– Labai dažnai sakoma, kad psichikos sveikatos specialisto kelią renkasi žmonės, kurie patys ilgai sprendžia savo problemas ir vėliau atranda savyje norą padėti kitiems eiti per panašius išgyvenimus. Kokia jūsų istorija?
– Matyt, būna visaip, tad yra ir tokių atvejų, bet aš iš tų žmonių, kurie nori padėti kitiems nors patys ir nėra turėję specifinių mano profesijai problemų gyvenime. Jau dešimtoje klasėje jaučiau norą padėti kitiems, todėl pasirinkau medicinos studijas, vertinau tai kaip geriausią būdą padėti žmonėms.
Žinoma, kaip ir dažniausiai, ko gero yra gilesnės priežastys dėl kurių pasukau šiuo keliu. Mokykloje man teko patirti patyčias ir manau, kad tai buvo kažkokiu būdu susiję su mano specialybės pasirinkimu. Tuo metu, dar mokykloje, tikrai to nesupratau, bet dabar žiūrėdamas atgal matau sąsajas ir galiu jas įvertinti. Nuoširdžiai noriu, kad kuo daugiau žmonių būtų laimingi, kad kuo daugiau žmonių jaustųsi gerai, augintų savo vaikus sąmoningai ir tiek vaikystėje, tiek vėliau gyvenime niekam nereikėtų patirti patyčių.
– Ar normalu šiandien eiti pas psichologą, ieškoti pagalbos? Kas pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį žmonių požiūryje į tai (jeigu pasikeitė) ir kaip manote kodėl?
– Išsilavinusiems mano kartos žmonėms eiti pas psichologą yra taip pat normalu kaip ir eiti pas odontologą. Vyresnės kartos žmonės dar ne visada priima tai kaip visišką normą, tačiau laikui bėgant ir jie vis daugiau skaito, domisi, jau nebebijo specialisto su priešdėliu psi-. Manau, kad tai susiję su vakarietišku mąstymu ir informacijos apie psichikos sutrikimus sklaida.
Per paskutinius dešimt metų atsirado labai daug knygų, filmų, mokymų platformų žmogaus psichologijos tema. Kalbėti apie psichologiją ir ja domėtis pasidarė visiška norma. Žinoma, kalbėtis apie jausmus dar nėra visada iki galo priimtina, bet, mano akimis, jau judame gera linkme. Dar, tai labai gali būti susiję su laisve – mes jaučiamės laisvesni, labiau rūpinamės savimi ir norime būti laimingi, tad tai irgi paskatina ieškoti psichologo, kai pradedame jaustis prasčiau.
– Kokie yra ydingiausi tėvų mums palikti elgesio modeliai ir įsitikinimai? Ar esame ypatinga karta, užauginta tėvų, augusių priespaudos laiku?
– Manau, kad žalojantys elgesio modeliai, kuriuos mums paliko priespaudos laikas, yra savęs ir savo sugebėjimų nuvertinimas, noras būti geriausiu, bet ne todėl, kad norėtum pakeisti pasaulį, bet vien todėl, kad kažkam įrodytum esąs vertingas. Taip pat ir savivertės trūkumas, kuris pasireiškia savo vertės nejautimu, negebėjimu pastovėti už save ir savo idėjas, išsireikalauti to, kas tau priklauso bei siekti įgyvendinti savo tikslų.
Tikriausiai mūsų ir mūsų tėvų karta yra toji, patyrusi priespaudą ir jos pasekmes. Pastebimas bendras lietuvių bruožas – nemokėjimas garsiai pasidžiaugti savo pasiekimais, įvardinti savo gerųjų savybių. Dažnas žmogus įvardina tai kaip įsitikinimą, likusį iš tėvų, kurie mokė – neišsišok, neatkreipk į save dėmesio. Galbūt žmonės bijojo, kad tokiu atveju vaikai gali būti nubausti sovietmečio valdžios ir šis įsitikinimas vis dar jaučiamas iki šiol.
– Ką reiškia įvertinti save per atliktus darbus ir pasiektus tikslus? Kodėl dažnas iš mūsų siekia būti geriausiu?
– Kai mes save matome tik per pasiektus rezultatus visada rizikuojame ir gyvename įtampoje. Rizikuojame, nes turime vis siekti geresnių rezultatų ir galime jų nepasiekti, o nepasiekus atsiranda įtampa, nes save nuvertiname kaip niekam tikusius. Mūsų gyvenimas susideda ne vien tik iš rezultatų, o gal net ir labiau ne iš jų, tačiau iš santykių su kitais žmonėmis, iš santykio su savimi.
Kuo daugiau pozityvių ir palaikančių santykių esame sukūrę, kuo daugiau aplink mylinčių mus žmonių, tuo mažiau reikia savo gyvenimą matuoti pasiekimais ir rezultatais. Tada dirbama ramiai ir su mažiau streso, nes nepasiekus tikslų mylimi žmonės lieka, ir jie myli mus nepriklausomai nuo rezultatų, bet vien todėl, kad esame.
Visgi, jeigu šalia esantys žmonės myli už rezultatus, tai reikia gerai pagalvoti ar tokių žmonių norime savo rate. Siekio būti geriausiu pradedame mokytis dar būdami mokykloje, gaudami pirmus pažymius už atliktus darbus. Mus giria mokytojai ir tėvai, o jeigu rezultatas blogas – bara. Taip susiformuoja įsitikinimas, kad esu mylimas tik tada, kai pasiekiu geriausių rezultatų. Bet, kaip jau minėta, mūsų artimiausi myli už tai, kad esame ir kokie esame, o ne už tai, kokių rezultatų pasiekiame.
– Apie ką kalbėsite Didžiausioje Motyvacinėje konferencijoje? Kodėl tokie renginiai yra svarbūs?
– Kalbėsiu apie atjautą sau, kuri, manau, yra vienas iš svarbiausių mūsų įgūdžių ir privalomų išmokti elgesio modelių, nes be atjautos sau, mūsų mintyse šeimininkauja kritika. Dažnai vietoje palaikymo žodžių, kritikuojame save, nes taip esame išmokę vaikystėje ir tai perimame iš aplinkos. Nors vis dar tikime, kad tai vienintelis galimas atsakas sau, mokslininkai jau senokai įrodė, kad savęs kritikavimas (nekalbu apie kritinį mąstymą) nepadeda judėti į priekį, o sukelia depresiją ir nerimo sutrikimus.
Manau, kad tokie renginiai padeda pamatyti šviesą ir įsikvėpti siekti daugiau laimės savo gyvenime. Pamatyti, kad įmanoma pakeisti savo požiūrį į gyvenimą ir rinktis kaip gyventi. Žinoma, po vieno renginio gyvenimas nepasikeis jei nieko nedarysime, bet ta kibirkštis gali padėti užsidegti ir pastūmėti judėti link gyvenimo kokį norime jį matyti. Svarbu prisiminti, kad tik nuoseklus elgesys atneša rezultatus.
– Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie vis nedrįsta kreiptis pagalbos ir laikosi įsitikinimo, kad visas problemas turi išsispręsti patys?
– Kai kuriems žmonėms palinkėčiau atsisakyti savo išdidumo ir puikybės. Nei vienas nepasiekėme nieko, ką turime dabar, vieni, tad kodėl turėtume sustoti gyventi tik dėl to, jog neprašome pagalbos. Juk kartu mes visada esame stipresni, o psichikos sveikatos specialistas visada norės padėti, svarbu tik kreiptis pagalbos.
