Tarptautinė jaunųjų psichiatrų grupė iš 13 šalių siekia išsiaiškinti, kaip klimato kaita ir kurie konkretūs jos veiksniai veikia psichikos sveikatą. Po vasario 24-osios, kai Ukrainoje prasidėjo karinis konfliktas, tyrimas buvo praplėstas.
„Karo reiškiniai ir klimato kaita – vienas nuo kito neatsiejami dalykai“, – sakė R.Karaliūnienė.
Karas susijęs su daugeliu dalykų, kurie gali veikti klimatą: oro taršą, oro temperatūros pakilimą, miškų išnaikinimą. Kai žmonės nebegali ten gyventi, jie priversti persikelti į kitas zonas ar šalis.
Jie praranda savo socialinę bendruomenę, individualią veiklą ir dėl to labai padidėja rizika kilti psichikos sveikatos sunkumų.
Dabar atliekamu vienu tyrimu siekiama palyginti, kaip kariniai konfliktai – tiek Ukrainoje, tiek anksčiau vykę Viduriniuose Rytuose – susiję vienas su kitu.
Žmonės, kurie bėga nuo karo, patiria labai panašių psichikos sunkumų – depresiją, nerimą, nemigos sutrikimų – ir dėl to kreipiasi į gydytojus.
– Ar poveikis psichikai nesiskiria nuo to, kas privertė žmogų bėgti iš namų – išdžiūvęs ežeras ar bombardavimas?
– Šimtu procentų negalima teigti, bet paralelė labai aiški: prarasti namai, bendruomenė, saugi aplinka, kurioje žmogus gyveno. Jis supranta, kad nebegali grįžti ten, kur gyveno.
Galbūt karo Ukrainoje atveju žmogus gali tikėti, kad kada nors jo šalyje bus atkurta aplinka, – tarkime, bus renovuoti namai ir tuomet galbūt tie žmonės, kurie norės grįžti, galės tai padaryti. O tie, kurie bėgo nuo sausros, supranta, kad negalės grįžti į dykuma virtusią savo buvusią gyvenvietę. Bet bėglių likimas daug kuo panašus.
– Lietuvoje nemažai žinoma apie pabėgėlius po Antrojo pasaulinio karo. Dažnai pabrėžiama, kad dauguma jų sėkmingai prisitaikė naujoje vietoje. Ar jie buvo atsparesni?
– Žmogaus sugebėjimas pritapti naujoje aplinkoje labai individualus. Tai priklauso ne tik nuo to, kiek žmogus pažeidžiamas, bet ir nuo sugebėjimo sutelkti jėgas prisitaikant prie tos aplinkos, kur atsiduria. Vieni sugeba labiau prisitaikyti, kiti – mažiau.
Manoma, kad žmonės, kurie patyrė daugiau sunkumų, visada sugebės geriau prisitaikyti prie naujų sąlygų nei tie, kurie gyveno šiltnamio sąlygomis.
Tai vadinama emociniu atsparumu, kuris šiuolaikiniame moksle yra vienas svarbiausių ne tik psichikos, bet ir kitų ligų prevencinių veiksnių.
– Ar tai, kad žmonės palyginti neblogai gyveno, reiškia, jog šiuo metu sumažėjęs jų atsparumas?
– Taip, sugebėjimas prisitaikyti priklauso nuo to, ką to žmogaus karta patiria. Mes gyvename tokioje gerovėje, kad didesni ar net mažesni sunkumai žmogui gali pasirodyti katastrofa.
Su tarptautine darbo grupe nagrinėdami pandemijos poveikį pastebėjome, kad aukštos ekonomikos šalyse labai padaugėjo depresijų, perdėto nerimo atvejų. Šiuo metu visi labai nerimaujame, pavyzdžiui, dėl pakilusių šildymo kainų.
– Kokios psichikos ligos gali persekioti žmones, kurie priversti palikti namus?
– Vienas labiausiai paplitusių reiškinių, kai žmogus priverstas bėgti iš savo namų, – potrauminio streso sutrikimas. Kai žmogus patiria stresą matydamas, kad reikia bėgti iš tos vietos, kurioje gyveno, po pusės metų gali atsirasti simptomų, kurie jį veikia, – miego sutrikimų, košmarų, nuotaikos pablogėjimas.
Žmonėms, kurie jau turėjo psichikos sveikatos sutrikimų, nerimas gali būti dar didesnis – padidėja net psichozių rizika.
– Ką tik sukako 7 mėnesiai nuo karo Ukrainoje pradžios. Ar tai reiškia, kad būtent dabar ir prasidės ligos?
– Šiuo metu gydytojų bendruomenė Vokietijoje stebi, kiek iš tikrųjų stresiniai reiškiniai ir nerimas lems rimtesnes ligas.
Kol kas neįmanoma pasakyti, koks tas padidėjimas, bet jis yra. Kolegos Lietuvoje, manau, irgi gali pastebėti daugiau rimtų psichikos sutrikimų.
Tarptautinių tyrimų duomenimis, kas penktas žmogus, migravęs iš klimato kaitos ar karinių konfliktų zonų, patirs rimtą psichikos sveikatos sutrikimą.
– Ką patariate daryti?
– Šeimos gydytojams ir žmonėms, kurie bendrauja su atvykusiais iš Ukrainos, mes patariame atkreipti dėmesį į tai, kad karo paveikti žmonės gali dažniau patirti psichikos sveikatos sutrikimų, lyginant su bendra populiacija.
Šeimos gydytojai turi pirmieji pastebėti psichikos sveikatos sutrikimus ir paskatinti žmogų kreiptis pagalbos į psichiatrą, kuris galėtų tiksliau nustatyti problemą.
– Ar iš Ukrainos dėl karo atvykę žmonės turi specifinių problemų?
– Taip. Ukrainos pabėgėliai, tarp kurių daugiausia yra moterys ir vaikai, – dvi pažeidžiamiausios grupės, kurioms reikia skirti ypač daug dėmesio.
Moteris su vaiku – tai mažos šeimos modelis. Jie prarado pragyvenimo šaltinį, kurį Ukrainoje dažnai užtikrindavo vyras, tad moteris turi pati pasirūpinti pajamomis, šeimos funkcionavimu. Ukrainiečiai, kurie bėga nuo karo, labai stengiasi susirasti darbą ir kuo geriau prisitaikyti mūsų visuomenėje. Moteris užgula labai didelė atsakomybė.
Tuo ukrainiečių pabėgėliai pirmiausia ir skiriasi nuo pabėgėlių iš kitų šalių, tarp kurių yra nemaža dalis vyrų.
– Kaip jums atrodo, kuo tai baigsis, jei karas užsitęs?
– Karas jau užsitęsė. Svarbu suprasti, kad karas Ukrainoje nėra vienintelis konfliktas pasaulyje. Būtina išmokti karo atneštas pamokas ir sugalvoti universalesnes schemas, kurios galėtų padėti bėgantiems nuo karo neramumų.
Grįžtant prie klimato kaitos – tai išskirtinis reiškinys. Mes matome, kad kuo toliau, tuo mažiau bus žmonėms gyventi tinkamų žemės plotų, mums visiems teks susispausti mažesniame Žemės gabaliuke ir išmokti gyventi kitaip nei iki šiol.
– Turbūt itin mažai Lietuvos gyventojų susimąsto, kad gali tekti bėgti dėl ekologinės katastrofos.
– Tai negali būti atmetama. Nenorėčiau gąsdinti, bet niekada negali būti tikras. Reikia branginti ir saugoti tą vietą, kurioje gyveni, džiaugtis tuo, ką turi.
– Kiek Vokietijoje yra pabėgėlių iš Ukrainos ir kaip vokiečiai juos sutiko?
– Šiuo metu oficialiai skaičiuojama iki milijono. Vokiečiai ukrainiečius priima draugiškai ir labai gerai – suteikia būstą, namus, padeda įsidarbinti. Pavyzdžiui, Dresdeno technikos universiteto akademinėje ligoninėje, kurioje dirbu, įdarbinami ir vokiečių kalbos nemokantys ukrainiečiai.
Būdama Lietuvoje Ukrainos palaikymą jaučiu visur. Mums, lietuviams, tai svarbu, nes jaučiame, kad ši grėsmė gali greitai priartėti prie mūsų.
Mums atrodo, kad palaikydami Ukrainą kovojame už savo laisvę. Vokiečiai labai palaiko Ukrainą, bet galbūt netapatina to su kova už savo laisvę.
