Jei ne nuotykis Tailando paplūdimyje, kai viena rusė neseniai nukando nepažįstamai poilsiautojai dalį piršto, daug kas manytų, kad taip gali pykti tik vyrai.
Pastarojo kruvino įvykio liudininke tapo buvusi olimpietė, Vokietijos fechtuotoja Monika Sozanska. Ji atostogavo Tailande, Pangano saloje, kai per netikėtai kilusį konfliktą jos draugei buvo nukąstas pirštas.
Lenkų kilmės fechtuotoja M.Sozanska per karjerą yra patyrusi jaudinančių akimirkų. 39 metų moteris yra laimėjusi ne vieną medalį Vokietijos pirmenybėse, o 2012 metais varžėsi Londono olimpinėse žaidynėse. 2020 metais ji baigė karjerą, o pastaruoju metu atostogavo Tailande su drauge 42 metų brite juvelyre Angelina. Ieškodamos vietos paplūdimyje moterys pastebėjo laisvą gultą netoli vienos jaunos rusų poros. Tačiau jį pavyko paimti tik įsikišus vietos darbuotojui.
Kilus konfliktui rusė nenusileido – puolė M.Sozanskos draugę Angeliną, ją aprėkė ir pastūmė, taip pat užpuolė ir olimpietės draugės šunį.
Tada Angelina trenkė jai ranka. Rusė trumpam dingo, bet grįžo dar piktesnė – sugriebė sportininkės draugės Angelinos ranką ir įkando. Po šio siaubingo veiksmo išspjovė nukąstą piršto dalį ir nusišypsojo.
„Pasruvo kraujas. Viskas atrodė kaip siaubo filme“, – prisiminė M.Sozanska.
Suradusi smėlyje nukąstą piršto dalį buvusi fechtuotoja ramino nukentėjusią draugę. Policijai buvo pranešta apie konfliktą, o jauna pora sučiupta.
Varvara G. įvardyta 32 metų rusė su savimi turėjo tik paso nuotrauką, tad jai buvo liepta pristatyti originalų dokumentą. Olimpietės draugei Angelinai buvo suteikta medicinos pagalba, gydytojai stengėsi išsaugoti pirštą ir išvengti amputacijos.
Be įkandimų kartais neišsiverčia ir futbolininkai. Urugvajaus rinktinės žvaigždė Luisas Suarezas neapgalvotai pasielgė 2014 metų pasaulio čempionate, kai įkando Italijos rinktinės gynėjui Giorgio Chiellini į petį. Nors iš šio incidento juokėsi visas pasaulis, tuomet 27 metų futbolininkas L.Suarezas sulaukė griežtų sankcijų.
Tarptautinė futbolo federacija iš pradžių Urugvajaus futbolo rinktinės puolėjui L.Suarezui skyrė 9 rungtynių diskvalifikaciją, o vėliau jis buvo nušalintas nuo futbolo dar keturiems mėnesiams ir turėjo sumokėti 100 tūkst. Šveicarijos frankų baudą (dabar tai būtų per 101 tūkst. eurų).
Kai L.Suarezas vėliau žaisdamas futbolą vėl kažkam įkando, dėl kanibališko elgesio „Premier“ lygos atstovai jam pasiūlė lankyti pykčio valdymo kursus.
Sporto psichologai pripažįsta – kandimas yra nevilties ženklas, taip atsitinka, kai įniršis aptemdo protą. Kandžiojimosi manija sporte vis dažniau siejama su legendinio boksininko 56 metų Mike’o Tysono pavarde.
Pastebėta, kad įkandimai labiau būdingi kontaktiniam sportui, ypač boksui, regbiui. Regbininkai yra itin artimame kontakte, jie gali pasinaudoti komandos draugų ar varžovų priedanga. O boksininkai, kurių judesiai keičiasi ypač greitai, mano, kad dėl neleistinų veiksmų jiems paprasčiausiai pavyks išsisukti, nes teisėjai jų nepastebės.
Legendinė boksininkų M.Tysono ir dabar 60-mečio Evanderio Holyfieldo kova ringe 1997 metais buvo praminta „Įkandimo kova“. Siekdamas pasaulio sunkiasvorių čempiono titulo M.Tysonas krimstelėjo E.Holyfieldo ausį ir išspjovė ją ant grindų. Po tokio šokiruojančio poelgio M.Tysonas buvo diskvalifikuotas. Boksininkas taip pat buvo nubaustas 3 milijonų JAV dolerių bauda ir kuriam laikui neteko boksavimosi licencijos.
Dar kartą M.Tysonas ir E.Holyfieldas susitiko po 16 metų, bet ne ringe, o legendinio JAV laidų vedėjo Larry Kingo (1933–2021) laidoje.
Nors kadaise boksininkai nekentė vienas kito, sėdėdami prie bendro stalo jie su šypsena prisiminė skandalingąją akistatą.
Kai laidų vedėjas L.Kingas paklausė M.Tysono, kodėl tas įkando, jis prisipažino, kad buvo šiek tiek pakvaišęs ir susinervinęs, todėl ir įkando.
„Nukandau jam ausį, praradau daug pinigų ir buvau suspenduotas“, – tik tiek paaiškino M.Tysonas.
Tačiau žmogaus įkandimas aukai gali būti labai pavojingas – net pavojingesnis už šuns ar katės. Paaiškėjo, kad žmogaus seilėse esantys mikrobai gali būti patogeniški. Dėl šios priežasties žmogaus įkandimai kelia didesnę infekcijų riziką nei gyvūnų.
Šuns įkandimas išoriškai gali atrodyti grėsmingesnis nei katės, nes jo žandikauliai kur kas didesni, todėl išdraskoma didesnė odos dalis ir lieka gilesni randai, bet pasekmės gali būti ne tokios skaudžios.
Yra žinoma, kad įkandus šuniui infekcija kyla tik 10–20 procentų atvejų, o po katės įkandimo infekcijos pavojus siekia 45–55 procentus. Jei katė ar šuo yra pasiutę, po įkandimo žmogus yra skiepijamas nuo pasiutligės.
Įkąsdamas kitam žmogui asmuo, kuriam nustatytas hepatitas B ar C, gali jį užkrėsti šiomis pavojingomis ligomis, kurios negydomos baigiasi mirtimi, arba gali perduoti patogenines bakterijas, kurios atsparios antibiotikams, todėl lauks ilgi sveikimo mėnesiai.
Psichologai ištyrė, kad žmonės kandžiojasi gerokai rečiau nei gyvūnai, tačiau tokių atvejų pasitaiko. Maždaug 80 proc. įkandimų atvejų įvyksta konfliktų metu, o 20 proc. įkandimų yra siejami su seksualiniais motyvais.
1998-aisiais daug dėmesio sulaukė incidentas, įvykęs per Miuncheno alaus šventę „Oktoberfest“. Tada viena moteris suleido dantis į blauzdą jaunam vyrui, kuris šoko ant stalo jai prieš nosį.
Šokėjui tai vos nekainavo gyvybės: moteris užkrėtė jį pavojingais streptokokais.
Praėjus dviem dienoms po įkandimo jaunas vyras sunkios būklės buvo nugabentas į ligoninę.
Mokslininkams pradėjus domėtis žmonių įkandimų istorija paaiškėjo, kad nenuspėjamas elgesys ne visada susijęs su psichikos sutrikimais.
Daugeliu atvejų įkandimas yra nevaldomo įniršio protrūkis, kai smurtautojas netgi nesugeba paaiškinti, kodėl taip elgiasi.
Iki XX amžiaus vidurio, kol medicinoje nebuvo pradėta plačiai naudoti antibiotikų, dėl žmogaus įkandimų nukentėjusiesiems prireikdavo netgi galūnės amputacijos, pasitaikydavo ir mirties atvejų.
Kaip stipriai kanda plėšrūnai?
Galingiausi nasrai pasaulyje yra baltojo ryklio. Šio gyvūno spaudimas dantimis atitinka 560 kg svorio spaudimą vieno cento pločio paviršiui.
Gėlo vandens krokodilų kandimas matuojamas 520 kg, hipopotamų – 250 kg, hienos – 150 kg, o tai reiškia, kad šie gyvūnai vienu sukandimu gali perkąsti kaulą.
Žmogaus kandimas prilyginamas 20 kg, o šunų – nuo 10 iki 100 kg spaudimui, atsižvelgiant į šuns nasrų dydį ir sandarą.
Tabletės nuo pykčio nėra
Vilnietis psichologas Andrius Kaluginas patikino – pykti yra normalu. Niekas nėra apsaugotas nuo tokių emocijų.
– Ar pyktis gali būti naudingas?
– Kalbant apie pyktį, būtina atskirti du svarbius dalykus. Vakarų mokslininkai pripažįsta, kad nėra blogų emocijų, jos reikalingos, net pyktis gali būti naudingas siekiant užsibrėžtų tikslų. Pyktis gali motyvuoti, pavyzdžiui, jei supykęs žmogus sako sau: „Nejaugi aš to nepadarysiu?“ Tokiu atveju pyktelėjimas ant savęs gali net padėti.
Pyktis yra viena iš daugelio žmogaus emocijų, elementari kaip džiaugsmas, liūdesys, nerimas ar nuostaba. Tai nėra nei bloga, nei gera emocija, pyktis – natūrali reakcija į juntamą grėsmę, neteisybę ar skausmą.
Pati emocija nekelia jokių sunkumų, nes viskas priklauso nuo to, kaip su ja susitvarkome. Visiškai normalu jausti pyktį, kai kas nors prastai ar netinkamai elgiasi. Kita vertus, reikėtų atsižvelgti į tai, kaip žmogaus pyktis paveikia jo artimuosius, draugus ir aplinkinius.
Iš tikrųjų budistai nepripažįsta pykčio, Dalai Lama yra pareiškęs, kad pyktis yra nepriimtinas jokiomis aplinkybėmis.
Pyktis gali būti susijęs su agresija, o tai destruktyvus veiksmas, kuris žaloja žmogaus psichiką – ne tik aukos, bet ir smurtautojo. Blogai yra tada, kai pykčio priepuoliai neigiamai paveikia kitų žmonių nuomonę, kliudo karjerai ir komplikuoja santykius.
Jei pavyksta užkirsti kelią smurtui, nėra bėdų dėl pykčio, nes jis atpažįstamas ir gali būti valdomas.
– Tam tikrose sporto šakose varžovai gali netgi apkandžioti vienas kitą. Kodėl taip atsitinka? Ar tai priklauso nuo žmogaus prigimties, ar netinkamą elgesį gali išprovokuoti situacija?
– Tokie gaivališki instinktai, kai žmogus draskosi, mušasi, stumdosi, kandžiojasi, rodo, kad emocijos ima viršų. Sakyčiau, gebėjimas mąstyti ir numatyti savo veiksmų pasekmes būna užblokuotas, o veikia tik instinktai. Toks elgesys nėra priimtinas.
Sporto pasaulyje susistumdymai labiau pastebimi. Kita vertus, manau, kad bokso ringe, futbolo stadione pykčio nėra daugiau nei kieme, kur stumdosi vaikai ir paaugliai. Bet sportininkai labiau matomi.
– Ar yra būdų valdyti pyktį? Ar tokia terapija efektyvi?
– Mokėjimas susidoroti su emocijomis, kad jos neprasiveržtų smurtu, yra didelis dalykas. Gelbėja elgesio terapija, padeda individuali arba grupinė psichoterapija.
Pasaulyje sukurta ne viena mokslu pagrįsta pykčio valdymo programa. Jų efektyvumą įrodo tai, kad į smurtą linkę asmenys išmoksta naujų įgūdžių, renkasi kitokį elgesio modelį.
Aš taip pat dirbu su žmonėmis, kuriuos dėl pykčio protrūkių atsiunčia pas mane darbdaviai. Nėra tabletės nuo pykčio, bet yra įvairių būdų, kurie padeda išvengti netinkamo elgesio.
