Šiais laikais jau niekam nuostabos nekelia svečiose šalyse dirbantys, ten materialinę gerovę ir santykius kuriantys žmonės. Pastarieji dažnai savo gyvenimą susieja su kitos valstybės piliečiais. Ir žinoma, kad jeigu yra daug tarptautinių santuokų, tai yra ir skyrybų.
Antai Europos Sąjungoje (ES) 2020 metais įvyko 1,4 mln. santuokų ir 0,7 mln. ištuokų, o maždaug 13 proc. jų buvo tarptautinės – kai susituokia skirtingų valstybių piliečiai ar vienos šalies piliečiai, gyvenantys kitoje.
Nors per koronaviruso pandemiją, kai karantinas ėmė griauti šventinius planus, vestuvių ES šalyse, įskaitant Lietuvą, skaičius ženkliai susitraukė, akivaizdu, kad reikia kalbėti apie šimtus tūkstančių tarptautinių porų ir apie jų santuokas bei skyrybas.
Lietuvai klausimas dar aktualesnis, nes po emigracijos bangų šalį paliko daug susituokusių piliečių, nemažai jų sumainė žiedus su užsieniečiais – dalis jų, jau įsikūrę svetur, nutarė pasukti skirtingais keliais. Tokiais atvejais susiduriama su santuokos nutraukimo iššūkiais: kur ir kaip tinkamai sutvarkyti dokumentus?
„Santykiams nepavykus tenka spręsti nemažai teisinių klausimų: kaip nutraukti santuoką? Su kuo liks gyventi vaikai? Kaip pasidalinti užgyventą turtą?
Net abiem pusėms susitarus ir pasirašius atitinkamus dokumentus dažnai tenka juos patvirtinti teisme. Todėl reikia žinoti, kurios valstybės teismas yra kompetentingas išspręsti vieną ar kitą klausimą“, – sako Renata Cibulskienė, advokatų kontoros COBALT Vyresnioji teisininkė ir advokatė.
Skirtingi reikalavimai – skirtingų valstybių teismai
Situaciją komplikuoja tai, kad šeimos bylose su tarptautiniu elementu skirtingiems reikalavimams gali būti taikoma skirtinga jurisdikcija. Tai reiškia, kad teks kreiptis į kelių valstybių teismus.
Pavyzdžiui, Lietuvos piliečių, gyvenančių Belgijoje ir turinčių nekilnojamojo turto Ispanijoje, santuokos nutraukimas gali būti sprendžiamas Lietuvos, nekilnojamojo turto dalybų klausimai – Ispanijos, o vaikų gyvenamosios vietos – Belgijos teismuose.
Tarptautinių šeimos bylų jurisdikcijos taisyklės nustatomos pagal tarptautinio civilinio proceso teisės normas, reglamentuojamas tarptautinėse sutartyse, ES teisėje arba nacionaliniuose teisės aktuose.
Tai tiksliai priklausys nuo to, su kokia užsienio valstybe susijęs tarptautinis elementas šeimos byloje. Bet nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas.
Gyvenamoji vieta: ar nuolatinė?
Pavyzdžiui, sprendžiant klausimus, susijusius su santuoka ir tėvų pareigomis, pagrindinis kriterijus, lemiantis, į kurios valstybės teismą reikia kreiptis, yra nuolatinė sutuoktinių gyvenamoji vieta.
Nuolatinė gyvenamoji vieta yra teisinis asmens ir valstybės ar jos teritorijos dalies ryšys. Asmuo faktiškai gali gyventi keliose vietose, tačiau nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti tik viena.
O nustatant, kurioje valstybėje asmuo nuolat gyvena, svarbūs objektyvūs (buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė, reguliarumas ir priežastys, gyvenimo ir darbo sąlygos, šeimos ir socialiniai ryšiai) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti ir panašiai) veiksniai.
Jeigu sprendžiamas klausimas dėl vaiko globos ar išlaikymo, viena svarbiausių aplinkybių – vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Šie klausimai sprendžiami vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.
Kai kuriais atvejais vaikas naują nuolatinę gyvenamąją vietą gali įgyti labai greitai. Pavyzdžiui, šeima nusprendžia įsikurti kitoje šalyje ilgam laikui, susiranda naujus namus, darbą, vaiko ugdymo įstaigą, o pats vaikas integruojasi naujoje aplinkoje.
„Tačiau kitais atvejais net ir ilgesnis, bet laikinas šeimos gyvenimas kitoje šalyje nesukurs joje vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, jei šeima persikėlė tik laikinai, o vaikas išlaikė ryšius su savo įprastinės gyvenamosios vietos valstybe“, – pabrėžia R. Cibulskienė.
Sprendžiant dėl kūdikio nuolatinės gyvenamosios vietos vertinama, kad tokio amžiaus vaiko aplinka iš esmės yra jį prižiūrinčio asmens aplinka. Todėl vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta priklauso nuo jį prižiūrinčio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos.
Dar vienas kriterijus – NT vieta
Sprendžiant klausimus, susijusius su bendro nekilnojamojo turto dalybomis, svarbiausia to turto buvimo vieta.
Įprastai taikoma taisyklė, kad nekilnojamo turto dalybų klausimus sprendžia tos valstybės, kurioje yra nekilnojamas turtas, teismas. Valstybės teisė spręsti dėl jos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų yra išimtinė ir susijusi su jos suverenitetu.
„Vadinasi, ginčo atveju Norvegijos teismas spręs, kam atiteks apartamentai Norvegijoje, o sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria sutuoktiniai pasidalins namą Lietuvoje, tvirtins Lietuvos teismas“, – aiškina R. Cibulskienė.
Taip yra todėl, kad Lietuva su Norvegija nėra sudariusi tarptautinės sutarties, kuri leistų nuspręsti dėl asmens daiktinių teisių į Norvegijos Karalystėje esantį nekilnojamąjį turtą.
Tad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nuspręsti dėl santuokoje įgyto ir Norvegijoje esančio nekilnojamojo turto padalijimo.
Net jei teismas tokį klausimą formaliai išspręstų, jo sprendimas Norvegijoje nebūtų pripažįstamas ir negalėtų būti vykdomas.
Kartais sprendžia kelių valstybių teismai
Šeimos bylos su tarptautiniu elementu paprastai yra susijusios ne su viena, bet su dviem ar daugiau valstybių. Tai sudaro sąlygas kelių teisinių sistemų konkurencijai, o ginčo nagrinėjimo jurisdikcija gali priklausyti kelių valstybių teismams.
Tokiais atvejais labai svarbus laiko faktorius, nes laimi tas, kuris pirmesnis pradeda atitinkamus procesus jam patogesnėje ar palankesnę teisinę sistemą turinčioje valstybėje.
„Sakykime, abu sutuoktiniai yra Lietuvos piliečiai, nuolat gyvenantys Jungtinėje Karalystėje. Vienas iš sutuoktinių, norėdamas nutraukti santuoką, turi teisę pasirinkti vieną iš alternatyvių jurisdikcijos pagrindų: arba kreiptis pagal jų bendrą gyvenamąją vietą į teismą Jungtinėje Karalystėje, arba, pagal jų abiejų pilietybę, – į Lietuvos teismą.
Jei vienas iš sutuoktinių kreipėsi į Jungtinės Karalystės teismą ir byla buvo pradėta, kitam sutuoktiniui inicijuoti analogišką bylą Lietuvos teisme nepavyktų – nebent Jungtinės Karalystės teismas nuspręstų, kad jam nepriklauso nagrinėti šios bylos“, – atkreipia dėmesį R. Cibulskienė.
