Visgi kaip geriausia keltis tikslus ir ar apskritai tai daryti yra verta? Ką svarbiausia prisiminti siekiant savo tikslus išlaikyti arba, kitaip tariant, kaip nepamesti kelio dėl takelio tikslų siekime? Šią temą tinklalaidėje „Berta&Talks“ gvildena koučingo specialistas Povilas Petrauskas ir agentūros „Berta&“ vadovė Berta Čaikauskaitė.
– Povilai, vertinant iš patirties, ar daug žmonių kelia sau naujametinius su darbu susijusius tikslus?
– Kelia, tačiau dažnai pastebiu, kad didelė dalis žmonių, turinčių kelti profesinius tikslus sau ar komandai, tai padaro ne metų pradžioje, bet baigiantis metams. Pastebiu ir įdomų paradoksą – žmonės, žinodami, jog netrukus jau atostogos, paskutinę darbo dieną stebuklingai padaro itin daug dalykų. Iš kitos pusės kaip ir nieko neįprasto – metų pabaigoje susizgribę, kad reikia ką nors padaryti, kai kurie tikrai labai daug ką padaro.
Išsikėlus tikslus seka kitas, vadinamasis „pirmųjų metų dienų“ arba „pirmų metų savaičių“, etapas, kai užsidegimo vis dar daug ir visi išsikelti tikslai vyksta. Su kuo susiduriu savo darbe – didžioji dalis tikslus keliasi baigiantis metams, tačiau prabėgus savaitei, dviem, trim, galbūt mėnesiui, grįžta į seną ritmą, nors vis dar galėtų padaryti kai kuriuos kitus dalykus.
Keistai atrodys, bet pats esu išmokęs pamoką ir dažnai kitiems sakau: „Išsikėlei tikslą? Valio! Dabar gali jį pamiršti“. Mes niekada nebūnam tikslūs dėl tikslų. Iš principo mes negebame nusistatyti tokių tikslų, kuriuos pasiektume taip, kaip buvome nusistatę, ypač per ilgesnį laiko tarpą. Metai laiko yra nemažas laikotarpis ir tikrai nepavyks įvardyti konkrečių norimo įmonės augimo skaičių, nusistatyti, koks turėtų būti norimas žmonių skaičius, įvardyti konkrečių apyvartos ar pardavimo apimčių, kurių norėtume pasiekti ateinančiais metais.
Eigoje, vykstant procesams, viskas keičiasi – kažkas norimus skaičius pasiekia spalį, kažkas – vidury metų, o kažkas per metus tą skaičių gerokai perkopia, kažkas eigoje turi pertvarkyti savo tikslus. Mintis labai paprasta – svarbu nusistatyti kryptį. Tikslas visuomet ir būna kaip ta kryptis. Svarbiausiu klausimu tuomet išlieka – ką tu darai šiandien? Jeigu šiandien nedarai to, kas reikalinga – nelabai kažkas ir bus. Tai su tikslais neretai būna tam tikras žaidimas, o kai kurie kartais būna laibai nusiminę, kai tikslas nepasiekiamas arba pamatoma, kaip netiksliai buvo įvardyti tam tikri dalykai.
Nėra skirtumo, koks yra tavo tikslas ir koks jis tikslus. Jeigu diena iš dienos nedarai to, kas naudinga ir reikalinga – to ir nepasieksi. Ir čia tikrai nereikia plėšyti savęs. Jeigu darai, dažniausiai ir pastebi, jog prabėgus keliems mėnesiams reikia pertvarkyti tikslą – pamatai, kad gali to pasiekti greičiau arba supranti, kad tai nebuvo reikalinga. Planas, šioje situacijoje, yra niekas. Planavimas – viskas.
– Sakai, kad kartais patys nežinome, kokių tikslų siekti. Jei nežinome, kas mums gali padėti? Ar tai turi būti kolegos, o galbūt vadovas turi padėti išsikelti tikslus ar trečias žmogus iš šalies, pavyzdžiui, koučingo specialistas?
– Kai kuriose skirtingose situacijose gali reikėti skirtingų įvardytų dalykų. Man, pavyzdžiui, labai patinka viena mintis, kuri įprasmina tikslų siekimą: „Vienas gali nueiti greitai, bet kai esi ne vienas – gali eiti toli.“ Tai pagrindinė mintis yra ta, kad kartu su kitais gali nueiti prasmingesnę kelionę. Komandos nariai yra svarbūs, vadovas – taip pat svarbus, nes jis galų gale taip pat yra komandos narys. Koučingo specialistas arba mentorius tuo tarpu gali būti kaip talkininkai visame kame, tarsi išorinė pagalba.
Jeigu kalbame apie komandą ir komandos nariams visi tikslai yra pakeliui – labai didelė pergalė. Bet labai svarbu, kad nebūtų pamirštas kiekvieno vidinis resursas – savo vertybių žinojimas ir įsivardinimas. Šitie du dalykai, bent jau mano praktikoje, yra svarbiausi. Visą laiką svarbu žiūrėti į tai, ar įmonės ir asmeniniai tikslai atitinka tave kaip asmenybę bei visų pirma nesikerta su tavo paties vertybėm. Kuomet prie to prisideda ir dar viena kita stiprybė – pavyksta daryti tuos dalykus, kurie labiausiai sekasi ir kur esi stipriausias kaip žmogus.
Bet visumoje, kai susideda tiek ir asmeninis gyvenimas, tiek ir profesinis gyvenimas, ši kombinacija yra jėga – vertybės atitinka, išnaudoji stiprybes, šalia yra komanda, o vadovas ir visi kiti aplinkiniai yra orientuoti į tuos pačius dalykus. Tuomet ir įvyksta tas dalykas, tuomet matoma aistra žmonių akyse. Tada jie labiau tiki nei abejoja, jie labiau kuria nei eina ką nors taisyti, kažkokius gaisrus gesinti – įsijungia visai kitoks procesas.
Ir jeigu tik kažkas pametama – prarandamas tas santykis su komandos nariais arba tų komandos narių yra mažai, o gal santykio nėra su tiesioginiu vadovu arba su tiesiogiai pavaldžiais žmonėmis, ar nusižengiama savo vertybiniam pamatiniam principams – žiūrėk vaikšto toks žmogus labiau nuliūdęs ir nesvarbu, kad metų pradžia...
– Iš tavo lūpų skamba kaip tokia labai aiški formulė, bet tikrai tikiu, kad daugelis žmonių nesuvokia, kaip patiems įsivertinti tas vertybes. Nuo ko reikėtų pradėti? Kur tas atspirties taškas? Galbūt blaškaisi, nežinai, ar tavo vertybės tokios, ar kitokios, ar jos atitinka su įmone, ar ne – esi dar „žalias“. Tai „žaliem“ nuo ko pradėti?
– Tai, ką palietei, atrodo toks labai įprastas dalykas – žmonės vardina „va čia yra vertybės“, kompanija vardina „va čia yra vertybės“, bet, kai pasitikrini, tas deklaruojamas gyvenimas ir tikras gyvenimas būna kardinaliai skirtingi. Vertybės neatsiranda iš karto. Tam reikia laiko, turi būti tam tikras patyrimas, išgyvenimas, patikrinimas, ar taip vyksta.
Paprasčiausi būdai išsigryninti vertybes: pirmasis, apie ką jau ir kalbėjom – labai svarbu, kad šalia būtų kitas žmogus. Tai nereiškia, kad vienam negalima to padaryti, bet jeigu yra kitas žmogus, kuriam tu rūpi ir kuris rūpi tau – viską galima padaryti paprasčiau bei lengviau.
Kitas būdas, kurį esu taikęs ir savo praktikoje – šešių klausimų seka. Jeigu pavyksta atsakyti bent į keturis iš tų klausimų, jau pradeda grynintis visi dalykai. Pavyzdžiui, pirmasis klausimas – kur leidi laiką? Kur išeina tavo laikas? Net ir dirbant, net ir praleidžiant laisvalaikį – apėmus visumą svarbu atsakyti, kur išeina tavo laikas? Reikėtų pateikti keturis atsakymus – jeigu bus daugiau, irgi bus gerai.
Kitas klausimas – kur išleidi savo pinigus? Net ir įskaičiuojant mokesčius už šildymą ir pan. Dar vienas klausimas – kas tave paskatina šypsotis (gerąja to žodžio prasme)? Pagalvok, ką pamatęs arba kokiam įvykiui vykstant tau malonu ir tu dėl to šypsaisi. Taip pat svarbu atsakyti sau, kas yra vertinama iš tavo pusės kituose žmonėse? Kokias savybes, veiksmus ir pan. vertini kituose žmonėse?
Penktas klausimas – kas tau apskritai yra svarbu kaip žmogui ir kaip asmenybei? Galbūt tai bus kažkokie procesai, reiškiniai – daug įvairių atsakymų. Na, ir šeštas klausimas – kas tau nepatinka, kas tave nervina, erzina? Atsakius į šitą klausimą, tuos atsakymus svarbu paversti antonimu – jei nervina, kad kas nors pataikauja, paversti tą žodį „draugyste“ arba „nuoširdumu“. Erzina, kai kas nors nesako tiesos – vadinasi, svarbus sąžiningumas. Tai taip viską susidėjus ir atsakius į šešis klausimus jau turim tokią tam tikrą seką.
Kai kurie dalykai gal bus apie tą patį, pavyzdžiui, leidžiu pinigus ir leidžiu laiką tam pačiam dalykui. Viskas su tuo gerai, bet svarbu nepagauti savęs ant tokio keisto dalyko – jeigu perku sportinius batelius, tai bateliai nėra vertybė iš principo. Ir jeigu būtent tam leidžiu pinigus, nebūtinai tai reiškia, kad fizinis aktyvumas yra mano vertybė. Kitas žmogus sportinius batelius perka dėl to, kad jam patogiau vaikščioti arba tai dera prie kokios nors kitos aprangos detalės.
Kitas laiką ir pinigus gali skirti kelionėms, bet tai automatiškai nereiškia, kad poilsis yra jo didžiausia vertybė. Vieni tai daro, nes nori pažinti, kiti nei pažinti, nei pailsėti nori, bet nori parodyti, jog gali išvykti kažkur: pasidaro asmenukę ir praneša „buvauׅ“ – statusas yra jo vertybė. Ir tai yra visiškai natūralūs ir normalūs dalykai.
Jeigu susidedi visus atsakymus, iš kurių išsigrynini vertybes, gali jų net 20 ar 30, o gal ir daugiau atsirasti. Bet jas visas palyginus pasirodo, kad mes turime kokias tris ar penkias vertybes, kurios mums yra svarbios, ir jeigu mes diena iš dienos nepamaitinam tų vertybių, vakare mes būnam pavargę, todėl, kad mes ištaškom visą savo energiją. Jeigu tokį principą susidėlioji ir pradedi sekti diena iš dienos, mėnesis iš mėnesio ir tuos visus metus, tada labai aiškiai pamatai, kaip kryptingai arba kaip nekryptingai veiki. Ir tas buvimas kryptingu ir gebėjimas savo energiją išnaudoti tam, kas padeda ką nors kurti, gali labiau prisidėti prie bendro tikslo.
Viso pokalbio klausykite tinklalaidėje „Berta&Talks“:
