Ne visada lengva pastebėti pirmuosius signalus, nes dažnai dėl nesibaigiančio darbų sąrašo ignoruojame ne tik artimųjų, bet ir savo asmeninius poreikius, pamiršdami laiku sustoti poilsio valandėlei, kokybiškai maitintis ir pakankamai išsimiegoti. Iš vienos pusės, kaip ir suprantama, kad nepatenkinę esminių poreikių, neturėsime energijos siekti daugiau, bet iš kitos pusės – savo poreikių vaikymasis dažnai prilyginamas laiko švaistymui, esą tai kenkia darbo efektyvumui. Tad ką daryti, kad laiku atpažintume grėsmes, vedančias į visišką išsekimą ir perdegimą? Savo patarimais dalinasi Mykolo Romerio universiteto (MRU) Komunikacijos instituto lektorė ir visuomenės elgsenų tyrėja Rūta Latinytė.
Saugokitės darboholizmą skatinančių darbdavių
Kiekvieno darbdavio svajonė yra gerai ir efektyviai dirbantys žmonės, tačiau pasiekus užsibrėžtus tikslus, dažnai noras pasiekti dar daugiau tik didėja ir ilgainiui tenka išnaudoti visus turimus resursus, konkuruojant patiems su savo galimybių ribomis. Tačiau vis daugiau mokslininkų ir psichologų kalba apie tai, kad darbo vietoje praleistas laikas ne visuomet yra toks efektyvus, kaip tikimasi. Kalbant apie žmonių produktyvumą ir gebėjimą išlaikyti dėmesį, valandos darbe neatspindi realios situacijos.
„Darboholizmas arba perdėtas dėmesys darbui yra rimta liga, dėl kurios smarkiai nukenčia emocinė ir fizinė žmogaus sveikata, pašlija socialiniai ryšiai. Dar viena juoda tiesa apie darboholikus – jie dirbdami bėga nuo tikro gyvenimo. Jeigu dirbi – tau tai yra be galo svarbu, o visa kita tarsi gali atidėti, pastatyti į trečią-ketvirtą prioritetą ir turėti tobulą amžiną pasiteisinimą viskam: „aš gi dirbu!“. Taip gali apleisti namus, artimuosius, mylimuosius, savo sveikatą, savo problemas – iš esmės viską. Nes kol dirbi – užsimiršti ir kartu esi labai užsiėmęs ir neliečiamas ar nepakaltinamas,“ – įvardijo MRU komunikacijos specialistė.
Anot R. Latinytės, kuriant sveiką ir produktyvią organizacijos kultūrą, o taip pat ir planuojant asmeninę karjerą „reiktų saugotis į darboholizmą linkusių vadovų ir persidirbimo kultūrą skatinančių komandų. Tokiuose kolektyvuose 17 valandą išeiti namo yra blogas tonas arba tikimasi, kad jei gavai laišką 22 valandą vakaro tai iškart į jį atsakysi, o baisiausia, kuomet pirmadienį atidarius pašto dėžutę, pasitinka neatsakytų laiškų lavina, atsiųsta per savaitgalį“. Tai ne tik kelia stresą, bet ir demotyvuoja veikti, nes apima beviltiškumo jausmas, jog nieko nespėji.
Tėvų auklėjimas – norint kažką pasiekti, svarbu daug ir sunkiai dirbti
Darboholizmo apraiškos mums yra įskiepytos dar ankstyvoje paauglystėje, kuomet ne vieno iš mūsų tėvai kartodavo, jog „tam, kad taptum kažkuo, reikia netingėti ir daug sunkiai dirbti“. O kiekvienas vaikas giliai viduje nori, kad tėvai juo didžiuotųsi, tad deda pastangas, kad taptų pačiu geriausiu ir nenuviltų jų lūkesčių. Taip išmokstama atsižadėti savo norų ir poreikių ir vykdyti „duotą misiją“. R. Latinytė pasidalino ir savo asmenine patirtimi, kuomet mama ją labai mylėjo ir visokeriopai skatino visko siekti ir būti geriausia.
„Žinoma, ji norėjo savo vaikui visko kas geriausia, nes ja pačia galbūt ne visada tikėjo jos tėvai. Bet gavosi atvirkščiai – visą laiką kažko siekti ir nedykinėti tapo dideliu iššūkiu. Ir tai dar nereiškia, kad kažko tokiu būdu pasieksi. Vaikai neretai pakliūna į spąstus, kartodami tėvų klaidas arba žūt būt stengdamiesi elgtis priešingai t.y. puldami į kitą kraštutinumą. Pirmūniškai užaugintos atžalos nuo įskiepyto amžino tobulumo ir stropumo siekio vėliau gali kentėti visą gyvenimą“, – teigė organizacijų komunikacijos specialistė.
Su vidine įmonių komunikacija dirbanti R. Latinytė atkreipia dėmesį, kad žalingo, o kartais sveikatai net pražūtingo darboholizmo priežastimi gali tapti tiek tėvų auklėjimas, mokytojų reikalavimai, bet taip pat ir darbdavio keliami nepasiekiami lūkesčiai ir ydinga darbo kultūra. Organizacijai toks spaudimas nesuteiks jokios naudos – darbuotojai perdegs, pervargs, gali net atsidurti ligoninėje, o pavargę komandos nariai toli gražu nedirbs taip efektyviai ir sėkmingai, kaip derinantys profesinį ir asmeninį gyvenimą.
„Tarptautinė tyrimų bendrovė „Gallup“ praėjusiais metais atliko daugiau nei 100 tūkst. komandų ir 2,5 mln. darbuotojų įtraukusį tyrimą, kurio metu matavo dvylika skirtingų parametrų, kaip darbuotojai įmonėse jaučiasi, ar nėra pervargę, ar sutaria su kolegomis, jaučiasi įvertinti ir kita. Tyrimo išvados buvo vienareikšmiškos – tos komandos, kuriose buvo sukurta darbuotojams palankesnė aplinka, visos be išimties demonstravo geresnius efektyvumo, pelningumo, kokybės ir kitus rezultatus lyginant su įmonėmis, kur darbuotojų gerovės nepaisoma. Skatinti arba versti darbuotojus persidirbti nepadės pasiekti geresnių rezultatų, tik padidins darbuotojų kaitą, o esamiems – sugadins sveikatą ir atims motyvaciją. Tiesa, rūpintis savimi ir nepriklausyti nuo toksišką elgesį demonstruojančio darbdavio yra ir kiekvieno iš mūsų atsakomybė – juk kas kitas pasirūpins mumis, jei ne patys“, – teigia R. Latinytė.
Komunikacijos specialistės patarimai, kaip išsivaduoti iš darboholizmo spąstų
Negarbinkime persidirbimo ir nelaikykite jo dorybe bei siekiamybe – reikia aiškiai įvardinti, kad viršvalandžiai yra negerai, jokiu būdu tuo nesižavėti.
Nepeikime žmogaus, kad jis persidirba – jis gal mielai to nedarytų, bet yra tapęs pats savo (arba darbdavio) įkaitu ir negali išsivaduoti. To per dieną nepakeisi, jei nesinori radikalių pokyčių. Dėl to, svarbu pabaigti esamus projektus, neprisiimti naujų, nustatyti ribas, jų laikytis, kurti sveikos darbotvarkės įpročius, rasti daugiau laiko poilsiui.
Išmokime priimti pagalbą ir pajausti bendradarbiavimo malonumą.
Svarbu įsivardinti tikslą dėl kurio daug dirbate, pvz. dėl atostogų, dėl kelionės ar kažko kito. Būkime atidūs, kad neįkliūtume į pinkles, kai intensyviai dirbame nuolat, vien dėl proceso.
Nuo darboholizmo, nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas – gali būti toks gyvenimo etapas, kai darbdavys reikalauja vis geresnių rezultatų, tuomet arba pats labai stengiesi dėl kažko, arba atrandi ydingą malonumą tokiu būdu pabėgti nuo kitų bėdų – toks pavojus išlieka visiems.
Socialiniuose tinkluose demonstruojamas gyvenimas taip pat turi įtakos darboholizmui, nes pradedame lygintis su kitais ir norime taip pat gerai gyventi. Tad reiktų to įpročio atsisakyti.
Labiausiai veikia atvirumas su kitais ir savimi. Pokalbiai su draugais ir net su „Facebook“ bendruomene. Įkvėpti pokyčiams gali ir kitų žmonių tekstai, kai jie dalinasi savo patirtimi, nes kai žinai, kad esi ne viena/-as, tada kažkaip lengviau būti netobulu.
Ir svarbiausia – vaduojantis iš ydingo darbingumo ritmo svarbu, neužkliūti už to paties grėblio, kuris vadinasi „aš viską galiu!“. Nebūtinai iš karto pavyks surasti idealų darbo ir asmeninio gyvenimo balansą, lėtai ir išmintingai gyventi. Reikšmingų pokyčių suteikia net maži žingsneliai, kai rūpinamės savimi, artimaisiais ir savo kolegų nereikalaujame aukotis. Net maži pokyčiai, daugiau poilsio ir mažiau streso leis gyventi tiesiog maloniau ir ramiau.
