Kiekvienas esame ką nors sapnavę ir tais sapnais pasidaliję su artimaisiais, net bendradarbiais. Kai viena kolegė darbe netikėtai pasakė, kad sapnavo mane, prisipažinsiu, šiek tiek sutrikau. Nors ji nedetalizavo sapno, perbėgo negera nuojauta. Bet po kelių minučių pokalbį pamiršau, nesureikšminau tokios užuominos, juolab tądien nieko blogo man ir nenutiko.
Neretai sapnus, kuriuos sapnuoju, rytais pamirštu. Juk pabudus iš miego užverda kasdienybė, nubrėžianti aiškią ribą tarp sapnų ir tikrovės. Pakilus iš patalų įsisuka dienotvarkė: mankšta, dušas, pusryčiai, darbinė veikla. Bet niekada nekilo minties mokytis sąmoningo sapnavimo, kuris pastaruoju metu traukia vis daugiau darbingų, išsilavinusių žmonių.
Vilniaus universiteto Psichologijos instituto dėstytojas, sapnų tyrėjas Tadas Stumbrys (42 m.) patikino, kad vieniems išmokti sąmoningai sapnuoti gali būti paprasta, kitiems sunkiau sekasi įvaldyti tam tikras technikas.
Mokslininkas tyrinėti sapnus pasirinko ne tik dėl to, kad jam nuo jaunystės buvo įdomu nagrinėti sąmonės ir pasąmonės santykį, pasireiškiantį smegenyse miego metu. Stipresnį postūmį jam davė pirmas susapnuotas sąmoningas sapnas.
Tame sapne dėstytoją pakerėjo sapno realistiškumas, jis pabandė patyrinėti savo pojūčius: sušukti ir girdėti savo balsą, paragauti džiovintos slyvos ir suvokti tikrovišką jos skonį. Nors tos slyvos realybėje nebuvo, pojūčiai sapne buvo tokie pat, lyg to vaisiaus paragavus.
– Gal yra tik keli pagrindiniai principai, kuriuos perpratęs netrukus sąmoningai sapnuoji?
– Žmonės labai skiriasi savo gebėjimu sąmoningai sapnuoti. Yra tokių, kurie tai daro natūraliai. Pažįstu žmonių, kurie kiekvieną naktį sapnuoja po kelis sąmoningus sapnus. Bet tokių žmonių nėra daug – 20–25 procentai populiacijos tokius sapnus sapnuoja kartą per mėnesį, o tų, kurie sapnuoja keliskart per savaitę sąmoningai, yra tik 1 procentas.
Yra įvairių metodų, kurie leidžia padidinti sąmoningą sapnavimą. Net ir tie žmonės, kurie niekada sąmoningai nesapnuoja, pasinaudoję tam tikromis technikomis irgi gali tai patirti.
Tyrimai rodo, kad net tie žmonės, kurie nesapnuoja, kai pradeda praktikuoti technikas, pasiekia labai panašų sąmoningo sapnavimo lygį tiek dažnumo, tiek gebėjimo daryti įtaką sapnui atžvilgiu, kaip ir tie, kurie tai daro natūraliai.
Kalbant apie bazinius dalykus, svarbu pagerinti sapnų prisiminimą vedant dienoraštį. Juk galime susapnuoti sapną, bet ryte jo neprisiminti. Dienoraštis tam pagelbėtų.
Kai geriau prisimename sapnus, geriau juos ir pažįstame, geriau galime pastebėti keistus dalykus, nutinkančius sapnuose. Dažniausiai žmonės tampa sąmoningi, kai sapne pastebi kokį nors nelogišką dalyką ir pagalvoja, kad taip negali būti. Vadinasi, aš sapnuoju.
Dar viena sąmoningo sapnavimo technikų, kuri vadinama realybės patikrinimu, būtų savęs paklausimas dienos metu, ar aš nesapnuoju, ir pasitikrinimas, ar nėra keistų dalykų aplinkoje.
Sapnuose keistenybes priimame be kritikos, tik nusistebime. Jeigu sapnuočiau, kad einu parku ir matau dramblį, pagalvočiau, kaip keista. Bet pagalvojęs, kad Lietuvoje drambliai nevaikšto, supranti, jog taip negali būti, vadinasi, aš sapnuoju.
Savistabos ugdymas, per dieną 5–10 kartų paklausiant savęs, ar aplinkoje nėra keistų dalykų, labai naudingas. Tai padeda išugdyti tokį įprotį, kuris persikels į sapnus. Juose pamatysime keistų dalykų, pasižiūrėsime į juos kritiškai ir suprasime, kad sapnuojame. Tačiau tai nėra vienintelis būdas patirti sąmoningą sapnavimą, o jo mokymasis gali užtrukti keletą savaičių ar keletą mėnesių.
– Kam žmogui reikia mokytis sąmoningo sapnavimo? Gal per tai jis tikisi išspręsti gyvenimiškas problemas, kurios kasdienybėje kamuoja? O gal šito norima mokytis tik dėl to, kad išmoktų ko nors nauja?
– Žmonių norai skirtingi, įvairūs. Nemažai jų ateina mokytis kaip į įdomių patyrimų erdvę – juk sapnuose mūsų potyriai labai tikroviški.
Vienas tokių dalykų, kurį sąmoningi sapnuotojai nori patirti, – skraidyti. Kasdieniame gyvenime to nepatirsime, bet ši patirtis labai įdomi, stipri. Sąmoningi sapnai – labai teigiamos patirtys, todėl nemažai kas nori apie tai sužinoti daugiau.
Kiti į sąmoningus sapnus žiūri kaip į darbo su savimi terpę. Juk sapnuose galima išbandyti įvairius scenarijus, patyrinėti savo sapnų pasaulį ir iš to gauti labai daug įžvalgų apie save ar aplinką.
Astronautai tyrinėja išorinį pasaulį ir jo ribas, oneironautai, arba sapnų tyrinėtojai, tyrinėja savo vidinį pasaulį, vidinį kosmosą.
Sapnus galima naudoti ir kaip kūrybinę erdvę. Viena dailininkė sapnuose keliauja į meno galerijas, pasižiūri paveikslus, išsirenka labiausiai patikusius, o pabudusi tą patirtį naudoja kaip įkvėpimo šaltinį.
Mano daktaro disertacijos tema buvo apie motorinių įgūdžių lavinimą sąmoninguose sapnuose. Tyrimas parodė, kad jeigu treniruojamės sapne, pabudus užduoties atlikimas gerėja. Todėl galimybių išmokti sąmoningai sapnuoti yra daug ir įvairių.
– Nuo seno daugelis žino, kad jeigu sapnuojasi košmarai, geriausia nuo jų pabėgti apsivertus ant kito šono. Tačiau ką daryti, jeigu apsivertus ant kito šono vėl miegą blaško košmariškas sapnas? Gal košmarų serija gali reikšti kokius nors negalavimus?
– Didelė žmonių dalis yra susidūrusi su košmarais, vaikystėje jie būna daug dažnesni nei vėlesniame amžiuje.
Košmarai vaikystėje – natūralus fenomenas, kuris nėra susijęs su patologijomis.
Kalbant apie suaugusius žmones, maždaug 5–7 procentai kenčia nuo košmarų, kuriuos patiria daugiau nei kartą per savaitę. Kai kuriems dėl to gali būti baisu eiti miegoti.
Košmarai susiję su padidėjusiu stresu, nerimu kasdienybėje bei fiziniais negalavimais – karščiavimu, skausmu.
Bet yra žmonių, kurie labiau linkę patirtį košmarus nei kiti. Jie kūrybiški ir labiau linkę į depresiją, nerimo sutrikimus. Bet jeigu žmogus dažnai sapnuoja košmarus, nebūtinai gali turėti psichikos sutrikimų.
Dar vienas košmarų šaltinis – patirtos traumos. Potrauminiai košmarai gali sapnuotis dešimtmečius. Todėl čia pagelbėti gali sąmoningo sapnavimo įgūdžiai – jeigu žmogus sugeba atpažinti, kad toje situacijoje jau yra buvęs, susivokia, jog tai yra sapnas. Ir tuomet palengvėja. Kita vertus, sąmoningas sapnavimas leidžia pakeisti situaciją, tai yra pabandyti ją išspręsti.
Košmaruose neretai bėgame nuo nemalonios situacijos, bet reikėtų jas išspręsti sąmoningame sapne. Tuomet grėsmingų sapnų sumažėja.
– Kai kurie žmonės tiki, kad jeigu sapnuoji seniai matytą žmogų, gali būti, jog po kelių dienų jį sutiksi arba sulauksi jo skambučio. Ar tai galėtų būti artėjančio džiaugsmo, o gal nelaimės nuojauta?
– Nuo senų laikų manoma, kad sapnai – ateities ženklai. Iš senovės Egipto ar senovės Asirijos išliko sapnininkai, kurie rodo, kad sapnai tarsi pranašauja ateitį.
Daugelis mokslininkų sutaria, kad sapnai modeliuoja tam tikras situacijas iš tos pusės, kas galėtų įvykti.
Sapnai turi į ateitį orientuotą funkciją, bando parodyti įvairių situacijų galimus variantus, kad pabudę galėtume geriau jas spręsti.
Kita vertus, galima įžvelgti išsipildančios pranašystės fenomeną. Jeigu ką nors susapnavome ir kitą dieną ar vėliau pamatome tą patį žmogų ar tą pačią situaciją, esame linkę tai sureikšminti labiau negu tuos dalykus, kurie nesutampa.
Dėl to tie sapnų ir realybės sutapimai atrodo reikšmingesni.
Esu girdėjęs įvairių istorijų, kurių nebūtų įmanoma paaiškinti kaip sutapimo: jeigu žmogus susapnuoja artimojo mirtį ir ryte sužino, kad tą naktį jis mirė. Tokių nepaaiškinamų atvejų nėra daug, o dažniausiai juos būtų galima paaiškinti kaip sutapimą.
– Neretai žmonės sapnų reikšmes pasitikrina sapnininkuose ir įtikėję paaiškinimais taip kontroliuoja savo gyvenimą. Ar verta tikėti sapnininku?
– Kaip ir minėjau, tai gali būti išsipildanti pranašystė. Jeigu ką nors susapnuoju ir sapnininkas pasako, kad tądien nutiks kas nors blogo. Jeigu visą dieną lauki, kol nutiks kas nors blogo, tikėtina, kad ir sulauksi.
Plačiau pažvelgus, sapnai pirmiausia yra labiau asmeninės patirtys. Sapnai atspindi mūsų ankstesnius išgyvenimus, nuogąstavimus, patirtis.
Reikėtų pasvarstyti, ką konkrečiam žmogui galėtų reikšti jo sapno objektai, simboliai, situacijos.
Asmeninis lygmuo labiausiai pasireiškia sapnuose. Tačiau pasireiškia ir kultūrinis lygmuo.
Pavyzdžiui, Indijoje karvė laikoma šventu gyvuliu, o Ispanijoje rengiamos jaučių koridos.
Šveicarų psichiatras, psichologas Carlas Gustavas Jungas į sapnus žvelgė per archetipus – tam tikrą paveldėtą giluminį psichikos sluoksnį, kuris bendras visai žmonijai. Tad bendri kolektyvinės pasąmonės dalykai gali pasireikšti sapnuose. Bet daugiausia sapnai susiję su pirmuoju sluoksniu – mūsų asmeninėmis patirtimis.
Dėl to sapnininkai, nelygu, kas juos sukūrė ar šiaip sugalvojo, ar jie turi gilesnį pagrindą, gali labiau atspindėti socialinį-kultūrinį sluoksnį. Todėl reikėtų savęs paklausti, ką tas sapno simbolis asmeniškai reiškia, kokias emocijas arba asociacijas kelia. Nors sapnininkai gali pateikti papildomą įžvalgą, jais nesiūlyčiau labai pasitikėti.
– Ar sapnavimui turi reikšmės sezoniškumas – gal vasarą sapnai labiau romantiški, o rudenį – košmariški?
– Viena šiuolaikinių teorijų, vadinama tęstinumo hipoteze, teigia, kad tai, kas vyksta su mumis dienos metu, yra linkę atsispindėti sapnuose.
Vasarą tikėtina, kad sapnuose atsispindės vasariškos situacijos, o rudenį ar žiemą – rudeniškos, žiemiškos. Vienas kolega patyrinėjo, kaip žmonės sapnuoja žiemą ir kaip vasarą.
Buvo įdomu, kad žiemą atsispindėjo žiemiškos temos, vasarą – vasariškos, to ir buvo galima tikėtis. Bet vasaros temų buvo gana daug ir žiemos metu, o žiemiškų temų vasaros sapnuose beveik nebuvo.
Apie tai, kad sapnai yra mūsų norų atspindys, rašė ir austrų neuropatologas, psichiatras Sigmundas Freudas. Juk žiemą, kai niūru, šalta, pagalvojame apie atostogas, šiltus orus. Be abejo, sezoniškumas sapnams turi reikšmės.
– Kodėl, kai paklausi vaiko, kaip miegojo ir gal ką sapnavo, dažniausiai sužinai, kad miegas buvo geras, ramus ir nieko nesapnavo. Gal mažamečiai, jeigu yra sveiki, neturi nerimo, psichologinių problemų, iš viso nesapnuoja?
– Taip gali būti. Tyrimai rodo, kad vaikai iki 7–8 metų gana prastai prisimena sapnus. Kai kurie autoriai teigia, kad kūdikiai iš viso nesapnuoja. Bet tai sudėtinga įvertinti.
Tai subjektyvi patirtis, susijusi su kalbiniais gebėjimais.
Jeigu vaikas nelabai gali tai išreikšti, kyla klausimas, ar jis nieko nesapnavo, ar turėjo patirties, bet negali to perteikti žodžiais.
