– Kodėl retorika yra tokia svarbi? Kokiose gyvenimo srityse ji reikalingiausia?
– Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad retorika yra reikalingiausia darbiniuose santykiuose: savo mintis išsakyti taip, kad išgirstų darbuotojai, kolegos, klientai. Tačiau žvelgiant atidžiau matyti, kad ji svarbi ir asmeninėje erdvėje, net pačioje artimiausioje aplinkoje. Retorikos prireikia vos išeiname iš savo vidinio pasaulio ir šeimos nariams pasakome pirmąjį „labas rytas“. Kad mus išgirstų ir teisingai suprastų, turime kalbėti aiškiai ir suprantamai. Taigi, retorikos reikia visur ir visada.
– Iš kokių elementų susideda retorikos menas? Ar visi jie vienodai svarbūs?
– Aš mokau, kad retorikos menas susideda iš aštuonių elementų, kurie visi vienodai svarbūs, tačiau pas skirtingus žmones išreikšti nevienodai. Pirmasis yra mąstymas – mūsų minčių eiga, nuostatai, įsitikinimai. Toliau rikiuojasi charizma, kvėpavimas, kūnas, balsas, kalbos struktūra, žodynas, vertybės. Individuliai dirbant, galima pastiprinti tą elementą, kurį labiausiai reikia.
– Vienas iš aštuonių elementų yra charizma. Ji yra įgimta ar išugdoma?
– Nuomonių yra labai įvairių. Kai kas sako, kad charizma labiau įgimta, kiti – kad jos galima išmokti. Remdamasis ilgamete patirtimi, galiu pasakyti, kad charizma yra įgimta dovana, kurią turime visi: charizma yra mūsų autentiškumas. Tiesa, bėgant metams, daug žmonių pamiršta savo autentiškumą, tačiau jį galima prisiminti, susigrąžinti, taikant tam tikras praktikas.
Norint būti charizmatiškam, svarbiausia nemeluoti pačiam sau, būti atviram prieš save patį. Taip pat reikia įdarbinti savo veidą, parodyti daugiau ekspresijos. Net 70 proc. kūno kalbos sudaro veido išraiškos: kiek daug mums gali pasakyti šypsena, antakių pakėlimas, kaktos suraukimas ir pan., o kaip sunku ką nors išskaityti iš akmeninio veido. Charizmos galima mokytis stebinti kitus žmones, kuriuos laikome charizmatiškais. Reiktų mokytis ir pasakoti istorijas, juk charizmatiškas žmogus viską geba įvilkti į įdomios istorijos rūbą. Dar vienas dalykas – turėti tikslų, bent jau trumpalaikių: iš akių matyti, ar žmogus motyvuotas, kažko siekia, ar yra užgesęs.
– O kaip su balsu, juk jo pakeisti negalime?
– Pakeisti negalime. Jei esi baritonas, dažniausiai tenoru ar bosu netapsi, tačiau kai ką galime padaryti. Statistiškai suaugę žmonės išnaudojame vos 10 proc. balso potencialo. Tai rodo, kad didžiosios daugumos balsai yra užspausti dėl įtampos, streso, netinkamos laikysenos, neteisingos mitybos ir kitų priežasčių. Balsą galime išlaisvinti, atpalaiduoti, sustiprinti, kad jis turėtų daugiau jėgos ir energijos. Tam reikia pasitelkti tam tikras kvėpavimo, kūno ir balso lavinimo praktikas. Balsas yra kaip raumuo, kurį galima lavinti: nors nepakeisime, tačiau priversime jį suskambėti, pridėsime aukštų ar žemų tonų.
– Kaip išmokti kalbėti įtaigiai?
– Vienas žinomas žmogus yra pasakęs, kad norint išmokti įtaigiai kalbėti, reikia kalbėti, kalbėti, kalbėti... Praktika yra labai reikalinga, taip pat patirtis bei drąsa. Tačiau noriu atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką. Norit kalbėti įtaigiai, labai svarbu pačiam tikėti tuo, ką sakai. Įtaigumą iškart pajunti, jei kalbantis žmogus tuo kvėpuoja, gyvena, dega, o jei pats netiki, tai ir kitų neįtikinsi. Norinti kitus įtikinti savo žodžiais, svarbu, kad mūsų širdis tuo dainuotų.
– Ką daryti, jei pasakyti turime ką, bet kausto auditorijos baimė?
– Tai viena dažniausiai pasitaikančių baimės rūšių. Statistikos duomenimis, auditorijos baimę jaučia apie 80 proc. žmonių. Baimė yra tiesiogiai susijusi su mūsų mintimis, yra jų produktas, todėl mintys gali padėti ir ją įveikti. Baimę svarbu išanalizuoti, surasti jos priežastis. Kodėl bijau būtent šios auditorijos, o kitur jaučiuosi saugiau? Stebėdami, kontroliuodami savo mintis, savo baimę galime paversti stiprybe. Labai dažnai už baimės slepiasi įdomūs dalykai, todėl patarčiau ne susigūžti ir nuo jos pasilėpti, bet eiti tiesiai į baimę, ją perprasti, pažinti ir padėkoti nustebus maloniais atradimais.
Pagalba sau, bijant kalbėti prieš auditoriją, yra ir kvėpavimo praktikos, atpalaiduojančios balso bei kūno treniruotės.
– „WoW University“ Gamma bendruomenės paskaitose atskleidžiate, kad retorika yra vidinės laisvės menas. Papasakokite plačiau.
– Vidinė laisvė yra gebėjimas būti pačiu savimi, išsilaisvinimas nuo ribojančių įsitikinimų, kompleksų, fobijų, kurias patys sau susikuriame. Jei valdau kalbą – valdau situaciją. Trumpai tariant, vidinė laisvė yra kalbėti kaip noriu ir ką noriu (žinoma, nežeidžiant kitų).
Būti laisvi vidumi galime net dirbdami labai sisteminį darbą valstybinėse struktūrose, kur labai griežtos taisyklės: su laisvas, nes pats pasirinkau šį kelią, darau, kas man patinka, valdau savo realybę.
– Dažnai nuo kalbėjimo prieš auditoriją sulaiko baimė apsijuokti. Kodėl tokia svarbi aplinkinių nuomonė?
– Baimės labai dažnai atkeliauja iš mūsų vaikystės. Pavyzdžiui, kalbėti prieš auditoriją gali bijoti žmogus, kuris mokykloje deklamuodamas eilėraštį užstrigo ir visi pradėjo juoktis Tokia patirtis ir jos lemta baimė gali lydėti visą gyvenimą. Mūsų užduotis yra atrasti, kas slypi už baimės apsijuokti. Ko man trūksta? Kokios priežastys? Ką galėčiau padaryti? Gal reikia geriau pasiruošti, įgyti daugiau žinių, ilgiau pasipraktikuoti? Priimkime baimę, kaip normalų dalyką ir padirbėkime su savo mintimis. Atrastos baimės priežastys gali padėti sumažinti baimę arba ją visai panaikinti.
– Minėjote, kad jūsų misija – grąžinti retorikos pamokas į mokyklas. Kol jų nėra, kaip tėvai gali padėti vaikams?
– Svarbiausia yra išklausyti ir palaikyti savo vaiką, kai jis kažką pasakoja. Blogiausia yra nutildyti, nerasti laiko, liepti netrukdyti. Išklausydami vaiką, parodome, kad jis pats ir jo gyvenimas mums yra svarbus, įdomus. Jei pasakodamas vaikas daro klaidų, nepertraukime, išklausykime iki galo, o tada pasikalbėkime apie jas. Klaidos yra visiškai normalus dalykas, padedantis tobulėti. Nebaksnokime į jas, taisydami per neiginius: „neteisingai pasakei“, „ne taip reikia“ ir pan. Paklauskime vaiko nuomonės: kaip jam atrodo, kurios pasakojimo vietos buvo stiprios, gal kažko trūksta, kaip galėtų pakeisti vieną ar kitą žodį.
Tėvų užduotis – padėti vaikui pačiam atrasti, kaip ir ką pataisyti. Negesinti, bet drąsinti kalbėti, tuo pačiu skatinant kritinį mąstymą, išradingumą, platesnį žodyną, ekspresiją ir kt.
