Per tarnybinę kelionę sutikote savo buvusį draugą. Sugrįžo prisiminimai ir su juo praleidote naktį – juk po vienu stogu gyvenote penkerius metus. Įsitikinote, kad seksas su sutuoktiniu geresnis, o apie visa kita ir kalbėti neverta.
Grįžote namo. Vyras pasitiko su šypsena, gražiai padengtu stalu ir kitais – ne tik širdžiai mielais – malonumais. Užplūdus sąžinės priekaištams po kelių dienų vyrui papasakojote apie savo išdavystę.
Jis, ramiai išklausęs, mestelėjo: „Kodėl apie tai papasakojai? Nori mane įtikinti, kad esu geriausias? Bet ar tai dažnai tikrinsi?“
Sutuoktiniui atsakėte, kad norite nuoširdžių, artimų santykių, be melo. „Apie tavo meilės nuotykį geriau būčiau nežinojęs“, – atšovė sutuoktinis.
Neišsiskyrėte, bet pajutote, kad netekote vyro pasitikėjimo. Ir dėl to dar daugiau išgyvenate.
Ne viena draugė pasakytų: na, ir kvailė! Bet tai būtų neteisingas jūsų poelgio įvertinimas. Santuokiniai ryšiai su partneriu būna įvairūs ir, atsižvelgiant į jų artumą, reikalinga skirtinga atvirumo dozė.
Kai kurie sutuoktiniai laikosi nuostatos: esame kartu, bet aš priklausau tik sau. Pavyzdžiui, pora gyvena santuokoje 20 metų, bet žmona tiksliai nežino, kuo užsiima jos vyras, – kažkokio projekto vadovas.
Ne todėl, kad jo nemyli, bet jo darbo nepriskiria prie bendrų šeimos interesų. Jei sutuoktinis paprašo, žmona padeda, bet į jo darbą nesigilina. Juk tai jo erdvė, tai ko į ją lįsti? Bet vizitui pas odontologą užrašo ir apie automobilio padangų keitimą pasiteirauja.
Abu sutuoktiniai, kuriuos galima pavadinti sąjungininkais, turi bendrą erdvę, kurioje kartu gyvena. Bet tai, kas už šios erdvės ribų, nė vienam nerūpi.
Žmona nepasakoja, kad šeštadienio rytą jos mama vėl turėjo problemų dėl širdies. Juk vyras negali niekuo padėti, tad kam jį liūdinti. Sutuoktinio gailestis žmonai nereikalingas, o ramus savaitgalis be liūdnų naujienų ir niūrių minčių jai itin svarbus.
Jei santuoka – partnerių sąjunga, tuomet jų paslaptys – normalu. Tokius santykius, vedybinio gyvenimo specialistų vertinimu, dažniau sugriauna ne uždarumas, o atvirumas – dar ir netinkamu laiku.
Teigiama, kad apie 15–20 proc. santuokų laikosi principo – priklausome vienas kitam. Tai labai artimi santykiai, kai du žmonės susilieja į vieną.
Taip dažnai būna, kai jis ir ji susipažįsta ankstyvoje jaunystėje, mokykloje ar universitete ir įpranta kartu spręsti visas problemas. Tuomet bet kokią vieną partnerių slegiančią paslaptį kitas intuityviai jaučia.
Partneris nuolat galvoja, ką ir kaip sakyti, kad tik neleptelėtų, ko nereikia. Bet šią įtampą jaučia ir kitas. Santykiai netenka spontaniškumo, tos absoliučios laisvės, kuri yra jų santykių pagrindas. Partnerystė merdėja ir pradeda griūti.
Būna ir taip, kai vienas partnerių siekia artumo, o kitam pakanka tik būti šalia jo. Tuomet atsitinka kaip Velso princesei velionei Dianai.
Ji troško artumo, siekė su princu Charlesu tapti nedaloma visuma, didžiavosi savo atvirumu. Jis nenorėjo, kad jo gyvenimo knygos skirsnį „santuoka“ aptemdytų praeities atgarsiai. Charlesas nusiminė, kai žmona sugriovė visą jo gyvenimo harmoniją.
Partneris, siekiantis artumo, susiliejimo su antrąja puse, gali išsaugoti santykius, prisiderinęs prie to, kuriam pakanka tik būti šalia. Bet ne priešingai.
Ar tiesa, kad viską slepia tik silpni žmonės, o tiesą sako tik stiprūs?
Kartais prireikia daugiau drąsos ir jėgų patylėti, nei iškloti viską, kaip yra. Jei patylomis išleidai artimųjų pagalbai skirtą šeimos biudžeto dalį ir kankina kaltės jausmas, tai ištverti bus kur kas sunkiau.
Kiek jėgų, savitvardos reikia vyrui, kad nutylėtų ir nepasakytų žmonai apie dukrą, kuri auga kitoje šalyje. Na, turėjo romaną pirmaisiais konfliktiniais santuokos metais. Jo draugė pastojo, pagimdė vaiką, kurį jis pripažino.
Dešimt metų vyras siunčia jai pinigus, kartais aplanko, bet niekada neketino vesti mergaitės mamos. Apie dukterį dabartinė vyro šeima nežino.
Kodėl taip elgiasi? Jis nenori suteikti skausmo žmonai, siekia išsaugoti santykius, neprarasti pagarbos ir jau susikurtos gerovės.
Silpni ir stiprūs žmonės atskleidžia paslaptis dėl skirtingų priežasčių. Stiprus pasako tiesą, nes nenori melu paženklintų santykių, silpnas norėtų sumažinti savo dvasines kančias, sulaukti gailesčio ir nuodėmių atleidimo.
Būna, kad žmona ar vyras kažką nutyli metų metus. Kai pagaliau pasako tiesą, partnerį ištinka šokas. Nebesvarbu, kokia tai paslaptis. Jau vien ilgas tylėjimas sukelia baimės jausmą: pasirodo, jo ar jos visai nepažinota! Užplūsta pyktis, įniršis ir susvetimėjimo jausmas.
Romantiška mergina ištekėjo už gražaus, turtingo verslininko. Ji nė dienos nedirbo, vairavo prabangų automobilį, rūpinosi namais, savo išvaizda. Bet pora neturėjo vaikų.
Po dešimties metų ir vizito pas specialistus paaiškėjo, jog vyras sirgo sunkia genetine liga. Ačiū Dievui, kol kas lengvos formos.
Dėl to žmonai buvo sunku nuo jo pastoti. Bet baisiausia, kad šią ligą galėjo paveldėti ir vaikas. Apie savo bėdą vyras žinojo dar jaunystėje, bet žmonai nepasakė.
Ji nepaliko savo sutuoktinio, nors jautėsi įžeista. Jei savo paslaptį vyras būtų atskleidęs pirmaisiais santykių mėnesiais, ji galėjo jį palikti arba ištekėti – juk ji romantikė.
Tuomet savo gyvenimą moteris būtų pakreipusi kita linkme: dariusi karjerą ir metų metus nesvajojusi apie didelę šeimą. O gal jie būtų įsivaikinę? Bet dešimt metų jos gyvenime nebūtų buvę melo.
Bet kodėl vyras taip ilgai tylėjo? Bijojo pasakyti tiesą iki vestuvių – o jei ji paliks jį? Delsė tol, kol pagaliau suvokė, kad nebėra prasmės kalbėti, juk ji vis tiek jam neatleis.
Būna atvejų, kai vienas partnerių – vyras ar moteris – tarsi ištirpsta santuokoje. Valgo tai, kas malonu kitiems šeimos nariams, žaidžia mėgstamus vaikų žaidimus, ilsisi ten, kur nori likusieji, rengiasi, kaip patinka partneriui ar partnerei.
Šie ištikimi ir paslaugūs žmonės dažniausiai buvo auklėjami daugiavaikėse šeimose, kur jaunesnieji nešiojo vyresniųjų drabužius ir valgė tai, kas nuo jų likdavo.
Kiti augo griežtai kontroliuojami suaugusiųjų, akylai stebėjusių kiekvieną vaiko žingsnį ir baudusių už bet kokį nukrypimą į šalį. Tokiems žmonėms asmeninės paslaptys yra vienintelis būdas turėti kažką savo ir negadinti santykių.
Toks gyvenimo stilius dar nereiškia, kad prie visų šeimos norų, įgeidžių prisitaikantis žmogus – amžinas kankinys. Ne, jam tiesiog būtina turėti paslapčių savo dvasinei pusiausvyrai palaikyti.
Tokių žmonių gyvenimo paslaptys visada būna keistos ar net juokingos. Grįžo vyras iš darbo valanda vėliau ir nesako, kur buvo. Bet juk šitas laikas – po darbo ir grįžimo namo – priklauso tik jam.
Jis ėjo pėstute, ilgai stovėjo ant tilto ir žiūrėjo, kaip teka upė. Ir tai – jo paslaptis!
Žmona nepasakė vyrui, kad kavinėje lankėsi su seniai matyta kurso drauge. Sutuoktinis, sužinojęs apie tai iš tuo metu ten buvusio bičiulio, įsižeidė: „Nesu tironas, kad net tai reikėtų nuo manęs slėpti!“
Nereikia pykti ant mylimojo, jei jis linkęs turėti mažų paslapčių. Verčiau dažniau jo paklausti, ko nori, bet niekada nesiūlyti savo anksčiau sugalvotų variantų: „Kur einam – į televizijos bokšto ar lauko kavinę?“ Juk tuomet vyrui nesuteikiama pasirinkimo teisė, tai – užmaskuotas įsakymas.
Sakyti tiesą ar geriau nuslėpti?
Šiuo atveju gali pagelbėti trys taisyklės.
Pirmoji: jei tavo skeletai telpa į spintą, iš ten nesiveržia, nesukelia graužaties, o apie juos, išskyrus tave, niekas nežino ir atsitiktinai nepasakys vyrui, galima tylėti ir slėpti. Tuomet paslaptį išsaugosi be jokio vargo.
Antroji: juo labiau norisi viską papasakoti nedelsiant, juo svarbiau išpažintį atidėti. Gal porai valandų ar keletui dienų, kad galėtum viską apgalvoti ir pasverti. Nesvarbu, ką nori atskleisti: nauji batai kainavo ne 100, o 200 eurų ar iš pirmosios santuokos turi vaiką, kuris gyvena pas močiutę.
Prisipažinimas reikalauja savitvardos, blaivaus proto. Antraip kils emocijų pliūpsnis, ir paslaptis partneriui atrodys daug baisesnė, nei yra iš tikrųjų.
Trečioji taisyklė: nė vienas žmogus pasaulyje nežino visko apie mus. Ir tai normalu.
Sprendimas atidaryti spintą su skeletais ar laikyti juos uždarytus visada priimamas blaivia galva. Nereikia klausyti širdies balso.
