13 keisčiausių mirusiųjų pagerbimo tradicijų: šių šalių apeigose tikrai nenorėtumėte dalyvauti

Vis dėlto keltiškos kultūros mirusiųjų šventės variantas – nei pats siautulingiausias, nei pats šiurpiausias. Yra šalių, kur įprasta šokti su ekshumuotais artimųjų palaikais, per laidotuves kviestis džiazo orkestrą ar netgi striptizo šokėjas.

Meksikoje Mirusiųjų dienos (Dia de los Muertos) – bene didžiausia ir svarbiausia metų šventė, kuriai gyventojai negaili nei laiko, nei pinigų. Lapkričio pirmoji skirta mirusiems vaikams bei kūdikiams pagerbti (dar vadinama „Mažųjų angelų diena“) ir tik lapkričio antroji – mirusiems suaugusiesiems.

Kitaip nei kitose krikščioniškose šalyse, šios dienos Meksikoje yra minimos ypač linksmai – su muzika, šokiais ir žaidimais. Žmonės visą naktį pasilieka kapinėse, užsisako muzikantų, kurie dainuoja artimųjų labiausiai mėgtas dainas, pasakoja džiaugsmingus nutikimus, patirtus kartu su jais. Ypatingi Mirusiųjų dienų atributai – kaukolė ir skeletas, kurie prieš daugybę amžių vietinių gyventojų buvo vertinami kaip mirties ir atgimimo simboliai bei naudojami ritualų metu.

Šiomis dienomis žmonės apsirengę skeletų kostiumais ir išsidažę veidus traukia į gatves, dalyvauja masinėse bendruomenės šventėse, paraduose, festivaliuose. Tie, kurie švenčia namuose, sukuria specialų altorėlį mirusiems artimiesiems. Altoriai, atspindintys keturias pasaulio stichijas: vandenį, vėją, ugnį ir žemę, yra dekoruojami spalvingomis kaukolėmis ir gėlėmis, juose aukojama bet kas, ką mėgo mirusysis. Švenčių metu įprasta kviesti svečius pasigrožėti altoriumi ir prisiminti artimuosius.

Vienoje Indonezijai priklausančių salų gyvenanti gentis – dakajai – atlieka sudėtingą mirusiųjų perlaidojimo ritualą, kuris tęsiasi visą mėnesį. Apeigų pradžioje palaikai iškasami iš pirmosios laidojimo vietos ir perkeliami į medinį karstą. Atlikus šią procedūrą, vyksta šokiai, skirti protėvių dvasioms prišaukti. Po jų – buivolo (anksčiau vergo) aukojimas kiekvienam mirusiajam.

Apvalius palaikus, jie būna perkeliami į virš žemės pakeltą medinį mauzoliejų, išpuoštą piešiniais ir figūrėlėmis, simbolizuojančiomis vargus, kuriuos gyvenime patyrė mirusysis. Tarp atskirų ceremonijos dalių gali praeiti net kelios dienos, kurių metu susirinkusieji linksminasi kartu valgydami, gerdami, žaisdami kortomis, kauliukais ir rengdami gaidžių kovas. Tikima, kad tik atlikus šią ceremoniją mirusieji išvengia demonų ir sėkmingai pasiekia dangų.

Malagasiai, Afrikos tauta, daugiausia gyvenanti Madagaskaro saloje, nesilaiko Vakaruose įprasto posakio „Mirusiesiems – amžina ramybė“. Šios tautos atstovai maždaug kas septynerius metus iškasa velionio palaikus ir ta proga rengia siautulingas ceremonijas – aplink palaikus šokama ir dainuojama. Šventė vadinasi „Famadihana“.

Atidaroma šeimos kapo kripta, o ten esantys palaikai apipilami vynu arba kvepalais ir pervyniojami į naują audeklą. Taip paruošus palaikus, šeimos nariai su jais šoka ir kitaip linksminasi.

Senosios drobulės skiautės išdalijamos poroms, kurios nori susilaukti vaikų. Tą skiautę poros pasideda po lovos čiužiniu ir leidžiasi į savąjį meilės ritualą.

Indonezijoje esančios Sulavesio salos, Tana Toraja gyventojams mirtis reiškia ne tragišką gyvenimo pabaigą, o perėjimą į kitą, galbūt geresnį pasaulį. Kad perėjimas būtų sėkmingas, labai svarbu paaukoti kuo daugiau transporto priemonių, kurios saloje yra buivolai.

Iki XX a. pradžios gyvuliai buvo tiesiog aukojami, bet olandai, pasibaisėję tokiu resursų švaistymu, vietinius paskatino laidotuvių metu nesuvalgomą mėsą įdėti svečiams į namus ir išdalyti apylinkės vargingiesiems. Tad turtingo žmogaus laidotuvės tampa tikra puota visam kaimui.

Kinijoje į laidotuves susirinkusios gedėtojų minios ne šiaip liudija velionį buvus garsų, mylimą ar įtakingą. Kinijoje tikima – kuo daugiau žmonių pasirodo šermenyse, tuo didesnė sėkmė velionio artimuosius aplankys ateinančiais metais. Ir visiškai nesvarbu, susirinkusieji pažinojo velionį ar ne.

Tad kaip į laidotuves prikviesti kuo daugiau žmonių? Neįtikėtina, tačiau kinai tam naudoja striptizo šokėjas. Nepaisant to, kad tokia „pramoga“ teisiškai yra draudžiama, kai kuriose šalies regionuose jis vis dar populiari.

JAV Luizianos valstijoje, Naujojo Orleano mieste, dar XX a. pradėta laidotuvių ceremonijos tradicija, kurios metu velionis į paskutinę kelionę išlydimas skambant pučiamųjų orkestrui ir džiazo ritmams.

Toks atsisveikinimas – džiaugsmingas renginys, kuriuo švenčiamas prabėgęs velionio gyvenimas, tuo pat metu nepamirštant parodyti ir deramos pagarbos gedintiems artimiesiems.

Džiazo grupė artimojo netekusią šeimą palydi į laidojimo namus, kartu sudaro vadinamą pirmąją eilę, ir tik po jų rikiuojasi visi kiti atsisveikinimo dalyviai.

Pasibaigus oficialiajai ceremonijos daliai pradedama procesija, kurios metu karstas ar urna nešami į laidojimo vietą. Priekyje žygiuoja muzikantai, o visam paradui vadovauja atlikėjas, dėvintis prašmatnią koncertinę aprangą.

Šis džiaugsmingas paradas sulaukia nemažo aplinkinių dėmesio, o visi norintys, net ir nepažinoję velionio, kviečiami prisijungti prie procesijos, kartu išlydėti jį į paskutinę kelionę

Skirtingai nei anksčiau minėti keisti laidotuvių papročiai, kosminės laidotuvės – naujųjų laikų išradimas.

Viskas palyginti paprasta ir ne taip jau brangu: nedidelė dalis jau kremuotų palaikų įdedama į maždaug lūpų dažų dydžio kapsulę ir kartu su raketa paleidžiama į kosmosą. Tarp kitų tokias laidotuves pasirinkusių žmonių – kosminės fantastikos knygų ir filmų „Žvaigždžių kelias“ kūrėjas Gene'as Roddenberry.

Tai Pietų Korėjoje sukurta alternatyva įprastam palaikų kremavimui. Vietoj įprasto pelenų laikymo urnoje, iš jų gaminami karoliukai, kurie įteikiami artimiesiems.

Atlikus kremavimą, mirusiojo pelenai išvalomi, taurinami ir stingdomi į kristalus, vėliau paverčiamus spalvotais, blizgančiais karoliukais. Tiesa, jie skirti ne papuošalų gamybai – dažniausia karoliukai laikomi matomoje vietoje namie, stikliniame inde ar specialiame butelyje.

Estijoje, kaip ir Lietuvoje, atsisveikinimas su mirusiuoju reiškia šeimos ir artimiausių žmonių susibūrimą, tačiau estai kur kas daugiau dėmesio skiria šeimos narių ir mirusiojo kontaktui, kuris palaikomas artimiesiems patiems aprengiant velionį (folkloro elementų turinčia apranga) ir užveriant akis bei burną – tikima, kad tokiu būdu nuo nelaimės apsaugomi mirusiojo šeimos nariai. Taip pat ceremonijos metu parodytas glaudus ryšys esą apsaugo nuo mirties velionio artimųjų namus.

Švedijoje, mirus šeimos nariui, įprasta jį laidoti po mirties praėjus vidutiniškai 20 dienų. Šis laikas – bene ilgiausias pasaulyje, kuriam praėjus laidojamas velionis, o švedams jis atrodo netgi per trumpas.

Velionių balzamavimo tradicijas labiausiai išplėtojo senovės egiptiečiai. Vis dėlto tam tikros patirties šioje srityje įnešė ir budizmą išpažįstantys japonai.

Kiek žinoma iš istorinių šaltinių, savęs balzamavimui yra ryžęsi vos pora dešimčių labiausiai atsidavusių budistų vienuolių. Pasiruošimas tam užtrunka mažiausiai trejus metus, per kuriuos privalu laikytis griežtos dietos ir tam tikrų fizinių pratimų.

Per tuos trejus metus maitinamasi vien medžio žieve ir sėklomis ir geriama speciali, beveik nuodinga arbata. Tokios arbatos sudėtinė dalis – natūralus lakas, kuris per laiką padengia žmogaus kūną iš vidaus.

Paskutinioji savęs balzamavimo stadija – žmogus užsidaro oloje laukti mirties. Sėdėdamas lotoso poza ir nuolat medituodamas jis kartą per dieną skambina varpeliu – kad artimieji žinotų, jog jis dar gyvas. Kai varpelis nebesuskamba, ola užstumiama akmeniu.

Niekas kitas taip netiki žmogaus ir gamtos susiliejimu kaip budistai. Jie tiki reinknaracija, arba žmogaus persikūnijimu, sugrįžimu į gyvenimo ciklą. Labiausiai tam pasitarnauja velionio kūno išleidimas į dangų.

Skamba dvasingai, tačiau kai kurių budistų anksčiau praktikuoti papročiai vakariečius gali priversti griebtis už galvos. Legendos pasakoja, kas budistų vienuoliai susmulkindavo velionio kūną ir jo dalis, paliktas kur nors kalnuose, sulesdavo maitvanagiai. Tokiu būdu velionis būdavo paleidžiamas į dangų.

Širdgėla netekus artimo žmogaus, žinoma, būdinga visoms kultūroms, tačiau Fidžyje prieš kelis šimtus metų šis reiškinys buvo sprendžiamas ypač neįprastai. Kai mirdavo koks nors vyras ir artimieji ta proga surengdavo apeigas, jų metu buvo pasmaugiami jo žmona, motina, vaikai ir tarnai.

Kokia tokios ritualinės žmogžudystės prasmės? Fidžyje manyta, kad artimieji nebegalės visavertiškai gyventi be Anapilin išėjusio žmogaus, o ir jam kitame pasaulyje bus geriau, jeigu jį sups artimieji.