Ugdymo ekspertė, nemokamos tarptautinės pabėgėlių mokyklos „Gravitas Schola“ bendrasteigėja, ugdymo vadovė, Lietuvos ir Ukrainos švietimo projektų vadovė Agnė Klimčiauskaitė-Janavičienė, šiais metais apdovanota šv. Kristoforo statulėle, sako, kad ukrainiečių vaikų integracija vyksta palaipsniui ir svarbu suprasti, kad vaikai pirmiausiai ieško saugumo, o ne ima mokytis naujos kalbos.
– Tarptautinėje pabėgėlių mokykloje dirbate su vaikais, patyrusiais karo traumą, kaip ją atpažįstate, kokius signalus sau esate įvardiję, kad atvykusiam vaikui svarbi ypatinga pagalba?
– Svarbu žinoti, kad pirmiausia, vaikai susiduria su adaptacijos periodu, tai reiškia, kad jų negali iškart įvesti į ugdymo procesą, šiame etape tikrai ne veiksmažodžių mokytis reikėtų, o pasirūpinti baziniu saugumu. Vaikams svarbu atkurti rutiną, saugumą, tam ir yra mokykla, kuri turi aiškią struktūrą – atsikeliu, einu į mokyklą, mokausi, turiu mokytoją, turiu savo klasės draugus, yra popamokinė veikla. Psichologų manymu, tai vaikui padeda atgauti saugumą, svarbu pasirūpinti ir fiziologiniais poreikiais, mokykloje prilygstame vaiko rankoms, pasirūpiname, kad jis turėtų, kur reguliariai atsigerti, suvalgyti užkandžių.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad vykstant adaptacijai svarbu vengti dirgiklių, pavyzdžiui, mums yra įprasta garsiai kalbėti, trinktelėti durimis ar barkštelėti puodelį, o vaikai iš karo zonos, ypač iš aktyvių karo zonų, nuo tokių garsų gali kristi ant grindų, prisispausti prie sienos. Mokytojai mėgsta interaktyvias pamokas – filmukus, įvairius garsus, bet adaptacijos periodu stengiamės to atsisakyti. Vaikui svarbu mokykloje turėti bent vieną suaugusį žmogų, kuris gali ne tik pasakyti, kur yra, pavyzdžiui, tualetas ar biblioteka, bet ir paklausti, kaip jam sekasi.
– O kaip šiandien sekasi vaikams iš Ukrainos? Ar pirmieji vaikai jau peržengę tam tikrą integracijos laiptelį?
– Mokykloje susidėliojome nuoseklius integracijos laiptelius, mechanizmas, kuris veikia kitose šalyse šiuo atveju neatrodo tinkamas, nes yra per greitas ir nepritaikytas karo pabėgėliams. Žmonės, gyvenantys ant neiškrauto lagamino, nenori mokytis lietuvių kalbos veiksmažodžių, o vaikai, kurie gyvena pergalės tikėjimu, mintimis apie savo paliktus augintinius, draugus, senelius, viliasi, kad grįš namo, dėl to jų motyvacija integruotis yra minimali. Viskam yra savas laikas.
Suprantame tai, bet žiūrime, kaip vaikams padėti atsiverti, kaip užtikrinti saugumą, kaip padaryti, kad jie jaustųsi gerai patys su savimi, tik tada jie gali atsiverti integracijai, kuri turi būti humaniška, kitaip tariant, vykstanti palaipsniui, nuosekliai. Pavasarį, pirmuoju adaptaciniu periodu, juos minimaliai mokėme lietuvių kalbos, jie tikėjo, kad tuoj galės grįžti namo, bet pamažu mes stengiamės supažindinti su supančia aplinka – tai svarbu, kad jaustumeisi savas.
Šiais metais vaikai jau turi penkias lietuvių kalbos pamokas per savaitę, siekiame, kad jie pažintų mūsų kalbą, kultūrą, nes vaikai, kurie grįš į Ukrainą, išsiveš ir šiltus jausmus apie Lietuvą ir Vilnių, jie išvyks su geromis mintimis, o tie, kurie liks Lietuvoje, nesipurtys, neatmes lietuvių kalbos, kultūros, nes ji tampa sava. Pamažu judame į programų integraciją, bandome suderinti lietuvišką ir ukrainietiško ugdymo programas. Trečias laiptelis bus, kai vaikai pradės mokytis dalykų lietuvių kalba ir tik vėliau galima pereiti prie visiško mokymo lietuvių kalba, nes tai vyks jau natūraliai.
– Tikriausiai dažnai tenka bendrauti ne tik su vaikais, bet ir su jų tėvais. Kokie klausimai jiems kyla?
– Vaikams truputį lengviau. Tėvams galvos skausmas, kaip pradėti gyvenimą čia, galbūt jie Ukrainoje užėmė rimtas pareigas, turėjo verslus, namus, buvo susikūrę stabilų gyvenimą, o šiandien kai kurie visai nieko nebeturi: namai nušluoti, verslai sugriauti ir viską tenka pradėti nuo nulio ir dar galvoti, kaip kurti savo vaiko ateitį kitoje šalyje arba tikėtis sugrįžti. Tėvai bando kabintis ir jeigu vaikas yra saugus, jaučiasi gerai, tėvai irgi jaučiasi kur kas geriau ir tikrai pamažu atsiveria mūsų šaliai.
– Kaip ir minėjote, pamokos vaikams dažnai vyksta ne mokykloje, organizuojate įvairias šventes ir iniciatyvas, kuo jos svarbios vaikams?
– Vaikai turi turėti gyvą vaikystę, o ji juk yra šventė. Įvairūs renginiai, ne tik kultūriniai, bet ir bendruomeniniai, ne tik valstybinės šventės, bet ir išėjimai su klase, auklėtojais, susibūrimai – tai yra be galo svarbu vaikams. Mūsų tikslas – padėti vaikams atgauti vaikystę, kurią iš jų norėjo išplėšti.
Minėdami šventes bandome rasti bendrą vardiklį – ieškoti to, kas mus jungia, o taip tai padaryti yra lengviau. Šventės padeda sukurti artimesnį lietuvių ir ukrainiečių santykį, atsiranda bendrystė, bendradarbiavimas.
– Kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie sklandesnės ukrainiečių integracijos Lietuvoje?
– Pirmiausiai, nepulti gelbėti, o verčiau kurti lygiavertį santykį. Neįstumkite Lietuvoje esančių ukrainiečių į aukos vaidmenį. Taip, karas yra tragedija, bet mes turime padėti jiems atsistoti, atgauti gyvenimą, nes gyva vaikystė, mokykla – tai irgi yra pergalė.
Jeigu atgauni gyvenimą ir paimi jį į savo rankas, mokaisi gyvoje mokykloje, džiaugiesi gyvenimu, tai irgi yra pergalė. Atjauta yra svarbu, bet ji neturėtų virsti užuojauta, kuriančia nelygiavertį santykį. Mes galime padėti vaikams kurti gražius vaikystės prisiminimus, tarp kurių bus momentai iš karo griuvėsių, prarasto pasaulio, bet paraleliai gali būti gražūs kito, lietuviško, pasaulio prisiminimai.
Turime stengtis padėti vaikams rasti vietą mūsų šalyje, jeigu joje nuspręs pasilikti, arba jiems padėti paimti tai, ką mes turime geriausio Lietuvoje, tam, kad galėtų kurti pokytį savo šalyje, nes jie sugrįš jau kitokie.
