kokios nors paskaitos arba vieši renginiai vykti šia tema. Nepažinojimas ir nesupratimas būtent ir kelia tyrime dalyvavusių gyventojų minimą baimę, todėl visuomenės edukacija apie šias negalias yra tiesiog būtina. Visi turime palaikyti ir stengtis suprasti vieni kitus“, – teigia V. Kunsmonaitė.
Tik 15 proc. apklausoje dalyvavusių gyventojų pasakė, kad nėra jokių priežasčių jaustis nepatogiai šalia šias negalias turinčių žmonių.
„Manau, kad taip atsakiusieji savo artimame rate turi žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia, o gal net dirba su jais. Ką reikėtų daryti, kad tokių žmonių būtų daugiau? Siūlyčiau visiems daugiau pabendrauti su tokiais žmonėmis, eiti savanoriauti, pasinaudoti galimybėmis daugiau apie juos sužinoti. Dėl savanorystės tikrai galima kreiptis į tam tikrus centrus, kur darbuotojai patars, kaip užmegzti ryšį su minėtas negalias turinčiais žmonėmis“, – įsitikinusi socialinė darbuotoja.
Jai antrina ir tyrimą inicijavusios Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) direktoriaus pavaduotoja Jūratė Lepardinienė, sakydama, kad bendras visuomenės nusiteikimas gali keistis tik nuomonę pakeitus atskiriems jos nariams.
„Mes siekiame, kad visuomenė kuo sklandžiau priimtų žmones su intelekto ir psichosocialine negalia, o tai negali įvykti neužmezgus tarpusavio ryšio, nepabandžius pabendrauti. Vienas teigiamas patyrimas gali kardinaliai pakeisti požiūrį į apskritai visą negalią. Gyvenimas žmonių su intelekto ir psichosocialine negalia kaimynystėje taip pat gali prie to prisidėti. Kaip tik šiuo metu Europos Sąjungos lėšomis yra įrengiami grupinio gyvenimo bei apsaugoto būsto namai žmonėms su minėtomis negaliomis. Dabar veikia 1 grupinio gyvenimo namai bei 4 apsaugoto būsto namai, o iki 2024-ųjų jų skaičius atitinkamai turėtų išaugti iki 50 ir 14“, – sako ji.
Kaip bendrauti?
Anot V. Kunsmonaitės, intelekto negalia ir psichosocialinė negalia iš dalies yra panašios, bet turi ir savo skirtumų. Bėda ta, kad daugelis jų neskiria: intelekto negalia dažniausiai yra įgimta, o psichosocialinė negalia įprastai yra įgyta gyvenimo eigoje.
„Bendraujant su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią, reikia naudoti trumpus, aiškius sakinius, neapkrauti jų pertekline informacija, bandyti suskaidyti pasakojimą į trumpesnes dalis. Tačiau su jais nereikia kalbėti ir kaip su vaikais – tai gali įžeisti. Taip pat svarbu yra nepulti daryti kažkokių darbų už tą žmogų jo neatsiklausus. Pirmiausia reikia paklausti, ar jis apskritai nori pagalbos. Tokie žmonės nemėgsta, kai kažkas kitas už juos priima sprendimus, su jais reikia pasitarti. Pastebėjau, kad visuomenei sunkiau priimti žmones su intelekto negalia, kai jų išvaizda yra kitokia, pavyzdžiui, turint Dauno sindromą. Tačiau tai nekeičia fakto, kad su jais galioja tos pačios bendravimo taisyklės, kaip ir su visais kitais: būti mandagiems, maloniems, o ne nuvertinti iš anksto“, – pataria specialistė.
Kalbėdama apie psichosocialinę negalią V. Kunsmonaitė sako, kad kartais jos galima ir nepastebėti, ypač jei žmogus kontroliuoja ligą ir vartoja vaistus, gauna reikiamą pagalbą.
„Psichosocialinę negalią turintys žmones serga depresija, bipoliniu sutrikimu ir pan. Žinoma, yra ir sunkesnių atvejų, pavyzdžiui, šizofrenija. Šį sutrikimą turintys žmonės dažnai nerimauja, blaškosi, daro tam tikrus judesius, kartais rengiasi neįprastai, o visa tai gali labiau atkreipti visuomenės dėmesį. Tačiau tai nesireiškia, kad mes tokių žmonių turime bijoti. Viskas priklauso nuo mūsų pačių elgesio. Svarbu jų specialiai neprovokuoti, jiems neprieštarauti. Su žmogumi reikia kalbėti aiškiai, žiūrėti jam į akis, jei jis kažko nesuprato – pakartoti. Tokie žmonės mėgsta garsiai kalbėti, jų negalima pertraukti – tai gali juos sutrikdyti. O jeigu kyla konfliktinė situacija – joje derėtų elgtis, kaip bet kuriuo kitu ginčo atveju, ramiai ir mandagiai“, – rekomenduoja ji.
Socialinė darbuotoja atkreipia dėmesį, kad kaip ir visi žmonės skirtingi, taip ir visi žmonės su negalia yra skirtingi: vieni tylesni, ramesni, kalba tyliai, o kiti – atvirkščiai, todėl reikia prisitaikyti prie kiekvieno, rasti skirtingą priėjimo būdą.
„Jau 10 metų dirbu šį darbą – pačioje pradžioje aš dar turėjau tam tikrų klaidingų įsitikinimų, vengdavau žmonių su šiomis negaliomis, o dabar kasdien jiems vykdau užsiėmimus, mokymus, kitas veiklas. Kaip minėjau, viskas pasikeičia pabendravus su jais – vien žmogaus su minėtomis negaliomis atsiradimas kaimynystėje galėtų pakeisti gyventojų požiūrį. Mums reikia stengtis suprasti šią visuomenės dalį. Nes net ir specialistams, dirbantiems su žmonėmis, turinčiais intelekto ir psichosocialinę negalią, trūksta mokymų, galimybės pagilinti žinias ir paversti bendravimą kokybiškesniu“, – tikina V. Kunsmonaitė.
Bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausoje 2022 metų gruodžio mėnesį dalyvavo 1010 šalies gyventojų nuo 18 iki 75 m. amžiaus.
