Tačiau kalbėdami apie priklausomybes nuo socialinės medijos turime žvelgti giliau ir klausti, kas slypi už technologijų, sako dr. Maryja Šupa, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Kriminologijos katedros asistentė. Pasak jos, problemos kyla ne dėl socialinių tinklų, bet dėl to, kas vyksta žmogaus viduje.
„Socialiniai tinklai yra priemonė. O koks yra tikslas? Tikslas yra paprastas – bendravimas. Tad reikia klausti – ar jaunimas tapo priklausomas nuo bendravimo? Tai gal tada suprasime iki kokio absurdiškumo šitas klausimas gali privesti. Komunikacija nėra priklausomybė.
Tai yra dalykas, kuris yra būtinas žmonėms išgyventi. Iš esmės, tai labai bazinis poreikis. Taip, keičiasi įrankiai, keičiasi priemonės, bet bazinis poreikis išlieka toks pats. Jeigu matome dabar, kad ne tik jauni žmonės, bet ir, tarkime, vidutinio amžiaus, ir vyresni žmonės daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, tai prieš dvidešimt metų vyko tas taps.
Tiktai tai galėjo būti bendravimas telefonu. O dar prieš dvidešimt metų paaugliai sėdėdavo kieme ir bendraudavo ištisas valandas“ – „Žinių radijo“ laidoje „Skaitmeninė karta“ kalbėjo pašnekovė.
Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė Karolina Pralgauskytė pastebi, jog jauni žmonės socialiniuose tinkluose ne tik bendrauja, bet ir mokosi.
Susidūrus su koronaviruso pandemija, visas ugdymas persikėlė į virtualią erdvę, tad šioje situacijoje socialiniai tinklai išties pasitarnavo – čia buvo galima ne tik bendrauti ir komunikuoti su klasės kolegomis bei pedagogais, tačiau ir lengviau rasti reikiamą informaciją. Tačiau po karantino daliai jaunų žmonių atsirado ir naujų iššūkių.
„Atrodo, kad viskas yra žymiai paprasčiau, kai tu gali tiesiog prisijungti į vieną ar kitą platformą ir ten rasti kažkokią informaciją. Socialiniai įgūdžiai nuolatos turi būti naudojami ir jeigu tu bent truputį sustoji, tai natūralu, kad paskui iš tos komforto zonos išeiti yra pakankamai sudėtinga“ – pasakoja mergina.
Neigiama socialinių tinklų pasekmė gali būti ir tai, kaip žmonės vertina internete sutinkamą informaciją. Anot dr. Šupos, socialinių medijų vartotojai tampa pernelyg kritiški ir abejoja absoliučiai viskuo, netgi ir patikima, ekspertine informacija – taip skaitmeninių medijų raštingumas atsisuka prieš savo pirminį sumanymą.
„Tas kritiškumas arba nepasitikėjimas niekuo kartais gali būti pasekmė to, kad mes internete užsisklendžiame į „burbulus“. Kita vertus, priklausomai nuo įpročių internete, mes galime susidurti su begale pačių įvairiausių, pačių keisčiausių nuomonių. <...> Tai reiškia, kad tas įvairovės suvokimas gali būti matomas ir iš teigiamos pusės – mes išmokstame atpažinti pasaulį tokį, koks jis yra: tiek realus, tiek išgalvotas, fantastinis.
Kita vertus, yra neigiama pasekmė – tada klausiame, kas yra tikra, kas netikra ir kaip tai atskirti. Bet šiuos klausimus medijų teoretikai užduoda ir nagrinėja jau nuo tada, kiek egzistuoja vizualinės medijos – pradedant fotografija ir tęsiant, pavyzdžiui, televizija“ – kalba ekspertė.
Visgi, dėl buvimo virtualioje erdvėje jaunimas dažnai yra pernelyg demonizuojamas – nemažai laiko „Facebook“, „Instagram“ ar kitose programėlese praleidžia įvairiausio amžiaus žmonės. Pašnekovė akcentuoja, kad socialinių tinklų kultūrą kuria ne jaunimas ir vaikai, bet būtent jų tėvai – vyresnioji karta.
„Mes galime matyti įvairius tėvų požiūrius. Nuo tokių, kurie sako, kad iki tam tikro amžiaus vaikams ekranai yra visiškai netinkami. Iki tų tėvų, kurie net išeidami pasivaikščioti į lauką su vaiku vežimėlyje, atžalai duoda telefoną ar planšetę. Tai spektras yra labai platus“. Be tėvų įtakos, svarbu matyti ir mokyklos, draugų ratą, mat vėlesniu laiku tai turi esminės įtakos jauno žmogaus įpročiams virtualioje erdvėje.
