Verslo konsultavimo ir ugdymo kompanijos „Delivering Happiness“ bendraįkūrėja bei generalinė direktorė J. Lim savo karjerą paskyrė įvairiausioms organizacijoms: nuo pasaulyje pirmaujančių prekių ženklų iki neseniai įsteigtų startuolių. Kartu su bendraminčiu Tony Hsiehu, buvusiu „Zappos.com“ generaliniu direktoriumi, jiedu sukūrė laime pagrįstą verslo modelį ir ėmė skleisti jį tarptautiniu mastu. Šios įmonių konsultavimo programos tikslas – padėti susikurti tokią darbovietės kultūrą, kuri užtikrintų visapusišką naudą ir darbdaviams, ir darbuotojams: sumažintų personalo kaitą, pagerintų žmonių įtraukumą ir padidintų pelną.
Dėl pandemijos susiformavusi naujoji realybė skatina įmones vis labiau atsigręžti į savo darbuotojus bei jų poreikius, o J. Lim savo knygoje atskleidžia, kokį milžinišką poveikį verslui šiais laikais daro laimė. Autorės teigimu, organizacinių modelių naujovės prasideda nuo pagrindinio tvarios sėkmės komponento – individo, žinančio savo asmeninį tikslą ir susiejančio jį su įmonės misija. Nesvarbu, kokį vaidmenį atliekate: vadovaujate įmonei, komandai ar savo gyvenimui, ši knyga padės jums suvokti savo žmogiškąją esmę ir tikslingai gyventi būtent taip, kaip patys norite.
Knygoje „Laimės keliu. Tikrieji lyderiai ir jų prioritetai“ pateikiama praktiškų ir naudingų patarimų, kaip pradėti pokyčius nuo savęs, siekiant to autentiškojo „aš“ asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Be to, aptariama ir keletas esminių mūsų laikų klausimų: kaip individualūs asmenys galėtų padaryti didesnį poveikį verslų augimui bei sėkmei? Kaip kompanijos galėtų modernizuoti savo organizaciją, kad kiekvienam iš mūsų būtų pasiūlyta galimybė dėti visas pastangas, nes mums patiems tai patiktų? Kaip galėtume atrasti prasmingumo bei sukurti teigiamą poveikį savo darbuose ir bendruomenėse, nepaisydami visų pasaulio mums metamų iššūkių?
Rašant šį veikalą, J. Lim pasiekė skaudi žinia apie bendražygio T. Hsieho mirtį, tad užbaigtas kūrinys tapo ir būdu užtikrinti, kad jo palikimas gyvuotų toliau. „Delivering Happiness“ vadovė pajuto įkvėpimą tęsti drauge įkurtos įmonės tikslus, darant dar didesnį poveikį pasauliui. Šios knygos puslapiuose ji konkrečiai paaiškina, kodėl pirmenybę teikti žmonėms yra geriausias būdas parengti savo darbą ir organizacijas ateičiai.
Taigi šią knygą privaloma perskaityti visiems, kurie nori, kad jų organizacijoje įsivyrautų laimė ir žmogiškumas. Juk ėjimas laimės keliu iš esmės didina verslo gebėjimą prisitaikyti ir klestėti.
Iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas.
***
Knygos ištrauka
Dabar, kai kompanijos kultūros vertė pripažįstama daugumoje darboviečių, atėjo metas perkelti žmogiškąsias strategijas į aukštesnį lygį. Paskutinė metamorfozė – tai poreikis vertinti individualius asmenis kaip autentiškus, visaverčius ir tikslingus AŠ. Egzistuoja ir kitų sąvokų, patenkančių į tą pačią grupę, tokių kaip gerovė, psichologinis saugumas, psichikos sveikata, savisauga, japoniškasis „ikigai“ arba daniškasis „hygge“. Visgi galiausiai sugrįžtama prie svarbiausio darbo mūsų gyvenime – savo šiltnamio priežiūros.
Iš esmės turime neužmiršti dviejų klausimų:
Ką iš to gausiu AŠ?
Ką iš to gaus visi? (MES, BENDRUOMENĖ)
Pradėdami nuo AŠ, žinosite, kad rūpinatės savuoju šiltnamiu.
O atsakydami į abu klausimus užtikrinate, kad iš bendro, simbioze paremto egzistavimo naudos gautų visų šiltnamiai.
Vadovaudamiesi I knygos dalyje pateiktu šiltnamio modeliu, atsakysite į klausimą: ką iš to gausiu AŠ? Jums teks apibrėžti savo tikslus + vertybes ir stebėti, ar laikomasi jūsų šiltnamio sąlygų. Taip sužinosite, kurios sąlygos geriausios, o kurias dar reikėtų tobulinti.
Dauguma mūsų pamirštame prižiūrėti savuosius šiltnamius, nes jaučiame poreikį pirmiausia rūpintis visais kitais. Rytais jau pabundame išsekę, nes galbūt vienas iš vaikų peršalęs, tuomet pamirštame pašerti naminius gyvūnus, vėliau prisimename, kad praėjusią savaitę nepadarėme itin svarbios paslaugos savo geriausiam draugui, o paskui pasipila žinučių bei elektroninių laiškų signalai (net jeigu jie skamba tik mūsų galvoje). Ir visa tai įvyksta dar prieš mums pasiekiant vonios kambarį ir pradedant valytis dantis. Kas gali rasti laiko gerai pasirąžyti, pamedituoti ar pasportuoti, kai atrodo, jog namie netrukus įsisiūbuos tikras pragaro vakarėlis, jei tučtuojau nepradėsime kuopti viso to mėšlo?
Asmeninio šiltnamio priežiūra suteikia laimės bei žmogiškumo pojūtį – ir tai nėra vien tik gebėjimas atrasti laiko kasdienei meditacijai ar treniruotei.
Atsisakius šios priežiūros, sulaukiama skausmingų padarinių. Štai vos keletas dalykų, kuriais apibūdinama mūsų AŠ būklė supančiame pasaulyje ir darbovietėse.
Depresijos ir savižudybių atvejų skaičius auga stulbinamu tempu. Pasaulio ekonomikos forumas teigia, kad depresija yra svarbiausia prastos sveikatos ir negalios priežastis visame pasaulyje. Daugiau nei 300 mln. žmonių mūsų planetoje kenčia nuo depresijos – šis rodiklis nuo 2005 iki 2015 m. išaugo daugiau nei 18 procentų. Didžioji kaltės dėl depresijos ir prastos psichikos sveikatos priežastis yra darbuotojų patirtis JAV darbovietėse. 2019-aisiais pirmą kartą mūsų psichikos sveikatos krizės klausimas atsirado Davoso ir Pasaulio ekonomikos forumo darbotvarkėje (atkreipkite dėmesį, kad tai įvyko dar prieš prasidedant pandemijai).
Padidėjęs ekonomikos sunkumų lygis padidino ir smurto santykiuose bei psichologinių kančių atvejų skaičių.
Įdarbinti žmonės dabar tris kartus dažniau praneša apie suprastėjusią psichikos sveikatą nei iki pandemijos pradžios.
Išsekimas ir darbuotojų kaita auga, o produktyvumas ima mažėti, kai nėra pripažįstami esminiai fiziniai bei emociniai poreikiai ir į juos nekreipiama pakankamai dėmesio. Neseniai „Gallup“ atliktas tyrimas parodė, kad beveik aštuoni iš dešimties žmonių darbe patiria išsekimą. Kai mums tai nutinka, mes 63 proc. dažniau prašome nedarbo dienos, turime 23 proc. didesnę tikimybę apsilankyti greitosios pagalbos skyriuje, o tikimybė, kad aktyviai ieškosimės kito darbo, išauga net 2,6 karto.
Pajamų skirtumai tarp turtuolių ir nepasiturinčiųjų nuolat auga. 10 proc. Amerikos turtingiausiųjų pajamos vidutiniškai yra devynis kartus didesnės nei likusiųjų 90 procentų. O turtingiausių žmonių, kurių tėra 1 proc., pajamos viršija vidurkį vidutiniškai 39 kartus.
Aš taip pat mačiau, jog lyderiai vis labiau vertina tai, kad mes holistiškai įtrauktume savo protą, širdį ir sąmonę į darbovietes visame pasaulyje – visais gyvenimo lygmenimis ir spektrais. Prieš dešimt ar dvidešimt metų darbe išgirsti tokius terminus kaip pažeidžiamumas, atsparumas, atjauta, dėmesingumas ar meilė buvo tikra retenybė. Jeigu susirinkimo metu kas nors netyčia būtų ką nors panašaus pakuždėjęs, tai nuskambėtų lyg brėžimas nagais per lentą: visų akys iškart susmigtų į tą asmenį ir kiekvienas susimąstytų, kas gi jam „negerai“. Vyravo požiūris, kad tokius dalykus reikia kalbėti už biuro ribų arba per kavos ar pietų pertraukėles. Bet kur, išskyrus tas vietas, kur žmonės bando darbuotis.
Kai anksčiau DH samdė tam tikro tipo vadovai (angl. CxO; vadinamieji C lygio lyderiai, o ne vyriausieji vartotojų patirties specialistai), atrodė, kad jie tiesiog nori „pažymėti varnelę“ ties kultūros punktu. Ilgainiui pastebėjau vidinius pokyčius, bylojančius, jog tai jau buvo daroma ne siekiant įtikinti darbuotojus, kad jais rūpinamasi, o iš tikrųjų rodant rūpestį. Vykdyti savo pažadus dar niekada nebuvo taip svarbu, ir jie matė, kaip tam padeda gebėjimas kitiems parodyti savo tikrąją, pažeidžiamą, pusę. Jie suvokė – kuo daugiau nori gauti iš kitų, tuo daugiau pradžioje turi atiduoti patys. Dabar pažeidžiamumas ir meilė susipynė mūsų kasdienėje šnekamojoje kalboje, tad niekas nė nemirkteli, jei apie tai prabyla vyresnieji vadovai arba šios sąvokos nuskamba susirinkimų metu ar įmonės komunikacijų elektroniniuose laiškuose. O tie, kuriems tokie žodžiai adresuojami, dažnai juos noriai priima ir gerbia. Svarbiausia, kad kiekvienas jaustųsi patogiai, rodydamas savo autentiškąjį AŠ, ir neretai to pasiekiama, kai patys galime gyventi tokiu pavyzdžiu. Gyvendami savąja, o ne kitų žmonių tiesa, mes žengiame darbo ir gyvenimo integravimo link.
Mane taip pat įkvėpė ir aukštesnių vadovaujamųjų pareigų neužimantys asmenys, kurie patys darbuojasi asmeninio tobulėjimo srityje ir priima sunkiausius sprendimus, pavyzdžiui, jie siekia kitokios pozicijos kitame skyriuje arba netgi apskritai palieka kompaniją, nes jų užimamos pareigos neatitinka to, kas jie yra, arba nesuteikia jiems galimybės gyventi pagal savo tikslus + vertybes. Nė kiek ne mažiau mane įkvepia ir tie, kurie mano, jog negali palikti savo darbo dėl finansinių ar socialinių įsipareigojimų, bet vis dėlto atranda būdų kontroliuoti tai, ką sugeba, adaptuojasi ir daro kitokį indėlį, kad tik neatitoltų nuo savųjų tikslų + vertybių.
Matydama, kaip vis daugiau žmonių vadovauja pasisakydami už savąjį AŠ, pastebėjau didesnį pripažinimą, kad turime pareigą ištaisyti tuos dalykus, kurie neatrodo sąžiningi. Kadangi žinome, jog mūsų AŠ nori gauti daugiau galimybių ir sulaukti daugiau teigiamų patirčių, suvokiame, kad pasaulyje ir kiti AŠ turėtų norėti panašių dalykų.
Nors 2020-ieji nauja šviesa nutvieskė mūsų skirtumus ir nelygumus, jie tapo ir savotiška atranka žmonėms, trokštantiems ką nors pakeisti į gera. Tie, kurie būrėsi, norėdami kitaip paveikti sudėtingą išorinį pasaulį, įprastai pasiekdavo šią stadiją dėl to, kad pirmiausia tyčia skyrė laiko savo vidiniam pasauliui suvokti.
Dalis mūsų individualaus pasaulio suvokimo prasideda persvarstant tai, ką reiškia sėkmė, ir patiems ją apibrėžiant.
KAI JAU MANĖTE, KAD VISKĄ IŠSIAIŠKINOTE
Esu mačiusi daugybę žmonių, kurie manė, kad viską išsiaiškino, nes jautėsi lydimi sėkmės tradicine šio žodžio prasme: užėmė aukštas pareigas, gavo didžiulius atlyginimus, o jų užsidegimas skatino tiesiog siekti kito šios sėkmės etapo. Kai kurie visą gyvenimą nė nebando kritiškai susimąstyti apie savąjį sėkmės apibrėžimą. Tačiau tie, kurie pripažįsta, kad sėkmė turi ir gilesnę prasmę, gali drąsiai ir sąmoningai pradėti jos paieškas. Jie siekia tikslo ir kitus įkvepia daryti tą patį.
Davidas Kidderis yra patyręs antrepreneris, verslo angelas, investavęs į daugiau nei 40 startuolių ir du kartus tapęs „The New York Times“ bestselerių autoriumi: po išleistos knygos „The Startup Playbook“ ir neseniai pasirodžiusio veikalo „New to Big“. Nors tai tam tikru atžvilgiu atrodo kaip sėkmės formos, jam teko išgyventi tokias akimirkas, kai jautėsi visiškai palūžęs ir bijojo judėti į priekį. Įpusėjęs savo gyvenimo ir karjeros kelionę, jis pamatė, jog vienintelis kelias pirmyn yra pradėti viską iš pradžių, imantis savo sąmonės archeologinių kasinėjimų, kad iš naujo atrastų, kas jis yra iš tiesų.
Jis su manimi pasidalijo prisiminimu apie nuodugnią intervenciją, įvykusią per patį streso įkarštį, per viename iš jo startuolių pasitaikiusią akimirką, kai, rodos, mirktelk – ir tau galas. Vieną vėlų vakarą su juo susisiekė jo vyriausiasis mokesčių specialistas ir uždavė įžūliai atvirą klausimą: „Kompanija žlunga – tai kodėl gi tu tik dar labiau spartini šį procesą?“
Davidas nenorėjo tuo patikėti. Kaip gali įmonė, surinkusi 34 mln. JAV dolerių ir greitai išaugusi iki 180 darbuotojų personalo, žlugti? Kaip tai apskritai įmanoma, jeigu jis į šią kompaniją sukrovė visą save? Vyriausiasis mokesčių specialistas nepabūgo pasidalyti tuo, ką visi kiti biuro darbuotojai mano, bet nedrįso prasitarti: „Kompanija įgauna vis didesnį pagreitį žlugimo link, nes ji – tai tu. Čia svarbi tik tavo vizija, tavo ryžtas ir tavo noras viską paversti tikrove.“
Tad iš esmės ši įmonė gyvavo ne darbuotojams, ne klientams ir ne platesniems poveikio atgarsiams – joje svarbiausia buvo tai, kad jis sukurtų sėkmingą verslą (tradiciniu požiūriu), duodantį gerų finansinių rezultatų. Tiesa kirto it kirvis. Nesvarbu, kokias didžiules aukas savo kompanijai Davidas manė darąs (aukojo turiningą laiką su šeima ir savo darbo komandų gyvenimo kokybę), verslas tiesiog tebuvo priemonė investuotojų bei jo paties sėkmei pasiekti.
Pasakodamas, kaip bankrutavo, Davidas apie tą akimirką aiškino taip: „Pasijutau lyg Hemingway’aus veikėjas Maikas iš kūrinio „Fiesta: ir pateka saulė“ (angl. „The Sun Also Rises“). Šio autoriaus pasakojimas apie tai, kaip ištinka nesėkmė, bylojo: „Dviem būdais. Nuosekliai, o tada staiga.“ Davidas nebūtinai mąstė apie finansinę nesėkmę – tai buvo nesugebėjimas gyventi taip, kaip liepė jo protas, širdis ir siela.
Tas vakaras Davidui tapo momentu, apvertusiu gyvenimą aukštyn kojom. Nusilpęs, sutrikęs ir palūžęs nuo paties susikurto nesuvaldomos baigties svorio, jis suprato, kad turi liautis ir paprašyti pagalbos – iš savo vadovų komandos, darbuotojų, priimtinos Dievo formos ir pačios visatos. Jam reikėjo susitaikyti su visais galimais rezultatais, netgi visiška nesėkme (finansine ar kokia kitokia), paleidžiant savo kompaniją tais būdais, kurių negali suvaldyti. Davidas prigulė ant savo palėpės grindų ir pravirko. Tik šitaip palūžęs sužinojo, kad yra kur kas daugiau nei įmonės identitetas. Jis yra daugiau nei bet kokia numanoma ir aiški nesėkmė ar sėkmė, vieša ar privati. Ir tik visa tai paleidęs, pirmą kartą per ilgą laiką gerai išsimiegojo.
Davidas liovėsi per jėgą brovęsis netikros sėkmės link. Jis ėmė užduoti daugiau klausimų, pasitikėti kitais ir juos remti, susitaikė su galimais rezultatais. Rašydamas dienoraštį ir medituodamas, suvokė, kad privalo viską pradėti iš naujo. „Aš [įsivaizdavau, kaip] žiauriai stipriai lėkiau šiuo keliu, ir kuo stipriau bėgau, tuo tankesni darėsi krūmai, o tuose krūmokšniuose pasirodė spygliai.“ Kuo ilgiau jis bėgo, turėdamas savo taką ir valią, tuo labiau kraujavo ir tuo geriau suprato, kad jam reikia švaraus kelio – ir mintyse, ir gyvenime.
Šis kelias atvedė ją atgal ten, kur jis pasijuto, lyg ką tik baigęs koledžą. Tai buvo laikas iš naujo patikėti pasauliu, kuris yra naujas, atviras ir kupinas galimybių bei pamokų. Nuo tada Davidas adaptavo savo kompaniją „Bionic“ visiškai kitaip, turėdamas tikslą įplieksti augimą didžiosioms įmonėms, tarsi jos būtų startuoliai.
Audringieji 2020-ieji nepagailėjo ir „Bionic“, kol ši kompanija nardė tarp nesuvaldomų rinkos sąlygų, Davido komandos padėties ir klientų poreikių. Darbo mėnesiai, vargstant septynias dienas per savaitę, buvo žiaurūs, bet galiausiai davė reikšmingų posūkių, padėjusių daug ką atkurti. Skirtumas tarp šio adaptavimosi išbandymo ir tų, kuriuos Davidas patyrė praeityje, buvo tai, kad šįkart jis pirmiausia rūpinosi savuoju šiltnamiu. Jis rėmėsi savo tiesa, kuri pasikliovimo bei pasitikėjimo sklaida pasiekė darbuotojų komandą, jų partnerius bei visą visatą. Taip viskas virto rekordiškai sėkmingais metais, tačiau pačiam Davidui daug svarbiau tai, kad dabar jis tikėjo savimi labiau nei kada nors anksčiau.
Po „Bionic“ įkūrimo praėjus beveik trejiems metams, Davido mokytojo ir dėdės dr. Rogerio Fransecky gyvybę pasiglemžė IV stadijos glioblastoma. Tai buvo sukrečianti netektis, tačiau, kaip ir daugumoje Rogerio gyvenimo įvykių bei smūgių, čia slypėjo dovana. „Mano dėdė, likus kelioms valandoms iki mirties, atskleidė gilią išmintį. Jis sakė, kad pasiekęs viršūnę – nesvarbu, ar tai būtų sėkmė, pinigai ar tiesiog iškili asmenybė, – suvoki, jog ten beveik nieko nėra. Gyvenimas gyvenamas žemumoje, tuose didžiuosiuose išbandymuose, kurie tave šlifuoja ir formuoja.“
Prie Davido kaktos priglaudęs savąją dėdė tarė: „Nesikoncentruok į tai, kas esi pasauliui. Koncentruokis į tai, kuo tampi. Pamėk tau skirtą išbandymą.“
