Kuo ji tokia ypatinga? Kaip teigia knygos „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė Elizabeth Gilbert, tai knyga, kuri „išlaisvina emociškai, dvasiškai ir fiziškai“.
Visą gyvenimą Glenonė buvo „teisinga“ mergaitė, dukra, draugė, žmona, moteris, mama. Ji klausėsi, kas jai sakoma, ir sekė tuo, kuo buvo liepiama sekti. Nors viduje nuolat jautė kankinantį neteisybės jausmą, iš visų jėgų stengėsi užgniaužti kylantį nepasitenkinimą. Įkvepianti prisiminimų ir patarimų knyga „Nesutramdyta“ skaitytojams atskleidžia, kaip laimė ir ramybė mus užplūsta, vos tik nustojame elgtis pagal kitų mums primestas taisykles ir lūkesčius, ir trumpomis atviromis kasdienio gyvenimo istorijomis perduoda kiekvienai moteriai būtiną išgirsti žinutę: nustok pataikauti, pradėk gyventi. Nes, kaip teigia autorė, „kuo drąsesnės esame, tuo geriau mums sekasi“.
Prieš Naujuosius, – kai sau ir kitiems linkime įvairiausių dalykų, galbūt kuriame kitų metų planus, – kviečiame skaityti šios įkvepiančios knygos ištrauką, skyrių „Šmėklos“.
**
Šmėklos
Gimiau šiek tiek brokuota, su pertekline jautrumo doze.
Pezalai, kuriuos apie save rašiau pirmuosiuose memuaruose
Būdama dvidešimt kelerių tikėjau, kad kažkur egzistuoja tobula moteris. Ji atsibunda graži, nepatinusi, skaisčios odos, purių plaukų, drąsi, lydima sėkmės meilėje, rami ir spindinti pasitikėjimu. Jos gyvenimas… lengvas. Toji moteris mane persekiojo it šmėkla. Iš paskutiniųjų stengiausi būti ja.
Trisdešimt kelerių parodžiau tai šmėklai vidurinį pirštą. Lioviausi mėginusi būti tobula moterimi ir nusprendžiau „švęsti savo netobulumą“. Prisiėmiau naują tapatybę – suknista netobulybė! Visiems, kas tik klausėsi, skelbiau: „Aš nevykėlė ir tuo didžiuojuosi! Man patinka ta susimovusi žmogysta, kokia esu! Esu brokuota ir nuostabi! Eik šikt, Tobuloji Moterie!“
Bėda ta, kad vis dar tikėjau, jog esti tobula moteris ir aš nesu ji. Bėda ta, kad vis dar tikėjau šmėklomis. Užuot siekusi tobulybės, buvau nusprendusi gyventi jai priešindamasi. Maištas yra toks pats narvas, kaip ir klusnumas. Tiek viena, tiek kita reiškia, kad gyvename į kažką reaguodamos, užuot kūrusios savo gyvenimą. Laisvė yra ne siekti idealo ar jam priešintis, o kurti savąjį būdą gyventi nuo nulio.
Prieš kelerius metus Oprah Winfrey ėmė iš manęs interviu apie pirmuosius memuarus. Atsivertusi knygą, ji man perskaitė: „Gimiau šiek tiek brokuota.“
Tada ji patylėjo, pakėlė akis nuo puslapio ir paklausė: – Ar vis dar save taip apibūdintumėte? Brokuota?
Jos akys sužėrėjo. Pažvelgusi į ją atsakiau: – Tiesą sakant, ne. Nebe. Tai kvaila. Manau, būtent dėl to Jėzus rašė tik smėlyje.
Brokuota reiškia neveikianti taip, kaip buvo sukurta veikti. Brokuotas žmogus yra tas, kuris neveikia taip, kaip žmonėms skirta. Kai galvoju apie žmogiškąją patirtį, nuoširdžių žmonių papasakotas patirtis, seniau ir dabar gyvenančių žmonių patirtis, į kurias tik kada gilinausi, regiu, kad mes veikiame taip pat.
Skaudiname žmones ir jie mus skaudina. Jaučiamės paliktos nuošaly, pavydžios, nepakankamai geros, pasiligojusios, pavargusios. Turime neįgyvendintų svajonių ir skaudžių nusivylimų. Esame tikros, kad mums buvo skirta daugiau ir kad net nenusipelnome to, ką turime. Pasijuntame pakylėtos, o tada – atbukusios. Trokštame, kad tėvai mus būtų auginę geriau. Trokštame geriau auginti savo vaikus. Išduodame ir mus iš- duoda. Meluojame ir mums meluoja. Atsisveikiname su gyvūnais, vietomis, žmonėmis, be kurių negalime gyventi. Be galo bijome mirti. Bijome ir gyventi. Mylėjome ir liovėmės mylėti, kiti mus pamilo ir liovėsi mylėti. Svarstome, kas, jei anos nakties nutikimas reiškia, kad visuomet bijosime, kai mus lies. Gyvename kunkuliuodamos įtūžiu. Prakaituotos, ištinusios, išpampusios, riebaluotos. Mylime savo vaikus, trokštame vaikų, nenorime vaikų. Kariaujame su savo kūnu, protu, siela. Kariaujame su kitais. Trokštame, kad taip būtume viską pasakiusios, kol jie dar buvo čia. Jie vis dar čia, ir mes nieko nesakome. Žinome, kad ir nesakysime. Nesuprantame savęs. Nesuprantame, kodėl skaudiname tuos, kuriuos mylime. Norime, kad mums atleistų. Negalime atleisti. Nesuprantame Dievo. Tikime. Visiškai netikime. Esame vienišos. Norime būti paliktos vienos. Norime priklausyti. Norime būti mylimos. Norime būti mylimos. Norime būti mylimos.
Jei tai mūsų bendražmogiškoji patirtis, iš kur ištraukėme mintį, kad esti kitas, geresnis, tobulesnis, nebrokuotas būdas būti žmogumi? Kur toji, kuri sukurta teisingai, su kuria lyginamės? Kas ji? Kur ji? Koks jos gyvenimas, jei ne susidedantis iš šių išvardytųjų dalykų?
Tapau laisva tą akimirką, kai supratau, kad mano bėda ne ta, jog nesu pakankamai geras žmogus; nesu pakankamai gera šmėkla. Kadangi neturiu būti šmėkla, nėra ir bėdos.
Jei jums nepatogu – jei skauda, jei pykstate, geidžiate, esate sumišusios, – neturite bėdos, jūs tiesiog gyvenate. Būti žmogumi sunku ne todėl, kad elgiatės neteisingai, o todėl, kad elgiatės teisingai. Niekada nepakeisite fakto, kad būti žmogumi sunku, todėl turite pakeisti savo įsitikinimą, kad tai turėtų būti lengva.
Nebevadinsiu savęs brokuota, turinčia trūkumų ar netobula. Liausiuosi vaikiusis šmėklas, nes pavargau nuo gaudynių. Nes esu moteris, nebetikinti šmėklomis.
Leiskite man perrašyti savo apibūdinimą.
Esu keturiasdešimt ketverių. Esu tobula, nebrokuota, kas, kad plaukeliai ant smakro, kas, kad skausmas, kad prieštaringumai. Ir kitaip nebus.
Man nebesivaidena šmėklos.
