Daugelis papročių atėjo iš tų laikų, kai buvo tikima, kad tamsiausiu ir niūriausiu laiku atkeliauja mirusiųjų vėlės. Gūdžiais vakarais senoliai pasakodavo vaikams apie sutiktus vaiduoklius ir velnius, mažieji net bijodavo eiti miegoti.
Kaišiadorių rajone, Rumšiškėse, įsikūrusio Lietuvos liaudies buities muziejaus Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Ingrida Stundžė prisiminė, kaip verpdama rateliu jos močiutė kalbėdavo apie įvairius baugius dalykus. Tos sakmės taip giliai įkrito į mažos mergaitės širdį, kad užaugusi ji susidomėjo mitologija, apsigynė disertaciją.
Kodėl adventas Žemaitijos kaimuose buvo susikaupimo metas? Atsakydama į šį klausimą I.Stundžė priminė, kad advento pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „adventus“, kuris reiškia atėjimą. Tai laikotarpis, skirtas pasiruošti Kristaus atėjimo šventei.
Adventas buvo siejamas su tam tikrais draudimais. Žemaitijoje draudžiamų darbų sąrašas yra ilgas. Etnologai yra aprašę ne vieną draudžiamą darbą, susijusį su sukimo judesiu: negalima kirpti avių, malti girnomis, kapoti malkų. Tikriausiai taip buvo vengiama sutrikdyti gamtos ciklą, susijusį su saulėgrįža.
Tikėta, kad sutemus apie namus vaikšto mirusiųjų vėlės. Ypač negalima nieko dirbti po vidurnakčio, nes piktosios dvasios gali nugalabyti žmogų. Žemaitijoje advento vakarais žmonės dirbdavo tik lengvus darbus: moterys verpdavo, vyrai sukdavo iš kanapių virves, taisydavo pakinktus, megzdavo tinklus, kad geriau sektųsi žvejoti. Tinklams rišami mazgai yra panašūs į kryželius, todėl buvo tikima, kad tinklai padeda apsisaugoti ir nuo piktų dvasių, įvairiausių užkerėjimų.
Raseinių krašte moterys vengdavo per adventą plėšyti žąsų plunksnas, pilti jas į pagalves, kad pavasarį varnos neužkapotų ką tik išsiritusių žąsiukų, vanagai jų neišnešiotų. Raseiniškės darydavo išimtį tik tada, jei naujos pagalvės reikėdavo jaunosios kraičiui.
Žemaitijoje per adventą niekas nekirpdavo ir avių, kad ataugusi vilna nebūtų šiurkšti ir trumpa, nes tokią sunkiau verpti. Ir jokiu būdu avių nekirpdavo Kūčių dieną, nes tikėta, kad tuomet kitąmet ne tik vilna bus prasta, bet ir avims trūks pašaro, pievose bus mažai sultingos žolės.
Tokiu metu avį kerpanti moteris netgi galėdavo gauti tinginį vyrą ar susilaukti tinginių vaikų. Kadangi darbštumas Žemaitijos kaimuose buvo ypač vertinamas, tinginystė atrodė kaip didžiausia nedorybė.
Per adventą vyrai neidavo į mišką kirsti medžių statyboms, netgi malkoms. Manyta, kad tokių malkų liepsna gali sukelti gaisrą. Iš tokių sienojų pastatytoje troboje vaidensis mirusieji, naktimis žmonės girdės jų vaitojimą. Šiame paprotyje atsispindi baltų tikėjimas vėlių buvimu medžiuose prieš joms iškeliaujant į dausas.
Dėl šios priežasties žemaičiai stengdavosi tamsiuoju metų laiku likti ramūs ir neprišaukti piktųjų dvasių.
Iki Kalėdų reikėdavo atlikti ir daug darbų, pavyzdžiui, iškulti visus javus, antraip grūdus išsikuls pelės. Žemaitijoje būdavo stengiamasi grąžinti skolas, atsiskaityti su samdiniais. Kūčių dieną visi vengdavo pykčio ir barnių.
Tačiau pasiruošimas Kūčių vakarienei nebuvo lengvas, didžiausias krūvis tekdavo moterims. Moterų darbas buvo iššluoti ir išplauti kambarius, paruošti šeimą maudynėms, pagaminti pasninko valgių. Tą dieną būdavo keičiama patalynė, baltiniai, visi eidavo praustis į kubilą.
Stalas būdavo uždengiamas balta staltiese, o po ja klojama šieno. Jis primindavo, kad Kristus gimė ant šieno.
Žemaičiai ruošdavo Kūčioms dvylika patiekalų, neskaitant gėrimų ir padažų. I.Stundžė pasakojo, kad šių dienų požiūriu vaišės būdavo sveikuoliškos. Tradicijų besilaikančios šeimininkės Kūčių vakarienei nieko nekepdavo gyvulinės kilmės riebaluose – naudodavo aliejų.
Ant Kūčių stalo visada būdavo medaus ir duonos – stiprybės simbolių, obuolių ir riešutų, kurie nešdavo meilę, ir spanguolių, kurios apsaugodavo nuo priešų, taip pat silkės ar žuvies.
Nuluptą silkę šeimininkė supjaustydavo gabaliukais, užpildavo sėmenų aliejumi arba kepdavo tešloje. Žemaičiai mėgdavo paskaninti silkę ir sūdytais grybais. Taip pat raugindavo rasalynę: išvirtus burokėlius užpildavo vandeniu, įmesdavo duonos riekę ir kelias dienas laikydavo šiltai, kad įrūgtų.
Cibulynei žemaičiai naudodavo silkių galvas – iš pradžių jas iškepdavo ant anglių, tada sutrindavo, užpildavo verdančiu vandeniu ir nukošdavo. Skystį pagardindavo svogūnais, pipirais.
Nė vienos Kūčios Žemaitijoje neapsieidavo be prėskučių. Jie kepami iš kvietinių miltų, pagardinami aguonomis. Ant stalo šeimininkės padėdavo virtų žirnių ir pupų. Kartais žirnius apkepdavo su sėmenų aliejumi ir svogūnais.
Žemaičiai mokėjo pasigaminti daug patiekalų iš kanapių. Buvo mėgstama kanapienė, kurią vartojo kaip gėrimą ar padažą prie įvairių patiekalų. Iš pradžių nuplautas kanapes dėdavo į grūstuvę ir sutrindavo, tada užpildavo virintu vandeniu ir išmaišydavo. Gautą masę nukošdavo, išspaudas dar kartą užpildavo vandeniu. Tokiu būdu pasigamindavo ir aguonpienio.
Kai kuriose Žemaitijos vietose moterys iš kanapių ruošdavo čiulkį. Tai pyragaičiai, įdaryti kanapėmis. Iš kanapių žemaičiai pasidarydavo ir spirgučių – kanapių sėklas tol kaitindavo keptuvėje, kol susproginėdavo luobelės. Tokiais kanapių spirgučiais būdavo gardinamos virtos bulvės su lupenomis.
Iš Plungės kilusi I.Stundžė prisiminė, kad Žemaitijoje per pasninką populiarus patiekalas buvo bulvės su patarmasu.
Tai toks patiekalas iš bulvių, kefyro, grietinės, svogūnų, česnakų, druskos ir pipirų. Viskas sutrinama, gauta skystoka masė valgoma su neluptomis virtomis bulvėmis.
Neapsieidavo per Kūčias ir be rauginto išvirto avižų kisieliaus, kuris būdavo pagardinamas pasaldintu vandeniu. Taip pat su medumi pasaldintu vandeniu valgomi ir virti kviečiai. Kai kur iš spanguolių ir krakmolo šeimininkės išvirdavo kisieliaus.
Pasakojama, kad Kūčių vakare net šulinio vanduo pasidarydavo saldus, bet viskas priklausydavo nuo to, kada jis ragaujamas. Jei laiku nepataikydavo paragauti, būdavo patys kalti.
Per Kūčias būdavo prisimenami tie, kurių jau nebėra. Jiems padėdavo po lėkštę. Pasisotinę visi namiškiai tarsi atgydavo, nes prasidėdavo įvairūs būrimai. Iš po staltiesės būdavo traukiami šieno stiebeliai. Kieno rankoje stiebelis būdavo labiausiai šakotas ir ilgas, manyta, kad tas gyvens ilgai ir bus turtingas. Jei mergina ištraukdavo dobilo lapelį, vadinasi, kitais metais sutiks savo mylimąjį. Ištraukęs viksvą jaunuolis galėjo tikėtis, kad bus tvirtas.
Po Kūčių vakarienės merginos eidavo malkų. Parsinešusios glėbį skaičiuodavo pagalius. Jeigu skaičius porinis, tai ženklas, kad greitai ištekės. Išėjusios į kiemą jos klausydavo, kur loja šunys. Kuriame kieme šunys nerimsta, iš tos pusės atvyks piršliai.
Per petį merginos į duris mesdavo apavą: jei batas atsisuks nosimi į duris, ta tais metais ištekės ar išeis iš namų. Būdavo buriama ir į šaltą vandenį lašinant lydytą vašką. Pagal susidariusias figūrėles būdavo spėjama, kas laukia kitais metais.
Mažeikiuose yra užrašytas ir toks būrimas, kai Kūčių vakarą lipama ant aukšto ir žiūrima į stalą, prie kurio buvo valgoma. Jei kam nors pasirodys karstas, tas mirs, jei išvys merginą, vadinasi, ves.
Eidami gulti kretingiškiai papildavo ant stalo kampo, kuris yra arčiausiai lovos, druskos. Jei rytą rasdavo druską sušlapusią, tai įspėjimas, kad kitąmet mirs, o jeigu druska lieka sausa, dar gyvens.
Taip pat buvo manoma, jog Kūčių vakarą gyvuliai kalbasi žmonių kalba, tačiau senoliai įspėdavo jaunimą, kad neitų į tvartą klausytis. Jei tik gyvuliai pajus, kad kažkas jų klausosi, kitais metais tvarte nebus jokio garso – nei žirgų žvengimo, nei avių bliovimo.
Kalėdų rytą šeimininkas nunešdavo į tvartą nuo Kūčių stalo likusio šieno, vištoms paberdavo virtų žirnių ir kviečių, kiaulėms – virtų pupų ir valgių likučių.
Lietuvos istorijos instituto leidinyje „Lietuvos kultūra. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos papročiai“ rašoma, kad tarpukariu žemaičiai Kalėdas švęsdavo dvi dienas. Žemaičiams tai buvo laikotarpis po advento ir pirmoji Kalėdų diena buvo suvokiama kaip per šventa, kad jaunimas galėtų linksmintis.
Vakarėlis paprastai būdavo rengiamas antrąją šventės dieną. Kai kur pirmoji Kalėdų diena buvo suvokiama kaip Kūčių tąsa. Pavyzdžiui, Kintuose tarpukariu pirmąją Kalėdų dieną būdavo švenčiama namuose, o antrąją buvo galima svečiuotis ir susitikti su giminėmis ar kaimynais, vykti pasižmonėti į kitas vietoves.
Kalėdų patiekalai būdavo kur kas riebesni nei Kūčių: mėsa, pyragai, bandelės su lašinukais, virta kiaulės galva, keptas kumpis, dešros ar net keptas paršelis. Žemaitijoje per Kalėdas ant stalo būdavo pastatomas ir dubuo su šiupiniu.
Kalėdų rytą, kaip ir per visas šventes, stengiamasi atspėti, kokie bus orai, koks bus kitų metų derlius, ko reikėtų daugiau sėti pavasarį. Jei rytas miglotas, sninga, lyja, manyta, kad bus derlingi metai, karvės duos daugiau pieno, bitės suneš daugiau medaus. Jei dangus giedras, gerai užderės linai.
Po tylaus advento žemaičiai mėgdavo ir pasiausti. Ypač populiarus buvo vaikštynių paprotys. Nuo Kūčių iki Trijų karalių persirengę įvairiomis būtybėmis jaunuoliai būriais traukdavo į kiemus linkėdami gero derliaus, sveikatos.
Tokių persirengėlių suskaičiuojama apie dvylika. Jie vaizduodavo, kad grumiasi su piktomis dvasiomis, kurios klaidžioja tarp žmonių ir gali pridaryti daug bėdų. Kai kuriose vietovėse persirengėliai vadinami berneliais, čigonais.
Yra žinoma, kad Kaltinėnų apylinkėse, netoli Tauragės, berneliai pasirodydavo apsimovę raudonas kelnes, išvirkščius švarkus, kepures nusukę atbulai, vieni eidavo mojuodami kartimis, kiti pliaukšėdami botagais, barškindami įvairiais metaliniais daiktais keldavo didelį triukšmą.
Ne visi sodybų šeimininkai noriai sutikdavo įsileisti tokius kalėdotojus, todėl užsirakindavo, neatidarydavo durų, prasidėdavo derybos, kurios sukeldavo daug juoko. Persirengėliai belsdavosi į langus, kviesdavo šeimininką pasikalbėti, bet užėję į trobą ir pasodinti prie stalo elgdavosi kultūringai, kalbėdavo maldas, giedodavo giesmes, pasakodavo įvairius nutikimus.
Žiemos šventėse iki šiol išliko daug baltų tikėjimo simbolių. Žemaitijoje populiarios persirengėlių kaukės rodo, kad per šventes būdavo bendraujama ir su protėvių vėlėmis. Gyvųjų ir mirusiųjų ryšys padėdavo numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių.
I.Stundžė pasakojo, kad Kūčios visada būdavo šeimos šventė, apgaubta įvairių paslapčių. Prie stalo vyraudavo jauki, tačiau kartu ir baugi atmosfera, juk tai ilgiausia ir tamsiausia metų naktis, kai pildosi burtai, o su Kalėdomis įžengia linksmumas ir džiugesys. Niekas nesikeisdavo dovanomis Kūčių vakare, visi laukdavo Kalėdų ryto stebuklo.
