Susidūrę su netektimi, ne visada drįstame kreiptis į artimuosius, nes nesame tikri, kad sulauksime reikiamos pagalbos. Girdėdami apie skausmingas patirtis, žmonės dažniausiai bando jas sušvelninti, sakydami, kad „situacija nėra tokia bloga“ arba „jums tik taip atrodo, negalvokite apie tai“. Kaune esančių atsisveikinimo namų „Rekviem“ administracijos vadovės Karolinos Jancevičiūtės teigimu, šie žodžiai tikrai nepadeda, nes žmogui tiesiog reikia išbūti sunkią akimirką, pasidalinti savo išgyvenimais ir tokiu būdu numalšinti nors dalį skausmo.
„Bendraujant su netektį patyrusiu žmogumi, pirmiausia reikia leisti jam „išliūdėti“ ir išgyventi jį apimančius jausmus. Net jeigu patys tuo metu niekuo negalime padėti, užtenka tiesiog apkabinti kenčiantį žmogų ar pabūti šalia. Žmonės dažnai vis dar gėdijasi atvirai reikšti jausmus, tačiau visi žinome, kad kartu net ir sunki akimirka yra lengvesnė“, – kalba K. Jancevičiūtė.
Pokalbiai nuramina
Kristina Čiuželienė, vyresnio amžiaus žmonėms skirtos „Sidabrinės linijos“ Skambučių centro vadovė, pasakoja, jog į „Sidabrinę liniją“ žmonės kreipiasi įvairiausiose gyvenimo situacijose: kai nori pasidalinti džiaugsmingomis mintimis, slegiančiu kasdienybės „sunkumu“ ar pasiguosti išgyvenę netektį. Pasak K. Čiuželienės, kitoje telefono ragelio pusėje esantis žmogus neretai užduoda retorinius klausimus, į kuriuos atsakymų nėra.
„Išgyvenančiajam netektį svarbiausia kalbėtis su kitu žmogumi, o ne gauti „instrukcijas“ kaip gyventi toliau. Atsakymus į dvasinius klausimus žmogus laikui bėgant randa pats, o mes šiose situacijose atliekame „nepriklausomo dvasinio konsultanto“ vaidmenį – išklausome, suteikiame emocinę paramą, pasiteiraujame, ar yra artimųjų, draugų, į kuriuos būtų galima atsiremti. Taip pat informuojame ir apie kitas profesionalią psichologinę pagalbą teikiančias tarnybas – jei žmogus jaustų poreikį aptarti savo situaciją su specialistu“, – patirtimi dalijasi K. Čiuželienė.
Su senolių nerimu susidurianti „Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadovė sako, kad didelio liūdesio ir nevilties akimirką žmonėms labiausiai padeda suvokimas, kad jie – ne vieni, kad yra, kas juo išklauso ir supranta. Todėl turintieji savo bendraminčių, artimųjų ar draugų ratą, netekę artimojo lengviau įveikia netekties bei gedėjimo laikotarpius.
„Jie žino, jog patirtos netekties fone yra artimas pokalbių bičiulis, kuris visada išklausys ar tiesiog pabus kartu tyloje. Pokalbis – tarsi vaistas – pastato žmogų ant kojų ir leidžia pajusti, kad jis pasaulyje ne vienas, kad gyvenimas tęsiasi net ir po netekties“, – apibendrina K. Čiuželienė.
Mokosi iš naujo
Anot ne pirmus metus laidotuvių ceremonijų organizavimu užsiimančios K. Jancevičiūtės, išgyvenantiems netektį patariama nepamiršti kasdienės rutinos ir veiklų, grąžinančių į gyvenimą – pavyzdžiui, ruošti sau maistą ir reguliariai maitintis, išeiti pasivaikščioti ir pabūti gryname ore, rūpintis sveikata, augalais, augintiniais.
„Rūpindamiesi tuo, kas reikalauja dėmesio šią minutę, žmonės yra priversti „išlipti“ iš savo skausmo burbulo. O tai suteikia nors keletą akimirkų gydančios ramybės ir atitraukia dėmesį nuo minčių apie netektį“, – pataria „Rekviem“ atstovė.
Anot K. Čiuželienės, kiekvienas žmogus turi vidinių resursų, kuriais gali padėti sau, o pokalbis yra tik priemonė, tarpinė stotelė, norintiems atgauti jėgas, atrasti kelią į savarankiškumą, žinojimą ir bendruomeniškumą.
Domisi praktiniais klausimais
Į „Sidabrinę liniją“ skambinantys vyresnio amžiaus žmonės tiesiogiai apie mirtį ar ją lydinčias baimes kalbėti nori retai. Jeigu taip nutinka, senoliai pasakoja didžiausią nerimą jaučiantys dėl tų, kurie pasilieka čia: dėl sutuoktinio, kuriuo nebebus kam rūpintis, ar vaikų, kuriems reikės organizuoti laidojimo ir atsisveikinimo procesą.
K. Jancevičiūtė sako, kad vyresnio amžiaus žmonėms natūraliai dažniau kyla klausimų, tiesiogiai susijusių ir su pačiu laidojimo procesu: kas yra kremavimas ir kaip jis vyksta, kokie būna šiuolaikiniai atsisveikinimo būdai, ceremonijos ir ritualai, domimasi, kaip laidotuvėms būtų galima pasiruošti iš anksto.
„Visus norinčius kviečiame užsukti puodeliui kavos, apžiūrėti atsisveikinimo namus, pasidaliname visa dominančia informacija. Stengiamės sumažinti žmonių įsibaiminimą kalbėti šiomis temomis, visą informaciją apie laidotuves pateikiame suprantamai ir atvirai“, – sako ji.
