– Koks lietuvių santykis su jų pačių jausmais?
– Daugelis žmonių bijo net paties žodžio „jausmai“. Atkreipkit dėmesį, ką daugelis, paklausti, kaip sekasi, atsako. „Gerai“, – tarsteli. Bet „gerai“ juk ne jausmas. Jeigu bandytumėt klausti, o kaip tas „gerai“ jaučiasi, ką jis pasako, daugelis sutriktų ir mėgintų kaip įmanoma greičiau išsisukti nuo klausimo. Nes jiems patiems per sunku lįsti į tuos jausmus. Taip ilgai buvo pasirinkta į juos nežiūrėti, jog bijo, kad jei dabar iš tikrųjų leistų sau jausti, jausmai užplūstų kaip išardyta užtvanka su visa savo jėga.
Žmonės bijo sugriūti, nekontroliuoti jausmų. Taip ir nešiojasi juos užantyje, kaskart nurydami ir kaupdami. Ilgainiui dėl nuolatinės įtampos ir aukšto streso hormonų (kortizolio, adrenalino, noradrenalino) išsiskyrimo ima streikuoti fizinis kūnas. Juk ne be reikalo gydytojai sako, kad daugumos susirgimų kilmė – psichosomatinė.
– Bet juk suprantamas nenoras sugriūti. O kas norėtų?
– Jeigu renkamės nejausti, vadinasi, renkamės ir pilnai negyventi. Savo žmogiškos prigimties pakeisti negalime – esame jausminės būtybės. Kad ir kaip norėtume būti tik palaimingose būsenose, dėl mūsų fiziologinės prigimties tai neįmanoma. Esminis klausimas: ką darome su tuo, kai jaučiame nepatogius jausmus? Bėgame nuo jų? Neigiame? Ar leidžiame sau išbūti?
O sugriūvame tada, kada suprantame, kad ilgą laiką gyvenome ne savo gyvenimą, ir tai, kas buvo užspausta, užplūsta visa jėga. Nuo to irgi neverta bėgti. Sugriūvam tam, kad atsikeltume tiesesni, pilnesni, gyvesni. Tiesą sakant, ne taip jau retai atsipalaiduojam būtent tada, kada sugriūvam, – kai suprantam, kad visiškai praradom kontrolę. Kai subliūkšta iliuzija, jog galim kontroliuoti gyvenimą, ateina pasidavimas – atsipalaidavimas.
– O ką reiškia „išbūti su jausmais“?
– Tai tyrinėti jausmus. Ką jaučiu, kai ateina pyktis, skausmas, pavydas? Emocijas jaučiame per fizinį kūną. Jeigu yra jausmas, vadinasi, kažkurioje kūno vietoje ar vietose jis lokalizuojasi. Turiu fizinį kūną, vadinasi, kartu per jį jaučiu ir jausmus. Tai kur tas jausmas kūne jaučiasi? Ar leidžiu sau jį pamatyti? Kokio pločio, gylio jausmas? Kokios temperatūros? Bukas ar aštrus tai jausmas? Ar jis statiškas, ar plečiasi? Kai leidžiu sau tyrinėti jausmą, leidžiu jam pilnai užbaigti savo ciklą. Visi jausmai laikini. Bet jei bėgu nuo jo, sustabdau jo ciklą, jis taip ir pasilieka kūne. Tūno, laukdamas panašios situacijos, laiko ir vietos, kada vėl galės iškilti.
Didysis pokytis vyksta tada, kai, leidžiant sau jausti, kartu su jausmu atsiveria ir platesni pasąmonės sluoksniai. Ateina suvokimai apie ribojančias nuostatas – mintis, kurios, įsitvirtinusios pasąmonėje, veikdavo automatizuotai. Pvz., galime galvoti, kad sąmoningai renkamės mylimąjį(-ąją), bet sprendimus renkantis žmogų nulems pasąmoninės nuostatos. Atpažinsime tame žmoguje tėtį, mamą – tas savybes, kurias jie turi ir kurios mums taip gerai pažįstamos. Fiziologinio įsimylėjimo pradžioje viskas atrodys labai tikra, o hormoniniam fonui nuslūgus išlįs realybė. Ir jei anksčiau ribojančios nuostatos nebuvo pradirbtos, ta realybė nebus graži.
– Kai kurie taip visą gyvenimą ir sukasi bėgdami nuo santykio prie santykio, nerasdami taikos ir ramybės...
– Neranda, nes per išorę bando užkamšyti vidines skyles. Nei kitas žmogus, nei darbas, nei pinigai niekada jų neužkamšys. Tą gali padaryti tik nuoseklus darbas su savo pasąmone. Jeigu viduje sumaištis, kad ir kaip keisis išorė, viduje jausmai bus tie patys. Skirtingi darbai, skirtingas pinigų kiekis, skirtingi mylimieji, mylimosios, o jausmai tie patys.
– Tai reikėtų pradėti nuo santykio su tėvais taisymo?
– Santykiai su tėvais – visa ko pamatas. Tik tėvų taisyti nereikia. Jie yra tokie, kokie yra. Keisti galime tik save. Beje, nepaisant to, kiek iš jų išmokome ribojančių įsitikinimų, neturėtume nuvertinti tėvų patirties.
Daugelis mūsų gyvenimo eigoje turbūt ne kartą bent sau pasakome: „O vis dėlto jie buvo teisūs.“ Aš ir pati turėjau savų pamokų. Pamenu, tėvai, kur jau ten tėvai – visa giminė bandė mane atkalbėti nuo vestuvių su vyru. Dabar jau buvusiu. Giminaičiai net į vestuves neatėjo. Tuo metu atrodė, kad giminė išprotėjo. O po kiek laiko supratau, kad tuo metu išprotėjusi buvau aš.
Kad tų pamokų būtų kuo mažiau ir kad jas išgyventume su lengvumu, apsimoka eiti į atskleidžiamąją savęs analizę – atpažinti, kokių ribojančių nuostatų turime ir kiek iš tikrųjų sąmoningai renkamės savo gyvenimo sprendimus, o kiek inertiškai – iš neatpažintų savo pasąmonės programų.
– Ne visi turi jėgų pasiryžti savęs tyrinėjimui. Vieni bijo, nes nėra bandę jokių savęs tyrinėjimo metodikų, kiti yra tiesiog skeptiški, netiki, kad tai jiems gali padėti, treti nenori, kad jiems kažkas patarinėtų apie jų pačių gyvenimą...
– Pradėsiu nuo to, kad geras specialistas patarimų nedalina. Jis užduoda reikiamus klausimus, kad žmogus atsakymus rastų pats savyje. PATARIMAI NEVEIKIA. Kartais, duoti iš subjektyvios savo patirties, gali ir suklaidinti. Ir pokytis nevyksta iš analizės. Bet kurios terapijos pagalba (emocijų paleidimų, psichoterapijos, meditacijų, judesio terapijų ir kt.) pokytis vyksta tada, kada žmogus leidžia sau jausti. Todėl ir sausos teorinės žinios, seminarai be praktikos yra neveiksmingi. Daugelis žmonių, prisiklausiusių teorijų, ima „išrašinėti“ diagnozes kitiems, nes jie tai jau neva žino, kaip reikia gyventi. Bet žinoti neužtenka. Žinojimas pokyčio nedaro. Pokytį daro leidimas sau jausti.
Viena dažniausių frazių, kurią girdžiu atėjus naujam klientui: „Ar man tai tiks? Nes niekada nieko panašaus nesu bandęs(-žiusi)“. Bijome to, kas nepažinta. Bet pokytis ateina tada, kai įsileidžiame naujus patyrimus. Visas gyvenimas apie tai – apie patyrimą.
O skeptikai tegu leidžia sau būti skeptikais. Ir su skeptiškumu leidžiasi tyrinėti savęs. Bet, jei jie tikri skeptikai, tai, kaip pasakytų mokytojas, pas kurį mokiausi emocijų paleidimų instruktorių kursuose, turėtų suabejoti ir savo pačių skeptiškumu. Kitaip jie – netikri skeptikai (juokiasi).
– Ar galite pateikti pavyzdį, kaip gali atrodyti nepatogių jausmų atpažinimas ir paleidimas?
– Pasidalinsiu vienu iš savo emocijų paleidimų epizodu.
Jaučiau baimę leisti sau dar labiau džiaugtis, nes džiaugsmas pilnas stiprių emocijų, o stiprias emocijas kažkada susiejau su kalte. Kaip taip įmanoma? Kaltės jausmas užsidėjo kartu su situacijomis, kuriose buvau nubausta už tai, kad jaučiau nepatogias emocijas. Nepatogios emocijos jaučiasi stipriai. Stipriai jaučiasi ir džiaugsmas. Pasąmonės lygmeny visas stiprias emocijas susiejau su kalte.
Toliau paleidimų metu leidau sau susitikti su kalte. Kai iš tikrųjų leidau sau jausti (dažniausiai nuo kaltės bėgam, per baisu ją jausti), pamačiau visai kitokį jos veidą, negu įsivaizdavau anksčiau. Ji buvo minkšta ir nusiminusi, kad tiek laiko nėjau į tokį gilų susitikimą su ja. Buvo nusiminusi, nes tiek laiko buvo atstumta, išsižadėta. Aš išsižadėjau jos, nes uždėjau jai „nepageidaujamos“ etiketę. Mes taip darome – nepatogių jausmų nenorim, neigiam juos. Bet tokiu būdu patys save sustingdom. Jausmai ateina ir praeina. Jie yra tokie, kokie yra. O kai uždedam etiketes, neleidžiam sau jausti, atstumiam ne tik juos, o ir save.
Toliau vyko labai gražus procesas, leidimas kaltei išnirti, išbūti. Buvau meilėje kartu su kalte. Leidau sau ją paimti už rankų ir iškelti į viršų. Iškėlimas vyko labai paprastai metaforiškai. Prieš tai kaltę identifikavau – jaučiau ją krūtinės centre. Per procesą tarsi iškėliau ją iš kūno ir parodžiau pasaulį. Iš tos susigūžušios, baikščios kaltės, kai leidau sau ją priimti, ji virto laisvu gyvybingu paukščiu ir nuskrido savais keliais. O aš ir fiziškai, ir emociškai pajaučiau daugiau atsivėrusios erdvės viduje. Ten, kur vietos buvo užėmusi kaltė, atsivėrė daugiau lengvumo, ramybės, atsipalaidavimo.
