Kaip nepasiduoti panikai, neprarasti tikrovės pojūčio stebint tiesioginę transliaciją apie tai, kas vyksta Ukrainoje?
Socialinių mokslų daktaras psichologas Tomas Lagūnavičius sakė, jog natūralu, kad Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje daugelis Lietuvos gyventojų jaučiasi prislėgti.
Tačiau būtina atskirti sveiką baimę nuo panikos, dėl kurios pirmosiomis karo dienomis buvo tuštinami bankomatai, kaupiamos degalų atsargos, perkamas geriamasis vanduo, ilgai negendantys maisto produktai.
Kai kurie žmonės negalėjo susikaupti ir atlikti paprasčiausių darbų, nes jų mintys nuolat sukosi apie gresiančią katastrofą ir Lietuvai. Brandaus amžiaus senjorams žinia apie karą Ukrainoje sustiprino ir jų pačių traumas, kurias patyrė vaikystėje blaškomi Antrojo pasaulinio karo vėtrų.
Katastrofos nuojauta nepalieka ir jaunų žmonių, kurie kas penkias minutes tikrina žinias ir tokiu būdu įaudrina savo nervų sistemą. Nesaugumo jausmą gali sustiprinti ir priklausomybė nuo elektroninio pašto tikrinimo, pernelyg dažnas naršymas internete, miego trūkumas, virtualios erdvės supainiojimas su realybe, nors Lietuvą nuo Ukrainos skiria nemažas atstumas.
Netgi tokie dalykai kaip staiga sumažėjęs ar padidėjęs apetitas, pasikeitęs balso tembras arba dingęs balsas, verksmingumas, dirglumas, nemiga, rėmuo, virškinimo sutrikimai gali išduoti psichosomatinį sindromą, kurio priežastis ne fizinė, o dvasinė.
– Kokią psichologinę reakciją dažniausiai sukelia žinia apie karą?
– Nėra tokio karo, kuriame nebūtų didvyrių, rizikuojančių savo gyvybe. Karas iškelia naujus lyderius.
Bet nėra vienos psichologinės reakcijos į karą, nes daugelis žmonių reaguoja skirtingai. Gali net užvaldyti entuziazmas, veržimasis į mūšį, noras kariauti, būti su kuria nors kovojančia puse. Tai yra aktyvi reakcija į tam tikrą situaciją.
Tačiau gali būti ir pasyvus agresyvumas, jei žmogus jaučia, kad nieko negali pakeisti, viskas yra blogai, ilgainiui apima beviltiškumo jausmas, sumažėja interesų ratas, ankstesni pomėgiai neteikia malonumo.
Nuo tokios būsenos yra vos vienas žingsnis iki depresijos, kai žmogus priekaištauja sau, kodėl nieko nedaro, jaučia kaltę, kad žūsta kiti, nemato prasmės gyventi.
Yra ir tokių žmonių, kurie sąmoningai stengiasi atsiriboti nuo žinių apie karą, apsimesti, kad nieko svarbaus nevyksta, kad jam tai nerūpi. Tai – karo neigimas.
Gali būti ir žodinė agresija, kai visą energiją žmonės išlieja socialiniuose tinkluose, kuria sąmokslo teorijas, praranda atsparumą melagienoms.
Karas dažniausiai suskaldo visuomenę, nes vieni stengiasi palaikyti vieną kariaujančią pusę, o kiti – kitą. Dėl tokių išankstinių nuostatų jiems būna kur kas svarbiau ne faktai, o tai, kas sustiprina jų nuomonę.
Todėl socialiniuose tinkluose kuriasi vadinamieji burbulai, į kuriuos nepriimami abejojantys ar kitaip manantys. Karas teikia peną ir tiems, kurie moka manipuliuoti kitų nuomonėmis.
Pagaliau žmonės nėra vienmatės būtybės, apie tam tikrus dalykus vieni gali galvoti kaip filosofai, kaip politikai, kiti – kaip verslininkai, siekiantys pragmatiškų tikslų. Karas ne tik žmones vienija, bet ir skaido. Jeigu žmonės kiaurą parą žiūri propagandines laidas, ilgainiui pradeda tuo tikėti. Jie nebesugeba atpažinti neteisingų prielaidų ir tendencingai padarytų išvadų.
– O jei žmogus mano, kad ateina pasaulio pabaiga?
– Egzistencinė mirties baimė gali būti tokia stipri, kad žmonės nesugeba suvaldyti savo emocijų. O juk mes dažnai siekiame viską kontroliuoti, siekiame užsibrėžtų tikslų, bet prasidėjus karui visa tai gali netekti prasmės. Ypač tiems žmonėms, kurie jau turi traumų patirties.
Iš tikrųjų visi mes pasensime ir kada nors mirsime, galbūt netgi būdami vieniši ir užmiršti, nes toks yra gyvenimas. Jei žmogus nesugeba priimti tokių dalykų ir mano, kad yra savo likimo kalvis, jam būna kur kas sunkiau pakelti karo sunkumus net ir tada, kai tas karas vyksta už tūkstančių kilometrų.
– Kaip išlaikyti dvasinę ramybę žinant, kad dėl karo Ukrainoje miršta žmonės?
– Turime tausoti savo psichiką, neišbalansuoti nervų sistemos, nesusiaurinti pasaulio matymo iki karo vaizdų ir daryti tai, kas sukelia malonių pojūčių. Karo psichologai pasakytų, kad reikia sudaryti grafiką, kada tikrinate naujienas. Pavyzdžiui, rytą, per pietus ir vakare. Nereikia jų tikrinti kas dešimt minučių.
Maloni veikla – tai gali būti ėjimas pasivaikščioti, bėgiojimas, važiavimas dviračiu, plaukiojimas baseine, darbas sode – sužadina galvos smegenyse tam tikras biologiškai aktyvias medžiagas, pavyzdžiui, dopaminą, serotoniną, kurios lemia gerą savijautą.
Malonių pojūčių galima patirti medituojant, darant jogos pratimus, mėgaujantis vonioje, saunoje, miegamojo malonumai taip pat teikia džiaugsmo.
Negalime užmiršti prasmingų dalykų, pavyzdžiui, bendravimo, laisvalaikio, draugystės, pomėgių. Smegenims turime suteikti naujos informacijos.
Kai sėdėdami ant sofos matome transliuojamus siaubingus karo vaizdus, sužadinami tik tie galvos smegenų centrai, kurie susiję su nerimu ir baime. Tačiau neturėtume užmiršti, kad didžioji dalis informacijos, kurią apdoroja mūsų smegenys, yra motorinė, ji susijusi su kūno judėjimu ir veikla.
– Ką daryti jautrios prigimties žmonėms, norintiems suvaldyti nerimą?
– Pirmiausia neleisti nerimui augti, nes vieni žmonės būna mažiau emociškai stabilūs, kiti – daugiau. Svarbu atpažinti nerimo ženklus ir stengtis nukreipti dėmesį nuo liūdnų minčių. Pavyzdžiui, nerimą padeda malšinti savanoriavimas, lėšų aukojimas, prisijungimas prie įvairių labdaros iniciatyvų. Tai veiksmai, padedantys patirti ne vienišumo, o bendrumo jausmą.
Reikia grįžti prie kasdienybės, normalaus gyvenimo ritmo, neatidėti planų dėl to, kad Ukrainoje vykstantis karas gali sukelti infliaciją ar ekonominę krizę. Manau, kai visi yra sutrikę, kai kam gali atsirasti galimybė įgyvendinti tai, apie ką daug buvo svajota.
Krizė kai kam gali būti ne pabaiga, o naujų darbų pradžia. Žinoma, nereikėtų užmiršti skirti dėmesio poilsiui ir atsipalaidavimui. Pagaliau galima prisiminti ir savęs paklausti, kaip aš elgiausi, kai man buvo sunku, kas man padėjo.
Galima pabandyti ir pojūčių terapiją, kai aktyvinamos įvairios juslės. Fiziologiniu požiūriu reikia duoti peno ne tik regai, bet ir klausai, uoslei, skoniui, lytėjimui, nes tai padeda įveikti nerimą ir nesveiką baimę.
Reikia ne panikuoti, o imtis veiksmų. Jei kam nors neramu dėl ateities, gali susikrauti lagaminą. Patikėkite, bus kur kas lengviau, jei žinosite, į kurią vietą, be švarių baltinių, vaistų, įsidėjote ir svarbius dokumentus.
Turime susikurti kokių nors ritualų, juk mūsų protėviai eidami medžioti ir nežinodami, kas jų laukia, stengdavosi nerimą malšinti magiškais šokiais ir dainomis. Šiuolaikiniam žmogui taip pat reikia išlieti energijos perteklių, todėl turime ne tik mokėti virškinti įvairią informaciją, bet ir neužmiršti veiklos. Juk dažniausiai žmonės prastai jaučiasi neturėdami ką veikti, laukdami ir galvodami. Reikia daryti viską, kad nebūtų pasaulio pabaigos.
