68 metų daktaras Ebenas Alexanderis naujienų portalui „The Sun“ pasakojo, kad iki 2008 m., kuomet išgyveno mirčiai artimą patirtį, per savo 25 chirurgo darbo metus jis skeptiškai vertino pomirtinio gyvenimo egzistavimą. Prieš tai jis tikėjo, kad mirus mūsų sąmonė miršta kartu su mumis, tačiau išgyvenus tokią patirtį, Aleksandro įsitikinimai pasikeitė 180 laipsnių kampu, nes jis teigė matęs dangų savo akimis, vadindamas jį tikresniu ir gyvesniu nei pasaulis, kuriame šiuo metu gyvename.
„Iš esmės turėjau labai įprastą, mokslinį ir redukcinį materialistinį požiūrį, kad sąmonę sukuria smegenys, ir kad egzistuoja tik fizinis pasaulis. Mano kelionė komoje man parodė, kad sąmonė yra visatoje esminis dalykas, ir ji neatsiranda smegenyse. Tai, ką patyriau, buvo pati nepaprasčiausia, įsimintiniausia, detaliausia ir itin tikroviška patirtis mano gyvenime“, – pasakojo E.Alexanderis.
„Tiesą sakant, pasaulis, kuriame visi dabar gyvename, šis materialus pasaulis, yra labiau drumstas ir panašesnis į svajonę, nei tai, ką mačiau anąpus. Tas pasaulis yra aštrus, aiškus, gyvas ir labai tikras“, – pridūrė jis.
Dvasinė kelionė
2008 m. lapkričio 10 d. E.Alexanderis pabudo anksti ryte, kentėdamas nuo stiprių nugaros skausmų, o po to sekė tai, ką jis apibūdino kaip „blogiausią galvos skausmą gyvenime“.
Vis dėlto, manydamas, kad susirgo gripu, E.Alexanderis sakė žmonai, kad nereikia kviesti greitosios pagalbos. Jis galvojo, kad jam tereikia išsimiegoti. Žmona patikėjo savo vyru ir paliko jį vieną kelioms valandoms, tačiau grįžusi į viršų patikrinti, pamatė E.Alexanderį savo lovoje tąsomą traukulių .
Iškart po to E.Alexanderis iš savo namų Linčburge, Virdžinijoje, greitosios pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į Linčburgo bendrąją ligoninę, kur pastaruosius kelerius metus pats dirbo neurochirurgu. Netrukus buvo nustatyta, kad jis susirgo neįtikėtinai retu ir agresyviu E. coli meningoencefalitu – tam tikros rūšies bakteriniu meningitu – ir po kelių valandų virusas pradėjo ardyti jo smegenis.
E.Alexanderis buvo skubiai panardintas į komą ir paguldytas į ventiliatorių, tačiau jo galimybės išgyventi mažėjo kas valandą. Anot E.Alexanderio, jo medicininiai įrašai parodė, kad jo smegenys buvo „labai pažeistos“, nes virusas niokojo jo smegenų kamieną, kontroliuojantį pagrindines kūno funkcijas, tokias kaip kvėpavimas ir širdies susitraukimų dažnis.
Geriausiu atveju gydytojai davė E.Alexanderiui 10 proc. galimybę išgyventi. Per ateinančias kelias dienas šis skaičius galėjo sumažėti iki 2 proc. Gydytojai taip pat grėsmingai perspėjo E.Alexanderio artimuosius, kad net jei jis išsilaikys, greičiausiai likusias dienas gyvens globos įstaigoje, negalėdamas savimi pasirūpinti.
Nors susirūpinusiems šeimos nariams, susirinkusiems prie jo lovos, taip pat atrodė, kad E.Alexanderio gyvenimas kas minutę artinosi prie pabaigos, jis tikina, kad jo dvasia persikėlė į kitą sferą, kurioje jis išgyveno „atgimimą“.
Kitas pasaulis
E.Alexanderis savo knygoje „Dangaus įrodymas“ pasakojo, kad kitoje sferoje iš pradžių buvo tamsu. Jis manė, kad yra kažkur po žeme, ir jautėsi lyg atsidūręs primityvioje, į želė panašioje medžiagoje. Jis nejautė savo kūno ir nieko neprisiminė iš savo gyvenimo iki to momento, tačiau buvo apsuptas juodų šaknų. Nieko aiškiai nebuvo galima matyti ir jis negalėjo kalbėti.
„Žmonės mano, kad išgyventi šią patirtį šioje beveik amnezijos būsenoje turėjo būti labai baisu, – sakė jis „The Sun“, – tačiau aš nieko kito nežinojau ir neprisiminiau, todėl man visa tai tiesiog atrodė natūralu. Aš tiesiog egzistavau, o po kiek laiko užlipau pro vartus, link didelio šviesaus rutulio“, – savo ypatingą patirtį pasakojo chirurgas.
E.Alexanderis sako, kad tas rutulys buvo kupinas šviesos ir skleidė dangišką muziką, kurią jis pavadino „besisukančia melodija“. Tada šviesa atsivėrė kaip plyšys, sugerdama jį, kol, anot jo, jis buvo nugabentas į žaliuojančią žemę, kur „kriokliai tekėjo į krištolo baseinus“.
Danguje buvo zefyrus primenantys rožinės ir baltos spalvos debesys, o žemė buvo pilna aukštų medžių, slėnių ir linksmų žmonių, kurie darniai šoko, vilkėdami valstietiškus drabužius.
E.Alexanderis teigia stebėjęsis šios žemės grožiu, o šalia jo sėdėjo graži moteris skvarbiomis mėlynomis akimis. Nors moteris su juo nebendravo žodžiais, E.Alexanderis tvirtina, kad telepatiškai ji jam pasakė: „Tu esi mylimas. Esi branginamas. Nieko negali padaryti blogo.“
Vėliau akimirksniu dangaus karalystė išnyko ir ją pakeitė begalinio gylio ir juodumo vieta, o viso to centre buvo ryški, pulsuojanti šviesa, kurią E.Alexanderis sako supratęs kaip visa mylintį kūrėją visos egzistencijos centre. Jis apibūdino tai kaip būtį su dieviškąja būtybe. Tik tada jis suvokė kitą sferą, kurią paliko.
E.Alexanderis taip pat teigia matęs penkis veidus, išnyrančius iš tamsos ir prisistačiusius jam, ir, nors jų ir neatpažino, jis sakė jautęs jų rūpestį.
Nugalėjo niūrias prognozes
Tada E.Alexanderis pabudo. Nepaisant beveik neabejotinos mirties tikimybės, jis vėl atsimerkė Linčburgo bendrojoje ligoninėje, neatsimindamas, nei kas jis toks, nei kas tie keturi jį supantys žmonės. Vos prieš kelias valandas gydytojai E.Alexanderio šeimai buvo patarę, kad geriausia būtų nutraukti vaistus ir tiesiog leisti jam mirti.
Didžiąją savaitės dalį E.Alexanderis sako patyręs tai, kas vadinama intensyviosios terapijos skyriaus psichoze: kentėjo baisius košmarus ir keistas haliucinacijas. Tos vizijos, anot jo, labai skyrėsi nuo „dvasinės kelionės“, kurią jis pradėjo būdamas giliai ištiktas komos.
„Prisiminimai apie tokį psichozinį košmarą išnyko per savaitę ar dvi, palyginti su prisiminimais apie gilią komą, kuri buvo aštri, aiški, ryški, gyva ir detali, tarsi visa tai būtų tiesiog nutikę realybėje.
Kaip jums pasakytų daugiau nei pusė žmonių, kurie turėjo mirčiai artimas patirtis, tai daug tikriau nei egzistavimas materialiame pasaulyje“, – kalbėjo vyras.
Per dvi savaites E.Alexanderis atgavo visas savo smegenų funkcijas. Jis suprato, kad prie jo lovos stovintys keturi žmonės buvo jo šeimos nariai – keturis veidus jis matė ir kitoje sferoje prieš pabusdamas. Pasak jo, penktasis asmuo, kurį jis matė būdamas komoje, buvo giminaitis, kuris teigia esąs ekstrasensas ir bandė su juo susisiekti, kol jis buvo ant mirties slenksčio.
„Tos pirmosios dienos buvo labai bauginančios, nes mano smegenis vis dar siaubingai veikė liga, todėl dar labiau stebina, kad taip visiškai pasveikau. Bet, tiesą sakant, galiu pabrėžti, kad ši patirtis buvo didžiausia palaima per visą mano gyvenimą
Man buvo didžiulė dovana patirti šią patirtį, o po to išgyventi 13 metų, dirbant su kitais mokslininkais ir ekspertais visame pasaulyje, kad geriau suprasčiau, kaip ši visata veikia. Aš į visa tai žiūriu labai teigiamai“, – sakė jis.
Gyvenimas po mirties?
Kadangi panašūs kitų žmonių išgyvenimai įvyksta be išankstinių įspėjimų, jų beveik neįmanoma patikrinti. Rašytiniai panašių patirčių pasakojimai siekia bent jau viduramžius, tačiau nėra plačiai priimto apibrėžimo, kas yra artimos mirčiai patirtys.
Paprastai šis terminas reiškia mistinius, gilius išgyvenimus, kuriuos žmonės pasakoja patiriantys, kai yra arti mirties. Statistika rodo, kad jie dažniausiai pasitaiko pacientams, kurie išgyvena sunkią galvos traumą arba širdies sustojimą.
2011 m. Niujorko mokslų akademijos metraštyje atliktas tyrimas atskleidė, kad JAV maždaug 9 milijonai žmonių savo gyvenime patyrė panašius išgyvenimus. Tokie asmenys dažnai praneša, kad vėliau jų gyvenimai labai pasikeičia, nesvarbu, ar tai būtų naujai atrastas savęs vertinimas, sumažėjusi mirties baimė, ar dvasinis pabudimas.
Mokslo sritis šiuo klausimu tebėra susiskaldžiusi. Kai kurie tokias patirtis priskiria haliucinaciniams vaizduotės skrydžiams, kai žmogaus smegenys po truputį miršta. Tačiau kiti, pavyzdžiui, E.Alexanderis, mano, kad artimos mirčiai patirtys gali padėti atskleisti žmogaus sąmonės paslaptis ir galimybę, kad ji išliks net ir mirus mūsų kūnams.
E.Alexanderis teigia, kad jo paties išgyvenimai yra įrodymas, kad sąmonė egzistuoja atskirai nuo žmogaus smegenų. Jis sakė, kad išstudijavęs savo medicinines diagramas padarė išvadą, jog jis tuo metu buvo tokioje gilioje komoje, kad vienintelis būdas paaiškinti, ką jis patyrė, buvo tai, kad jo siela atitrūko nuo savo kūno ir iškeliavo į kitą pasaulį – pasaulį, kuris, jo manymu, yra rojus.
E.Alexanderis savo medicininių išvadų apie save nepaskelbė jokiame recenzuojamame žurnale, o kai kurie kritikai teigia, kad jis pervertino savo smegenų veiklos lygį arba jo trūkumą. Vis dėlto pats vyras įsitikinęs, kad jo patirtis yra įrodymas, kad pomirtinis gyvenimas egzistuoja.
Parengta pagal news.com.au.
