Tačiau, kaip pastebi psichiatras Mindaugas Šablevičius, susikalbėti įmanoma tikrai ne su visais žmonėmis, o psichologas Šarūnas Mačiulis pabrėžia, kad Vladimiras Putinas apskritai gyvena kitokioje realybėje, nei mes.
Psichiatrui M.Šablevičiui savo darbe tenka bendrauti su labai skirtingais žmonėmis, tarp jų ir turinčiais įvairaus spektro sutrikimų, ir jam žiniasklaidoje dažnai nuskambanti frazė „reikia kalbėtis“ kartais užkliūna. Pasak jo, galima išskirti tris žmonių kalbėjimosi tipus:
1. Partneriškas kalbėjimasis.
2. Kalbėjimasis su teroristu.
3. Kalbėjimas su ryškių psichikos sutrikimų turinčiu žmogumi.
Partneriško kalbėjimosi pagrindinis bruožas – abi pusės nusiteikusios derėtis ir gali kitai pusei kažką duoti, o ne tik reikalauti.
Kalbėjimas su teoristu visai kitoks – teroristas siūlo tik tai, kas jam naudinga, ir kelia sau naudingas sąlygas. Todėl kalbėdama su teroristu kita pusė turi labai aiškiai įvardinti, kaip jis pats nukentės nuo savo elgesio, ir siūlyti „tiltus“, kaip atsitraukti atgal. Jei kita pusė neturi kontraargumentų, kurie potencialiai sukeltų teroristui diskomfortą, teliks nusileisti arba pereiti į atvirą konfliktą.
Na, o kalbėjimuisi su žmogumi, kurio psichika ryškiai sutrikusi, būdinga tai, kad bendraudamos abi pusės remiasi visiškai skirtingomis mąstymo schemomis. Kalbamasi, tačiau nesusikalbama, nes vienas žmogus remiasi sveiko proto logika, o kitas – tik jam suprantamais liguistais argumentais.
Šie psichiatro pastebėjimai galioja ir paprastiems žmonėms, ir kalbant apie galimybes kitoms šalims sutarti su Vladimiru Putinu. M.Šablevičius atkreipė dėmesį į tai, kad po Krymo okupacijos tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė labai tiksliai įvardino, kad „Rusija yra teroristinė valstybė“. O bandant su teroristais kalbėtis partneriškai tikėtinos atitinkamos pasėkmės – dešimtys tūkstančių nužudytų žmonių, sugriauti miestai ir t.t.
„Šiuo metu su fašistiniu (kitaip jo nepavadinčiau) Rusijos režimu akivaizdžiai nėra įmanomas partneriškas kalbėjimasis (ir nebuvo, tik galbūt seniau jų argumentai buvo įvynioti į blizgantį masalą). O ar šiuo atveju kalbėjimasis daugiau atitiktų kalbėjimąsi su teroristu, ar su sutrikusios psichikos asmeniu – sunku pasakyti, režimas turi ir vienokių, ir kitokių savybių. Apskritai teroristai dažnai turi ir asmenybės sutrikimų bruožų“, – pastebėjo M.Šablevičius.
Kalta sunki vaikystė?
Konkrečios V.Putinui būdingos diagnozės psichiatras nesiėmė įvardinti – dėl per mažo duomenų apie šio pasauliui pavojingą žmogų kiekio tai prieštarautų gydytojo etikai – bet pastebėjo, kad panašiais atvejais žmonėms būdingi asmenybės sutrikimai, ateinantys dar iš jauno amžiaus. Kai aplinka neprieštarauja patologinio elgesio modeliams, priešingai, tokį žmogų remia, sutrikimas progresuoja, kol pasiekia itin sunkią formą.
Pašnekovas pastebėjo, kad asmenybės sutrikimo požymiai būdingi daugeliui diktatorių. Kaip rašė psichologė Alice Miller, jų turėjo ir Adolfas Hitleris, ir Josifas Stalinas. Jie augo su smurtaujančiais tėvais, jautėsi nemylimi, vaikystėje buvo gniuždomas jų „ego“. Užaugę tokie žmonės nesupranta, kas yra meilė artimui ir kito žmogaus laisvė. Jie to nelaiko vertybėmis, o didžiausia vertybė jiems – galios demonstravimas. Apie V.Putino praeitį šiuo metu niekas iš jo artimųjų negali ar nenori laisvai kalbėti, bet panašu, kad tokie apibūdinimai tiktų ir jam.
O kaip psichiatras patartų kasdienybėje bendrauti su žmogumi, kuris palaiko ar teisina V.Putino režimą? „Manau, kiekvieno žmogaus prigimtinė pareiga – ginti tiesą. Auka tikrai nėra atsakinga už užpuoliko elgesį, tad agresoriaus elgesys Ukrainoje niekaip negali būti pateisintas. Siūlyčiau V.Putiną teisinantiems žmonėms argumentuotai pasakyti, kad nesutinkate su jų nuomone. Bet, žinoma, visur yra ribos, ir jei matote, kad su tuo žmogumi nesusikalbate, galbūt jis remiasi visai kita logika, o jus tokios diskusijos vargina, galima sutarti, kad šiomis temomis nekalbėsite, arba visai nebendrauti, priklausomai nuo to, kokie ryšiai jus sieja“, – sakė M.Šablevičius.
V.Putinas – tai gaujos vadas
Psichologas, mediatorius ir derybų centro įkūrėjas Šarūnas Mačiulis, paklaustas apie galimybes susikalbėti su V.Putinu, buvo dar kategoriškesnis. „Tai netipinė asmenybė specifinėje aplinkoje. Mano kolegos psichologai diskutuoja, ar jis psichopatas, ar narcizas, aš manau, kad jis turi abiem sutrikimam būdingų simptomų. Vakarai visą laiką bandė su juo kalbėtis, ir dabar Emmanuelis Macronas šnekasi su juo vos ne kas antrą dieną. Bet ar su juo įmanoma susikalbėti?
Manau, vakarietiškų šalių lyderiai gyvena visai kitokioje realybėje nei V.Putinas. Jiems atrodo, kad štai nepakvies Vladimiro išgerti vakarinės arbatėlės, ir jis susimąstys apie savo elgesį. Bet jis gyvena kitoje dimensijoje, jis – gaujos vadas, ir jei Vakaruose elgesį reguliuoja visuomenė, jo elgesį reguliuoja gauja. Jis visą laiką turi rodyti, kad yra „kietas“ lyderis, kad nenusileis, kad jo palenkti neįmanoma“, – aiškino Š.Mačiulis.
Jis priminė, kad dar 2008 m. V.Putinas atplėšė gabalą Gruzijos (formaliai tai padarė tuometinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas; V.Putinas tuo metu buvo premjeras), o po metų JAV paskelbė „reset“ politiką, V.Medvedevas buvo pakviestas į Ameriką ir ten draugiškai sau šnekučiavosi su tuometiniu prezidentu Baracku Obama. Taigi jis gavo ne nuobaudą, o paglostymą. Po to sekė 2014 m. Krymo aneksija, bet griežtų sankcijų irgi nebuvo imtasi.
Pasak specialisto, kalbant derybų terminais, V.Putinas naudoja manipuliacinę „saliami taktiką“ – tarsi po gabaliuką pjausto saliami dešrą ir vis ją praryja, o Vakarai neprieštarauja – vieni turi savų interesų, kiti jo bijo. Taip Rusija palengva siekia tikslo.
Paprasti žmonės jam nerūpi?
„Sakyčiau, V.Putinas vis eina per žingsnį priekyje, o Vakarai jį vejasi. Jau po Gruzijos ar Krymo aneksijos turėjo būti imtasi tokių sankcijų, kokių imtasi dabar. O ir šios yra ribotos – jau girdime, kad operacijas nutraukė ne visi bankai, kad oro erdvę uždarė ne visos šalys, ne visi pajėgs atsisakyti rusiškos naftos“, – pastebėjo Š.Mačiulis.
Jo manymu, pačiam V.Putinui tos sankcijos mažai terūpi – dar seniau, kai Rusija pati buvo paskelbusi, kad nepirks vakarietiškos produkcijos, buvo nutekinta informacija, kad prezidentūros atstovai yra nupirkę didžiulių jos atsargų. Nekyla abejonių, kad ir dabar V.Putino bunkeriuose visko pilna, o tai, kuo gyvena paprastas Rusijos pilietis, jo nejaudina.
„Jis turi savo ambicijas, savo tikslus, 22 metus valdo šalį ir dabar jo valdžia praktiškai neribota, o tai sukuria iliuziją, kad jis kone visagalis. Jis mato Rusiją kaip imperiją ir ją kuria. Pagal psichologo Abrahamo Maslow piramidę, jis dabar yra savirealizacijos pakopoje – piramidės kūrėjas turėjo omenyje gražius dvasinius dalykus, bet tai tinka ir nenaudėliams“, – aiškino psichologas.
Kas sustabdys agresorių?
Š.Mačiulis pastebėjo, kad daug žmonių Rusijoje tiki V.Putino propaganda ir jį palaiko. Juolab, kad išeidami į gatves žmonės rizikuoja netekti savo turimo patogaus gyvenimo, tad jiems patogiau juo tikėti (įsijungia ir gynybinis psichikos mechanizmas neigimas: „Ne, čia ne mes blogi, čia ukrainiečiai daro nesąmones.“) Tie rusai, kurie visgi protestuoja, tuojau „supakuojami“.
Kaip Rusijos lyderį veikia nesėkmės Ukrainoje? „Jis dar neišnaudojo visų savo ginklų – dar turi branduolinį, masinio naikinimo ginklą. Jis dar gali mus pašantažuoti. Be to, jis iš NATO ir šalių vadovų girdi, kad jie tikrai nesikiš, tad kodėl turėtų sustoti“, – sakė Š.Mačiulis.
Nors rusai nuo seno įsitikinę, kad fašizmas – didžiulis blogis, dabar jie patys elgiasi kaip fašistai. O sustabdyti tokį tipą, koks yra V.Putinas, tikrai labai sunku, bet nėra neįmanoma.
„Jį sustabdyti galėtų tik bebaimis lyderis, kurio Vakarai šiandien neturi. Na, gal toks lyderis atsiras, gal Vakarai dar labiau susitelks ir gebės atrasti tinkamų sprendimų. O gal kažkas V.Putino aplinkoje neapsikęs dėl to, kas vyksta, matys, kad tai šalį veda į pražūtį, ir imsis priemonių“, – vylėsi Š.Mačiulis.
