Moteris ištekėjusi jau aštuoneri metai, augina du vaikus, sūnus pradinukas, dukrytė lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Šeima iš pažiūros atrodo graži ir laiminga. Tačiau vyras, ypač, jei išgeria (bet dažnai neprireikia nė to), mėgsta išsilieti ant žmonos dėl bet kokios smulkmenos, keldamas ne tik balsą, bet neretai ir ranką. Tai yra tapę šeimos kasdienybe.
Ingrida kol kas nedrįsta niekur kreiptis, mat po kiekvieno barnio ateina susitaikymas ir atrodo, kad nuo šiol viskas bus gerai. Tačiau pripažįsta, kad situacija nėra gera. Ingridai labiausiai gaila, kad vaikai nuolat šeimoje mato smurtaujantį tėvą, kuris, pasak jos, santykių pradžioje toks nebuvo.
„Jį sutikau, kai buvau nusivylusi ankstesniais santykiais, išduota ir palikta. Andrius (vardas pakeistas. – Aut.) sugebėjo įtikinti, kad esu pati gražiausia, geidžiamiausia ir verta paties geriausio, jis mane tiesiog dievino. Skraidžiau padebesiais. Jis buvo tikras vyro idealas – tvirtas, turintis savo nuomonę, pasiruošęs manimi rūpintis ir ginti. Su juo jaučiausi kaip už sienos“, – pasakojo Ingrida.
Ji prisiminė epizodą iš santykių pradžios, kai jiedu ėjo šaligatviu, ir pro šalį pravažiuojantis automobilis aptaškė jos lietpaltį. Andrius pasivijo prie raudono šviesoforo sustojusį automobilį, ėmė rėkti ant vairuotojo, kad tas nemato, kur važiuoja, trenkė kumščiu į kapotą ir spyrė į padangą.
„Man tai padarė įspūdį. Pamaniau, kad su šituo vyru būsiu išties saugi, jis niekam neleis manęs nuskriausti. Ir kas galėjo pamanyti, kad jis pats taps mano skriaudiku...“ – skundėsi moteris.
Pasak psichologės Jurgos Dapkevičienės, kaip tik tas pojūtis „už jo – kaip už mūro“ dar pačioje santykių pradžioje gali signalizuoti, kad turime reikalą su blogai savo impulsus valdančiu žmogumi. Neatmestina galimybė, kad smurtas, kuris kol kas nukreiptas į kitus, ateityje atsigręš ir į pačią mylimąją.
– Ar psichologės praktikoje dažnai tenka susidurti su smurtu artimoje aplinkoje? – paklausėme J.Dapkevičienės.
– Taip, dažnai. Tai plačiai paplitusi problema – ir fizinis, ir psichologinis smurtas. Visi turime savyje kažkiek agresijos – kartais ji išvirsta į smurtą, ir tada patys dėl to kenčiame. Vienkartiniai psichologinio smurto epizodai galbūt ne tiek pažeidžia ir jų pasekmės yra lengviau atitaisomos, bet jeigu smurtaujam nuolat – tai yra opi, skaudi problema, kelianti grėsmę ir psichologinei, ir fizinei sveikatai ar net gyvybei.
– Ar žmonės į psichologą kreipiasi dėl čia ir dabar patiriamo artimo žmogaus smurto, ar labiau dėl senų nuoskaudų, atsineštų iš vaikystės?
– Abu atvejai. Būna, kad kreipiasi dėl vaikystės patirčių – žinoma, retai sako, kad, štai, vaikystėje mane sutraumavo. Dažniausiai vis tiek kreipiasi dėl to, kas dabar trukdo gyventi – nepasitikėjimas, priklausomybės, įvairios baimės, nesaugumas, nerimas. Smurto paliktos žaizdos gali būti labai gilios ir sunkiai atsekamos, prireikia daug laiko, kol žmogus susivokia ir pamato tą šaknį, iš kur tai kyla.
– Kaip žmonės įvardija, kad turi problemų su smurtaujančiu gyvenimo partneriu?
– Kai kas sako tiesiai šviesiai, nuo to ir pradeda. Bet dažniau išsako aptakiau. Moteris kreipiasi dėl depresijos, nerimo, nuovargio. Kalbamės, ir paaiškėja situacija, kad yra sutuoktinio smurto epizodai.
– Ar fizinis smurtas visada lydimas psichologinio, ar nebūtinai? Kaip apskritai atrodo šeimų, kuriose smurtaujama, gyvenimas?
– Abi rūšys dažnai eina kartu – jeigu yra fizinis smurtas, tai dažniausiai yra ir psichologinis. Kartais psichologinis smurtas gali eiti iš vieno sutuoktinio, o fizinis – iš kito. Dinamikų būna labai įvairių.
Šeimų, kuriose yra smurtaujama, taip pat būna įvairių. Tai gali būti labai socialiai pažeistos šeimos, smurtautojai gali būti neturintys išsilavinimo, daug ko stokojantys, bet tai gali būti ir labai sėkmingi žmonės, turintys pakankamai gerą darbą, atlyginimą, pozicijas. Smurto problemos negalima priskirti kažkokio konkretaus socialinio sluoksnio ir intelekto žmonėms.
Bet visiems atvejams bendra tai, kad šeimose, kuriose yra smurtas, yra nerimas, baimė, nesaugumas, įtampa. Įtampa tvyro kaip debesis.
Statistiškai smurtas prieš moteris yra dažnesnis, tai ateina nuo senų laikų. Yra Žemaitės „Marti“, bet ne „Žentas“. Moters dalia labiau rizikinga, ji labiau pažeidžiama šiuo požiūriu.
Labai dažnai šeimose egzistuoja savotiški smurto ciklai. Būna etapai, kai smurtautojas elgiasi labai gražiai, domisi moters gyvenimu. Labai dažnai smurtaujantys vyrai yra priklausomi nuo moterų ir bijantys jų. Smurtautojai giliai viduje dažnai psichologiškai jaučiasi labai silpni. Todėl net pavienė replika gali jiems sukelti visko labai daug, ko kitas žmogus galbūt net neturėjo minty, ir tada prasideda smurtas.
Aiškintis, kas išprovokavo smurtą, nelabai yra prasmės, nes smurtautojai yra linkę kaltinti auką: „Tu elgeisi taip ir taip, ir todėl man taip nutiko. Tu mane išprovokavai“. Auka pradeda abejoti savimi, jaučiasi kalta.
Niekas nėra apsaugotas nuo smurto, jį gali patirti įvairiausių profesijų, įvairiausių intelektų žmonės. Bet smurtaujančiame santykyje pasilieka tos aukos (dažniausiai moterys), kurios stokoja savivertės, pasitikėjimo savimi. Arba santykiai su smurtautoju jau būna nuėję iki tiek, kad ji jau įtikinta savo menkavertiškumu, negebėjimu tvarkytis, išgyventi, megzti santykius.
– Jeigu santykiai dar tik mezgasi, ar įmanoma pastebėti kokius nors ženklus, kad šitas žmogus gali tapti smurtautoju?
– „Raudona vėliavėlė“ yra apskritai agresyvus, smurtingas elgesys aplinkoje. Smurtaujančių vyrų moterys dažnai ir sako, kad pradžioje su juo jautėsi kaip už mūro. Nes smurtingas, agresyvus santykis buvo nukreiptas į kitus žmones. Tai lyg žadėjo labai saugų gyvenimą.
Viena moteris pasakojo savo santykių istoriją: festivalyje ar koncerte kažkas ją netyčia stumtelėjo, jis atsisuko ir tą vyrą už atlapų supurtė. Tuo metu moteris pagalvojo – kaip puiku, mane taip gina, taip saugo... Bet tai jau yra situacija, kai reikėtų atkreipti dėmesį. Vėliau jai pačiai su tuo vyru tapo nebesaugu. Nes vyro impulsų kontrolė yra prasta.
Prisirišimas prie smurtautojo – sudėtingas reikalas. Paprastai tie vyrai moka asistuoti, parodyti dėmesį. Bet tas dėmesys, rūpinimasis pereina į kontrolę, kartais net „ištransliuojant“ moteriai, kokia ji svarbi, reikalinga. Po to eina smurtas, po to kaltinimas – „tu mane išprovokavai“, tvirtinimas, kad juoda yra balta, o balta yra juoda. Po to – atsiprašinėjimai ar bent jau atsiprašantis elgesys. Ateina kitas rytas, ir jis kaip niekur nieko sumuštinius kepa, kavą į lovą neša, daro viską, kas moteriai galėtų patikti. Bet įtampa kaupiasi, ir vėl iš naujo prasideda „smurto ciklas“.
– Kodėl taip nutinka, kad žmonės nepasimoko iš savo klaidų ir „lipa ant to paties grėblio“? Pabėgę nuo vieno smurtautojo užuovėją randa pas kitą, kuris pasirodo toks pat ar net baisesnis?
– Už tokių istorijų, kurios kartojasi, dažnai stovi trauminė patirtis. Traumos magnetizuoja ir tampa gerai pravažinėtom vėžėm. Jeigu jau tai patyrėme, mes nesąmoningai atpažįstame tų pačių situacijų galimybes. Mes nesąmoningai ieškome to, ką žinome, pažįstame, nors tai ir buvo mums nepatogu. Nors tai buvo sunku, teikė daug kančios, bet mes jau žinome, kaip su tuo būti.
Kartais gali lydėti revanšo paieškos – stipri iliuzija, kad jeigu kitą kartą vėl taip atsitiktų, aš jau žinočiau, kaip elgtis. Bet trauminė patirtis dažniausiai ir lieka traumine patirtimi, nedaug yra variantų, ką galima padaryti kitaip, kad būtų kitaip. Todėl dažnai istorija kartojasi.
Tyrinėjant tokias istorijas kartais prieiname prie tėvo ir motinos santykių. Vaikystėje matyta situacija atrodo pažįstama ir teikianti saugumą, nors yra pilna kančios. Tokie žmogaus psichikos paradoksai.
– Ar dažnai smurto priežastimi šeimoje, santykiuose yra pavydas?
– Pagrindinės smurto priežastys – bloga impulsų kontrolė, problemos su alkoholiu, patiriamas aukštas įtampos lygis. Kartais smurtą bandoma nurašyti pavydui – „aš ją primušiau, nes ji į kitą vyrą pažiūrėjo“. Bet tai – bandymas paaiškinti, racionalizuoti smurtą. Juk nesakys „primušiau, nes įtampa kaupėsi, aš jos nebeištvėriau“ arba „mano vidinis menkavertiškumas buvo mane visiškai užspaudęs“. Gyvuliškam, primityviam elgesiui ieškoma paaiškinimų. Žmogui taip yra lengviau.
Labai dažnai auka kaltina save, nes ir smurtautojas ją kaltina, kad ji kažką padarė ar nepadarė, pažiūrėjo, pasakė, išprovokavo. Auka pradeda abejoti, ieškoti būdo, kaip smurtautojo neerzinti ir taip bando išvengti smurto. Ji stengiasi kontroliuoti kito žmogaus būsenas, bet tai, žinoma, yra nerealistiška. Smurto aukoms reikia žinoti: tu nesi vienintelė tokia, ir neturėtum savęs dėl to kaltinti.
– Smurto atvejais negalioja taisyklė, kad, jei kyla santykių problemų, kaltos abi pusės?
– Smurtas yra nusikaltimas prieš žmogų. Kas galėtų būti žalia šviesa smurtui? Negalima sakyti „abu kalti“.
– Bet čia kalbam apie fizinį smurtą. O jeigu fizinis smurtas nukreiptas prieš psichologinį terorą? Moterys, dėl kultūros ar dėl savo fizinio sudėjimo, matyt, mažiau smurtauja fiziškai, bet neretai turi kandesnį liežuvį. Jeigu partneris patiria nuolatinį žeminimą, priekaištus, tai jį traumuoja, bet jis nesugeba taip gerai žodžiais atsikirsti ir trenkia kumščiu. Ar čia vis tiek nėra abu kalti?
– Vargu ar galima teisinti vieną smurtą kitu smurtu. Reikėtų žiūrėti, nuo ko viskas prasidėjo. Vargu, ar vyras iš karto trenkė, galbūt jis pabandė psichologiškai pasmurtauti ir liko nusivylęs, kad jam ne taip efektyviai pavyko, ir tada perėjo prie fizinių veiksmų. Jeigu smurtauja abi pusės, ką tada daryti? Svarbu sau atsakyti, ko tu nori, ko abi pusės nori. Jeigu jie nori nesmurtauti, jie turi mokytis nesmurtauti. Bet savo praktikoje nesu turėjusi sėkmingų atvejų, kai šeimoje yra fizinis smurtas. Paprastai moterys ateina, kai problema yra jau įsisenėjusi, užleista.
– Ar būna atvejų, kai smurtaujantis vyras kartu su savo partnere dalyvauja psichoterapijoje? Ar įmanoma juos įtikinti kreiptis į specialistą?
– Kartais moterys atvyksta su savo vyrais pas psichologus, bet patys smurtaujantys vyrai dėl pykčio nevaldymo, mano akimis, kreipiasi daug rečiau.
– Galbūt nemaža dalis vyrų nesuvokia agresyvumo kaip problemos ir dėl to, kad tai susiję su vis dar gajais vyriškumo stereotipais, neva, vyrui agresija yra teigiama savybė?
– Destruktyvūs gynybos būdai gali būti labai išvystyti, taip pat ir kultūriniai. Sunku pripažinti savo problemą ir dirbti ją sprendžiant. Patogiau galvoti, kad kitas mane privertė, ar kad kultūra man tą nurodo. Tai patogi mintis, kuri padeda pateisinti netinkamą elgesį.
Didžiausia bėda ta, kad tiek moterims, tiek vyrams trūksta savo žmogiškosios vertės patyrimo. To tvirto žinojimo, kad prieš mane negalima kelti rankos, niekas neturi tokios teisės. Maži vaikai kartais mušasi, bet mes jiems transliuojame, kad tu negali muštis ir niekas negali muštis. Mes nesimušame šeimoje, nesimušame klasėje, niekaip nesimušame. Taip formuojamas saugus, geras barjeras.
Jeigu vaikas patiria, kad nėra barjero – pavyzdžiui tu negali mušti, bet tėvas ar motina gali mušti, – tikėtina, kad jis suaugęs neturės to barjero nei kitam, nei sau. Jeigu jo ribos buvo pažeistos, kad ir labai kilniu tikslu („sudaviau, kad žinotų, jog negalima muštis“), iš vienkartinio atvejo gal ir negims smurtautojas, bet gali ir gimti.
– Kaip nutinka, kad įvykus smurto aktui, atvykus pareigūnams kartais auka ima ginti smurtautoją, netgi agresyviai puldama tuos, kurie nori jai padėti?
– Įvyksta tapatinimasis su smurtautoju, noras jį suprasti. Bet pradžia vis tiek yra savo žmogiškosios vertės nejautimas, prisideda ir patriarchalinis pradas, kuris labai didele dalimi paveldimas per moteris ir eina kaip raudona linija: moteris be vyro tarsi neturi vertės, todėl ji leidžiasi į bet kokius santykius ir lieka su smurtaujančiu vyru. Kai reikia pateisinti, kodėl ji lieka su smurtautoju, ji sako „tai mūsų šeimos reikalai“, ir bent taip tarsi išlieka nepažeista.
– Nes priešingu atveju turbūt turėtų pripažinti, kad padarė klaidą būdama su šituo žmogumi?
– Taip. Tarsi save reabilituoja, kad jai čia „nieko tokio“. Nors pripažinus klaidą lyg ir neturėtų karūna nukristi, nė vienam smurtautojui ant kaktos nebūna parašyta, kad jis toks. Mes nesam atsakingi už kitus žmones ir jų elgesį.
– Ar dažni atvejai, kai žmogus kenčia smurtą, nes jam gėda prisipažinti bet kam iš artimųjų?
– Tai labai dažna situacija. Gėda, o kartais trūksta ir žodžių. Kartais net labai aukštais idealais auginti žmonės negali suvokti, kaip jiems šitai nutiko. Tačiau smurtas yra, jis egzistuoja. Bet tu neturi leisti, kad taip būtų. Jeigu taip atsitiko, tu turi išeiti, palikti. Niekas neturi teisės tavęs liesti. To būtina mokyti nuo mažens, ypač mergaites.
– Ar po pirmo smurto pasireiškimo jau reikia trenkti durimis ir bėgti? Ar yra šansų, kad tai nesikartos?
– Kur tu nubrėši ribą, ten ji tau ir bus. Jeigu moteris turi tvirtą nusistatymą, kad su ja taip negali būti elgiamasi, ten tas smurto atvejis gal ir gali būti vienkartinis. Vyras jaučia, kad moteris yra tvirtai apsisprendusi, ir kad tokie santykiai neturės perspektyvos.
Bet yra labai didelė bėda ir klaida, kai už smurtą vėl ir vėl atleidžiama, tai rodo smurtautojui, kad jis nebaudžiamas, pakanka atsiprašyti, ir vėl viskas kartojasi iš naujo. Negalima turėti iliuzijų, kad tai pasikeis savaime, nieko nedarant.
