Jausti stresą – normalu
Psichologas P. Rakštikas sako, kad stresas yra visiškai normali organizmo reakcija į tam tikrus aplinkos dirgiklius. Vis dėlto, jaučiant stresą reikėtų įvertinti, kokią įtaką ši būsena daro bendrai gyvenimo kokybei. „Jausti stresą – nieko blogo, bet sunerimti reikėtų jaučiant jo labai daug. Jei pastebite, kad dėl patiriamo streso pradedate koreguoti savo gyvenimo planus, tai yra signalas, jog stresas pasiekia ribą, kuriai jau reikia skirti papildomą dėmesį. Jeigu streso lygis yra žemas, jis energizuoja žmogų. Mes apie stresą dažniausiai kalbame nemalonių įvykių kontekste, bet stresas lygiai taip pat kyla iš visų malonių įvykių: vestuvės, pirmas pasimatymas ir t.t. Norėti nieko nejausti blogose situacijose, reiškia nieko nejausti ir gerose akimirkose“, – sako P. Rakštikas.
Specialistas priduria, kad atpažinti perteklinį stresą padeda tam tikri elgesio signalai. Pavyzdžiui, padidėjęs verksmingumas ir pykčio protrūkiai, kitų emocijų nevaldymas, dažnas savęs išsigandimas ar gailėjimasis dėl savo poelgių. Pasak psichologo, stresą iššaukia daugybė priežasčių, pavyzdžiui, nepamatuoti norai ir lūkesčiai. Tačiau pastaruoju metu visuomenės streso lygį itin pakėlė karas Ukrainoje: „Niekas emociškai nesiruošia karui, ligoms, artimųjų mirtims ar skyryboms – tai mus tarsi užklumpa, nors yra gyvenimo dalis. Bet kartais reikia sau priminti, kad gyvenimas yra visoks. Mes visi norime išvengti neigiamos patirties, bet to padaryti, deja, neįmanoma, o ir nereikėtų. Patirties vengimas yra kaip signalas, kad tai, su kuo susiduriu, viršija mano streso lygį.“
Norint suprasti streso priežastis, P. Rakštikas pataria identifikuoti varginančius skaudulius – paklausti savęs, kas labiausiai trukdo gyventi ir pagal tai ieškoti konkrečių būdų problemai spręsti. „Galbūt tai darbo krūvis ar jo pobūdis, galbūt kritika ar kitų reakcijos į mano elgesį. Visi stresą patiriame dėl labai skirtingų priežasčių. Pirmiausia reikia užduoti sau klausimą, ar esu patenkintas tuo, kas vyksta mano gyvenime? Jeigu atsakymas yra „taip“, bet „su žvaigždute“, reikia pasigilinti, kas tose žvaigždutėse – dažniausiai ten ir slypės atsakymai“, – tikina specialistas.
Itin pravartu sau užduoti ir kur kas gilesnius, egzistencinius klausimus, kurie itin aktualūs tapo karo akivaizdoje. Nors kasdienė veikla gali atrodyti absurdiška ir beprasmė, P. Rakštikas ragina kasdienybėje vis tiek ieškoti prasmės: „Žmogus, atsakęs į esminius klausimus sau, žymiai lengviau sprendžia reikalus, buitį, nes atsiremiama į savo vertybes. Žmogus, kuris geba stabiliau emociškai jaustis, dažniau turės atsakymus į daugybę gyvenimo pamatinių klausimų. Tai gali būti strategija sumažinti sau stresą kasdien.“
Padeda smalsus tyrinėjimas
Psichologas taip pat atkreipia dėmesį į liūdną tiesą, kad dažniausiai žmogus pagalbos kreipiasi tik tuomet, kai jam labai skauda, o ilgalaikis stresas tampa trukdžiu dirbti, bendrauti, atsiranda fizinių streso požymių: drebančios rankos, spaudimas krūtinėje. Kūno išduodamų streso signalų psichologas pataria nemaskuoti: „Leiskite sau būti taip, kaip yra ir nebandyti savijautos tuoj pat pakeisti. Jūsų noras, kad fizinių simptomų nebūtų, gali dar labiau juos sustiprinti. Geriau smalsiai tyrinėkite savo būseną – kaip dreba kūnas, kaip sukasi galva. Tai gali būti nenatūralu, bet ši technika padeda emocijas perkelti į šaltą protą. Ramus protas gyvena visa ne ten, kur mūsų emocinė reakcija. Tad visiškai normali praktika yra eiti į stresorių su smalsumu.“
Vis dėlto, net ir patiriant tokius sunkumus, P. Rakštikas įžvelgia juose naudą. Pasak psichologo, tai, kad nebijoma eiti į sunkumus, tampa puikia taktika ruošiantis susitikti su vėlesniais sunkumais. Taip galiausiai žmogus supranta, kad sunkumai ne nužudo, o sustiprina.
„Patiriamas stresas parodo, kad jums kažkas rūpi. Jei papuolęs į situaciją, kurioje tarsi turėtumėte kažką jausti, nieko nejaučiate – tai signalas, kad jūsų kūnas ir protas kažko neįvertina, yra tarsi „atbukęs“, – sako psichologas.
