Vis dar gaji nuostata, kad vyrai neverkia, nėra jausmingi, nepatiria smurto artimoje aplinkoje. Tačiau D.Bubnienė yra pastebėjusi, kad visuomenei kietuolio vaizdas šiek tiek išblėsęs ir žmonės vis labiau supranta, kad vyras – ne robotas be jausmų ir išgyvenimų. Ir pas psichologą atvykę vyrai nebe taip drovisi kai kada pasirodančių ašarų.
„Vis dėlto kitoje aplinkoje – darbe ar namuose vyrai vengia parodyti jautrumą. Kai klausi, kodėl, prisipažįsta nežinantys, kaip reaguotų kiti, – galbūt pasmerktų, pasijuoktų, nuvertintų, negerbtų. O kai kurie vyrai yra taip užslopinę jausmus, kad į paviršių su trenksmu šauna neigiamos emocijos – pyktis, įniršis, pavydas. Nors įsisenėjusios nuostatos kliba, prieštaravimų tarp to, ką vyras jaučia ir kaip elgiasi, nemažėja“, – kalbėjo Kauno apskrities vyrų krizių centro vadovė.
– Dar viena nuostata – vyrai tėvystę suvokia ne taip stipriai kaip moterys.
– Kai kalbamės apie vertybes, dažnam vyrui šeima ir vaikai yra pirmoje vietoje. Vyras dažnai šeimai atsiduoda mažiau jausmiškai, daugiau per atsakomybę, pareigas, rūpinimąsi. Be jokios abejonės, šeimai to reikia, kad išliktų, kad vaikai augtų, būtų aprūpinti.
Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad vyras ne taip jautriai suvokia tėvystę, – kai kada gal tik nenori, nemoka, negali dėl įvairių priežasčių to parodyti taip išraiškingai kaip moterys. Kokia turėtų būti siekiamybė? Atviras, neužsisklendęs, emociškai prieinamas vyras ir tėvas.
– Kaip dažnai vyrai kreipiasi pagalbos po skyrybų? Kokios problemos juos skatina ieškoti specialistų pagalbos?
– Nors dažnam vyrui šeima yra didelė vertybė, pasitaiko, kad nemokėdami ar baimindamiesi jausmingai reaguoti į artimųjų problemas jie galvoja: „Ai, nekreipsiu dėmesio ir praeis.“ O kai nepraeina ir tas kelias nuveda iki skyrybų, puola į neviltį. Tuomet išgyvena be galo stiprias emocijas.
– Ar vyrai kreipiasi dėl smurto artimoje aplinkoje? Kokį smurtą dažniausiai patiria?
– Būna, kad kreipiasi būtent dėl to. Nors dažniau kreipiasi dėl kitų sunkumų, tik konsultuojant paaiškėja, kad patiria įvairų smurtą – psichologinį, emocinį, fizinį, ekonominį.
– Po skyrybų vaikai dažniausiai lieka su motina. Kartais kerštaudamos jos trukdo atžaloms matytis su tėvu. Kokios to pasekmės?
– Liūdnos ir skaudžios. Skiriantis tėvams vaiko pasaulis ir taip labai stipriai sudreba. O jeigu tėvai konfliktuoja, nuteikinėja vienas prieš kitą, neįmanoma, kad nebūtų pažeistas vaiko saugumo jausmas. Atsiranda daug prieštaravimų, tarp kurių vaikui sunku balansuoti.
Ne vienas vyras yra augęs su mama, kuri žeminamai kalbėjo apie tėvą. Tokio vyro įsitikinimas – moteris visada nekenčia vyro.
Na, spėkite, ar jam bus lengva kurti savo šeimą, būti atviram, jei jo prisiminimuose ir įsitikinimuose moteris visada nekenčia vyro.
– Ar vyrams atsidurti aukos pozicijoje, pripažinti, kad jų išgyvenimai yra svarbūs, ir ieškoti pagalbos vis dar gėdinga? Iki ko prieinama neieškant išeities?
– Aukos poziciją užima vyras, kuris netiki, kad gali susitvarkyti su sunkumais priimtinu būdu, mano, kad yra silpnas ir bejėgis kaip nors keisti savo elgesį ar gyvenimą.
Tuomet žmogui sunkumai didėja, būsena sunkėja, gali atsirasti priklausomybė, kilti minčių apie pasitraukimą iš gyvenimo savo noru.
Niekas negali būti visiškai tikras, kad neatsidurs tokioje būsenoje. Bet jei jau atsidūrėte, specialistas padės tai suprasti ir keisti. Noriu pabrėžti, kad vyrai vis dažniau kreipiasi pagalbos į psichologus.
– Kokia pagalba teikiama vyrams, išgyvenantiems skausmingą skyrybų procesą, kovojantiems dėl teisės globoti vaikus, turintiems priklausomybę, netekusiems darbo?
– Kiekvieno vyro situacija vis kitokia, jei net iš pirmo žvilgsnio ir atrodo panaši į visas kitas. Pirmiausia bandome išklausyti, supratingai atsiliepti į jo jausmus. Vėliau nagrinėjame jo situaciją ir sprendžiame, ką norėtųsi ar reikėtų keisti, gerinti, ko atsisakyti.
Jei pavyksta sunkumus apibrėžti, susisteminti ir pritaikyti psichologinę terapiją, pokyčiai ryškėja. Kai kuriems vyrams reikia tik išsikalbėti, kaip sakoma, susirinkti save iš išmėtytų dalelių kasdienybės rutinoje ir tuomet psichologas ar psichoterapeutas tik lydi vyrą per gijimo procesą.
Kai kada tenka prisiliesti prie gilių asmenybės klodų, kad vyras suprastų, iš kur kyla dalis jo problemų.
– Gal turite sėkmės istorijų, kai iš pradžių žmogaus likimas atrodė beviltiškai sunkus?
– Pas mus visi ateina su daugiau ar mažiau skaudžiomis istorijomis. Gera, kai jos baigiasi sėkmingai.
Galiu papasakoti jautrią istoriją, kai būdamas vos per 20 metų vaikinas beveik tuo pačiu metu neteko dviejų labai artimų žmonių. Pas mane prieš keletą metų jį atlydėjo draugai, ne vienas ir ne du.
Visi labai išgyveno ir nerimavo dėl draugo būsenos. Po poros konsultacijų pavyko vaikiną nusiųsti į gydymo įstaigą ūmiai būsenai suvaldyti. Paskui jis daugiau nei pusę metų lankėsi konsultacijose. Grįžo į mokslus, pradėjo savanoriauti. Dabar socialiniame tinkle matau jo žinutes, džiaugiuosi, kad sukūrė šeimą, o veide šviečia šypsena.
– Ar vyrai stipriai išgyvena atskirtį su vaikais po skyrybų?
– Tie, kurie išgyvena, tai išgyvena stipriai. Ir tokių vyrų tarp ieškančių pagalbos yra nuolat. Jautrių momentų daug. Kai kada vyrai itin santūrūs, slepia ašaras, neleidžia sau pravirkti, gali pastebėti tik sudrėkusias akis ar kiek pasikeitusį balsą.
O kai kada nesidrovi – matyti verkiantį vyrą yra sukrečiantis vaizdas. Neslėpsiu, būna, kad ir pati nubraukiu ašarą. Visuomenei nelengva įsivaizduoti, kad mama gali būti atskirta nuo vaikų, tačiau vyrams dažnai taikomi kiti kriterijai.
Prisimenu pokalbį su vyru, kuris keletą mėnesių nesimatė su savo vaikais, išgyveno begalinį ilgesį ir bejėgiškumą. Vaikų motina kiekvieną kartą rasdavo priežasčių, dėl ko du maži berniukai negali pasimatyti su tėčiu. Mintys apie vaikus, liūdesys ir nusivylimas lydėjo kiekvieną vyro dieną, kad ir kur jis būtų – darbe, namuose. Tai alino jo dvasines jėgas ir, be abejo, sveikatą.
– Ar dažnai vyrai po skyrybų galvoja apie savižudybę?
– Pastaraisiais metais savižudybių Lietuvoje mažėja, tačiau mes vis dar lenkiame kitas Europos šalis jų skaičiumi, o vyrų nusižudo 3–4 kartus daugiau nei moterų. Taip pat lieka neaišku, ar savižudybės nepasislepia po nelaimingų atsitikimų, avarijų, nenustatytų mirties priežasčių skaičiumi.
Skyrybų krizė dažnai sukelia begalinį skausmą, neviltį, kuriam laikui atima ateities matymą ir išties tai gali būti susiję su nenoru gyventi. Pagalba skiriantis, palaikymas labai svarbu.
– Kaip reikėtų elgtis artimiesiems, draugams pastebėjus, kad žmogus labai pasikeitė, užsisklendė, kenčia, nebegali sugyventi su savo mintimis?
– Apkabinti ir klausti. Kalbėtis, bet nesmerkti ir nekritikuoti. Klausti tiesiai, bet supratingai ir švelniai. Jei jaučiate, kad patiems nepakaks jėgų, įkalbinkite kreiptis į specialistus.
