Pasak psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ psichiatrės-psichoterapeutės Lauros Baltaitytės, perdėtas vadovo kontroliavimas, dar kitaip vadinamas mikrovadyba (angl. micromanagement), komandos nariams gali sukelti ne tik erzulį, bet ir fizinius negalavimus, o pačiam kontroliuojančiam asmeniui veikti kaip ydingas nerimo valdymo mechanizmas.
Psichinės gynybos mechanizmas
„Perdėtas noras kontroliuoti gali kilti iš vidinio nesaugumo, neužtikrintumo savimi. Žmogus nebūtinai pats pastebi tokius dalykus ir savo nesaugumo jausmą perkelia aplinkiniams – taip jis ginasi nuo stipraus vidinio nerimo. Šis psichinės gynybos mechanizmas vadinamas projekcija – kai asmens viduje kylantys reiškiniai jo suprantami kaip kylantys iš išorės. Pvz., ne aš esu tingus, o mano kolega nepakankamai stengiasi, ne aš esu išsiblaškęs, o mano pavaldinys neatidžiai atlieka užduotis. Dažniausiai projekcijos yra nesąmoningos, žmogus nesuvokia, kad savo vidinį pasaulį mato išorėje, kituose žmonėse“, – sako Laura Baltaitytė.
Tokios projekcijos pavyzdžiai gali būti daugeliui bent sykį girdėtos frazės: „tavimi negalima pasitikėti“, „paprašiau atlikti vieną darbą ir to nesugebėjai“, „viską turiu padaryti pats“ ir pan.
Pasak „Neuromeda“ specialistės, yra žmonių, kuriems projekcija – pagrindinis būdas suvokti pasaulį ir jame prisitaikyti.
Priežastys glūdi nesaugiame prisirišime
Žmogaus asmenybę formuoja santykis su reikšmingais žmonėmis, o pats pirmasis reikšmingas santykis yra su mama ar kitu žmogumi, kuris rūpinasi vaiku vos jam gimus. Jei šis santykis kuria nors prasme nebuvo saugus, pvz., tas žmogus kartais reaguodavo į vaiko signalus, kartais ne, taip sukeldamas vaikui nerimastingumą, tikėtina, kad užaugęs vaikas pasižymės nerimastingu, nesaugiu prisirišimu prie kito žmogaus. Jis greičiausiai bus linkęs kontroliuoti aplink jį vykstančius įvykius, santykius, žmones ar procesus, pasąmoningai baimindamasis, kad jie gali išnykti, kaip kadaise išnykdavo mamos rūpestis ar dėmesys.
Santykiai jam neatrodys pakankamai patikimi, kartais jis netgi gali jausti, kad santykiai jam kenkia, yra nepastovūs, neteikiantys pasitenkinimo. Toks nesaugus prieraišumas ypač išryškėja, jei augant vaikas ir toliau neturi artimų, saugių santykių su reikšmingais žmonėmis.
Poveikis komandai
Paprastai kontroliuojantį nerimastingo žmogaus elgesį komandos nariai ar artimieji priima su nerimu, pykčiu, irzuliu. Aplinkiniai būna pasipiktinę, kad šis žmogus juos klaidingai supranta, laiko nepakankamai besistengiančiais, tingiais, aplaidžiais, stokojančiais atidumo.
Pasak L. Baltaitytės, bendraudamas su per daug kontroliuojančiu vadovu žmogus patenka į vadinamąjį Karpmano trikampį dar kitaip žinomą kaip aukos–agresoriaus–gelbėtojo trikampį. Kontroliuojantis vadovas nesąmoningai tampa agresoriumi, o darbuotojas – auka, kuri yra bejėgė, negali pati apsiginti ir laukia gelbėtojo.
Iki galo nesuvokus ir neįvardinus šių santykio vaidmenų, darbas gali pradėti kelti stiprią įtampą, nerimą, netlikti džiaugsmo. Tokiu atveju, net ir savaitgalį darosi sunku atsipalaiduoti, nes žmogus žino, kad ateis pirmadienis, darbe bus sunku susikaupti, tinkamai atlikti pavestas užduotis.
Psichiatrė-psichoterapeutė pastebi, kad užsitesus situacijai gali atsirasti ir liūdnesnių padarinių. Kontroliuojančio žmogaus veikiami aplinkiniai gali pradėti skųstis somatiniais simptomais: skrandžio skausmais, neaiškios kilmės kūno skausmais, migrena, miego sutrikimais, panikos atakomis.
„Dirbant su per daug kontroliuojančiu vadovu pirmiausia svarbu suprasti, kad šis žmogus mikrovadybą naudoja kaip projekciją – gynybą nuo savo paties patiriamo nerimo – ir jo noras kontroliuoti yra labiau susijęs su vidiniu nerimu, o ne su kolegų darbo vertinimu“, – sako psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ specialistė.
O jei jūs pats esate per daug kontroliuojantis kolega?
Nors projekcija dažnai naudojama nesąmoningai, savojo elgesio refleksija, apmąstymas gali padėti atpažinti polinkį į pernelyg didelį norą kontroliuoti aplinkinius. Vienas iš ženklų – pastovios mintys apie tai, kad be jūsų įsikišimo kolegos nesusitvarkys, jei jų neprižiūrėsite – darbas nebus atliktas teisingai ir laiku, kad jūsų kolegos gaišta laiką, dirba neproduktyviai. Taip pat somatizacija, t.y. kai emocinės būsenos reiškiasi fiziniu būdu, per tam tikrus kūno simptomus. Tai savotiškas nesugebėjimo emocijų išreikšti žodžiais padarinys,
Pasak psichiatrės-psichoterapeutės L. Baltaitytės, kasdienį nerimą galima mažinti kalbantis su savo vidiniu vaiku, klausiant jo poreikių ir juos atliepiant. Vidinis vaikas, anot vienos iš psichoanalizės teorijų, yra mūsų visų turima vidinė psichikos dalis, kuri jautriau reaguoja į tam tikrus įvykius mūsų dabartiniame gyvenime ir jos reakcija priklauso nuo to, kokia buvo mūsų vaikystės patirtis. Šis vidinis vaikas yra jautrus, jausmingas, trokštantis saugumo, tad jo galima paklausti, kas vyksta ar vyko konkrečioje įtemptoje situacijoje? Gal jis buvo išsigandęs, sunerimęs, supykęs ar pasimetęs? Tai išsiaiškinus galima paklausti, ko jūsų vidinis vaikas norėtų dabar. Gal jis nori apkabinimo, prisiglaudimo, padrąsinimo? Savo vaizduotėje šį jo poreikį išpildykite.
Jei iš principo esate į nerimastingumą, nesaugų prieraišumą linkęs žmogus, tą galima koreguoti ilgalaikiame santykyje su artimu žmogumi arba psichoterapeutu. Pastarasis gali padėti saugiai įsisąmoninti ir perdirbti buvusias vaikystės traumas, pamatyti naujus gyvenime kylančių iššūkių sprendimo būdus, užmegzti ir išlaikyti pasitenkinimą, saugumą keliančius santykius.
