– Apie stresą kalbama tiek daug, kad šis žodis praranda savo reikšmę. Kodėl jis tapo jūsų paskaitos tema?
– Iš tiesų stresas šiuo metu yra suvokiamas gana siaurai. Esą, visi mes šiandien gyvename su stresu, jis yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Atrodo neįprasta, jei kažkas gyvena atsipalaidavęs ir jo nepatiria. Visgi, aš apie stresą norėčiau kalbėti plačiau. Tai ne tik psichologinė įtampa, nuovargis, bet ir neišgydytos fizinės traumos, kurios sugrįžta skausmais, ir perdirbtas maistas, ir aplinkos tarša, žarnyno mikrofloros disbalansas. Dažnai net nesuvokiame, kad tai organizmui sukelia stresą. Viskas mūsų organizme yra labai susiję, ir net toks dalykas, kaip netinkamas maistas, nuolat skatina streso hormonų gamybą. Mano tikslas yra pasidalinti žiniomis, kaip veikia mūsų įgimtas streso mechanizmas: kaip jis užsikuria, kada daro neigiamą įtaką bei kaip to išvengti.
– Jei daugelis kasdien patiriame stresą, kodėl neturėtume į jį numoti ranka, prisitaikyti prie šios būsenos?
– Stresas gali būti trumpalaikis ir ilgalaikis. Su trumpalaikiu stresu mūsų organizmas susitvarko ir kai grįžtame į komfortišką būseną, visos organizmo sistemos atsistato. Problema ta, kad šiuolaikinis žmogus patiria nuolatinio streso būseną: iš vienos pusės organizmas bombarduojamas perdirbtu maistu, iš kitos pusės toksine užteršta aplinka, dar kitoje psichologinis stresas dėl darbo, santykių, kasdienybės. Organizmas nespėja išeiti iš šios būsenos ir trumpalaikis stresas virsta lėtiniu.
– Kokie procesai vyksta mūsų organizme lėtinio streso būsenoje?
– Išsiskiria streso hormonai ir tokią būseną organizmas priima kaip grėsmę gyvybei: uždaro visas kitas sistemas (virškinimo, reprodukcinę ir kt.), kad susitvarkytų su faktoriumi, kuris grasina mūsų išlikimui. Kai toks organizmo atsakas į lėtinį stresą tęsiasi ilgai, atsiranda vaisingumo, skydliaukės problemų, hormonų disbalansas, virškinimo sutrikimai. Ilgainiui ima varginti lėtiniai susirgimai, kuriuos nė neįtartum kilus dėl ilgalaikio darbo naktimis, ypač jei jautėme, kad tuo metu energijos nestinga. Mūsų organizmo resursai senka pamažu ir galiausiai atsiranda lėtinės, autoimuninės, onkologinės ligos. Kiekvienas iš mūsų turime individualų genetinį kodą: kai organizmas priverstas funkcionuoti už komforto zonos, vienam aktyvuojamas vėžys, kitam osteoporozė ar kita liga, užkoduota pagal genetinį polinkį. Tačiau gilioji jų priežastis ta pati – ilgalaikis stresas (fizinis, fiziologinis, psichologinis arba emocinis).
– „WoW University“ paskaitose mokysite, kaip išvengti ilgalaikio streso ir sugrįžti į komforto būseną. Ar tai labai sudėtinga?
– Kiekvienas turime surasti individualią mūsų streso priežastį. Raginu sau užduoti klausimą „kas yra pamatinė priežastis, kuri mane pradėjo vesti į streso būseną?“. Tai nėra paprastas klausimas, į kurį atsakymą surasime tuoj pat. Tai ilgos distancijos klausimas, į kurį būtina įsigilinti. Radus šakninę priežastį, jau galima pritaikyti streso valdymo būdus. Tai ir meditacija, ir kvėpavimo praktikos, ir fizinis aktyvumas, ir papildai, kurie žūtbūt reikalingi, kol išeini iš nuolatinio streso būsenos, kol esi gijimo stadijoje. Atsparumo stresui ugdymas ir atsistatymas jau esant antinksčių disfunkcijai reikalauja daug darbo ir žinių, kuriomis ir pasidalinsiu paskaitos metu.
– Ar pati esate patyrusi ilgalaikį stresą?
– Esu trijų vaikų mama. Po pirmo vaiko gimimo apie metus normaliai nemiegojau. Man išsivystė hipotirozė – stipriai išsiderino skydliaukės veikla. Gydytojai paskyrė vartoti vaistus iki gyvenimo pabaigos, bet aš jų visiškai nevartoju. Pajutusi neigiamą streso poveikį sveikatai, pradėjau ieškoti būdų, kaip ją atkurti ir atgauti buvusią energiją. Tai paskatino domėtis holistine medicina, integruota mityba ir sveikata. Holistinė medicina ne gydo simptomus, bet ieško jų priežasčių. Gana greitai supratau, ką turiu pakeisti – pirmiausia rimtai pakoreguoti dienos ritmą, vengti darbo naktimis, sveikai maitintis, vartoti papildus. Gali pasirodyti, kad tai nereikšmingi dalykai, su kuriais organizmas lyg ir susidoroja, bet jie lašas po lašo prisideda prie to, kad tu negali išeiti iš streso būsenos. Nėštumas, nemigo naktys lėmė tai, kad fiziškai atiduodavau daugiau energijos nei gaudavau, todėl stipriai išsibalansavo hormonų veikla. Tai ženklai, kad organizmas patyrė stresą, turėjau sustoti ir į prioritetų sąrašo viršų iškelti savo sveikatą: kai esi sveikas ir artimiesiems gali duoti daugiau.
– Ar galime patirti stresą to nesuvokdami sąmoningai?
– Taip, galime. Yra keturios streso stadijos. Žmogus iki trečios stadijos gali nesuprasti, kad patiria stresą, net priešingai – jaustis labai energingas. Dažnai taip būna studentams egzaminų sesijos metu, tą patiria ir moterys ką tik susilaukusios vaikų: atrodo, nei valgau, nei miegu, o energijos nors kalnus versk. Iš tiesų organizmas iš visų jėgų stengiasi palaikyti mus funkcionalius, kol turime nuveikti kažką svarbaus. Net nesusimąstome, koks tai didžiulis stresas, kad eikvojame labai daug mineralų, maistinių medžiagų. Jei žmogus neišeina iš tokios būsenos, kita stadija jau būna trečioji, kai jaučiame energijos stygių, miego išsiderinimą. Pradeda lįsti tam tikri streso simptomai, kurie ketvirtojoje stadijoje jau gali išaugti į lėtines ligas. Funkcinė medicina siūlo specialius streso hormonų tyrimus, kurių rezultatai leidžia nustatyti stresą jau pirmosiose stadijose, kai pats žmogus dar nieko neįtaria.
– Ar įmanoma šiais laikais apskritai išvengti streso?
– Ne, žmogui stresas labai naudingas: jis verčia susikaupti, priimti teisingus sprendimus, saugo mūsų imunitetą, leidžia įveikti sunkumus, išsaugoti gyvybę. Gyventi visiškai be streso neįmanoma, nes bet kurio žmogaus gyvenime būna sudėtingų situacijų: netekčių, nelaimių, tų pačių egzaminų. Net ir malonūs dalykai, pavyzdžiui, vestuvių planavimas sukelia stresą. Kaip minėjau, problema yra kai stresas virsta lėtiniu, ilgalaikiu.
– Grįžimas į mokyklas taip pat yra savotiškas stresas visai šeimai. Kaip palengvinti situaciją?
– Man asmeniškai padeda pasikeitęs požiūris į gyvenimą – stengiuosi aiškiai vertinti kiekvieną situaciją ir nedaryti problemos ten, kur jos nėra. Suprantu, kad visi esame sveiki ir laimingi, turime stogą virš galvos, už ką nupirkti sąsiuvinius ir pan. Psichologiškai į kiekvieną situaciją reiktų žvelgti vertinant ar kažką gali joje padaryti. Jei gali – imi, stengiesi, darai, jei ne – supranti, kad tai ne tavo rankose ir nesinervini. Požiūris į gyvenimą yra labai svarbus, o gera žinia ta, kad mes galime keisti savo mąstymą, nes mūsų smegenys labai lanksčios. Jei su savo mąstymu dirbi, stengiesi – viskas yra pakeičiama.
Dar noriu pasikartoti, kad sunkių etapų gyvenime neišvengiamai pasitaiko – tenka ir naktimis padirbti, ir pasinervinti, ir stipriai iškristi iš rikiuotės. Svarbu suvokti, kad tai negali ilgai tęstis, turi save sugrąžinti atgal į komforto būseną, atstatyti organizmo resursus, kitaip subyrėsi. Stenkimės sąmoningai kontroliuoti streso trukmę ir save rebalansuoti.
