„Nevilkime gyvenimo kaip sunkios naštos, bet iš kiekvienos dienos pasiimkime kažką gera“, – ragina pašnekovė ir priduria, kad nenugrimzti į savigraužą padeda kitų žmonių istorijos.
– Kodėl susidūrus su sunkumais, pavargus nuo pandemijos gali motyvuoti kitų žmonių likimai?
– Skaitant ar klausantis fiktyvios istorijos, net norint ja tikėti, visuomet lieka netikrumo jausmas: gal taip įvyko, o gal ir ne. Kai viskas tikra, istorija sukelia visai kitas emocijas.
Pavyzdžiui, praėjus tiek daug metų po karo, holokaustą ir tremtį į Sibirą išgyvenusių žmonių istorijos vis dar aktualios. Jos parodo, kad susidūrę su ribinėmis situacijomis, kur mirties ar gyvybės klausimas ir vilties labai nedaug, žmonės išsaugo vidinę šviesą ir išgyvena.
Tikros asmeninės istorijos parodo, kad dauguma siaubingų dalykų gyvenime yra įveikiami. Pamenu, jaunystėje man įspūdį darė nemažai gyvenimiškų istorijų, kurios labai padėjo kai susidūriau su „tikru gyvenimu“ – susirgau agresyviu krūties vėžiu, būdama 35-erių. Kitų žmonių įveikti sunkumai man suteikė vilties ir jėgų.
– Ar kasdienių problemų lyginimas su mirtinomis ligomis, tremtimi nėra kiek drastiškas, sumenkinantis mūsų patiriamus sunkumus?
– Man atrodo, kad problemų sumenkinimas yra geras dalykas. Kai susirgau krūties vėžiu tokiame jauname amžiuje, jaučiausi visiška pralaimėtoja. Gydymas buvo labai sudėtingas, ir ištverti man padėjo mintys apie žmones, kurie išgyveno holokaustą, tremtį. Galvojau, jei žmonės tai išgyveno, tai ir aš išgyvensiu.
Man patinka lyginti savo bėdas su kitų bėdoms ir nusiraminti, kad man tikrai nėra taip blogai, kaip gali būti. Mūsų tikslas ir turėtų būti sumažinti savo problemas, nes dauguma jų tėra mūsų galvoje. Patys prisigalvojame problemų dėl išankstinio nusistatymo, prietarų, baimių „kas bus, jeigu...“. Sumažinti tas problemas yra labai naudinga, nes iš tiesų gyvenime yra vos kelios didžiulės problemos. Viena iš jų – mirtis. Visa kita gali pasisukti kita linkme, nors iš pirmo žvilgsnio pandemija, darbo netekimas ar pašliję santykiai atrodo katastrofa.
– „WoW Univeristy“ Gamma bendruomenės paskaitose kalbate apie motyvacijos nepraradimą. Kaip turėtume elgtis atsidūrę kritinėje situacijoje?
– Pirmiausia reikia nusiraminti, sustabdyti besisukantį minčių malūną. Man asmeniškai labai padėdavo atsitraukimas, tarsi negeri dalykai vyksta ne su manimi, tačiau aš vis tiek noriu padėti artimam žmogui, „draugei Erikai“. Atsiribojimas nuo savęs padeda neužsisukti savigailos rate ir ieškoti sprendimų, atsiranda daugiau jėgų, drąsos. Padėti kitam yra visuomet lengviau nei sau, nes išlaikai sveiką protą.
Kritinėje situacijoje taip pat svarbu išlikti tvirtam, pasitikėti savimi ir tikėti, kad viskas išsispręs. Svarbu nepasiduoti baimėms, svarstymams „kas dabar bus?“. Reikia ne galvoti penkis žingsnius į priekį, bet džiaugtis mažomis pergalėmis. Gyventi šia diena ir eiti mažais žingsniukais į priekį.
– Kitaip tarianti, reiktų mažiau planuoti ir daugiau gyventi?
– Tikrai taip (šypsosi). Žmogus planuoja, o dievas juokiasi. Visi ne kartą esame daug prisiplanavę ir patyrę visišką tų planų griūtį. Tačiau galiausiai viskas pavyksta net geriau nei buvai suplanavęs, pavyzdžiui, praradai darbą – gavai geresnį ar sukūrei savo verslą.
Reiktų mažiau planuoti ir nuogąstauti. Žinoma, nepatariu gyventi kaip tas žiogelis Ezopo pasakėčioje, kuris visą vasarą prašoko ir nepasiruošė žiemai (šypteli), bet mažų pergalių ir žingsnių sistema padės nusiraminti, nesiblaškyti ir nesiplėšyti. Nepamirškite, praeityje nieko nebepakeisi, o ateitis išvis yra nežinomybė.
Pasaulinė pandemija parodė, kad gyvenimas yra trapus ir nenuspėjamas, kad nežinai, kas bus rytoj. Gali elgtis dvejopai: nervintis dėl nežinomybės arba ją priimti. Aš per visą karantino laikotarpį planuodavau ne daugiau negu ką valgyti rytoj pusryčiams. Priėmiau realybę, kad nieko nežinau ir pasitikiu Visata. Beje, manau, kad lengviau yra tikintiems, religingiems žmonėms, kurie žino, kad juos kažkas veda.
– O ką daryti, jei esi agnostikas?
– Tuomet reikia tikėjimą atrasti savyje. Tikėti, kad viskas susiklostys. Greičiausiai ne taip, kaip įsivaizdavai, bet vis tiek gerai. Knygoje „Moteris, katė ir jaunas mėnulis“ rašau, kad mano mamos mirtis buvo išsilaisvinimas, išsivadavimas. Ji susitaikė su faktu ir labai ramiai išėjo. Buvau dėkinga mirčiai, kad gražiai ir švelniai, be didelių kančių išsivedė mamą.
Į mūsų nelaimes reikia pažiūrėti labai filosofiškai. Kas a priori atrodo nelaimė, atsitraukus ar žiūrinti iš laiko perspektyvos, gali būti geriausia išeitis.
Svarbu ir nesusireikšminti, priimti gyvenimo pamokas. Liga, jos gydymas daugeliui padeda išmokti vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką. Atsibudai, šviečia saulė, geri arbatą ir tai stebuklas, nes gal vakar negalėjai išlipti iš lovos. Reiktų kasdien sąmoningai praktikuotis vertinti mažus dalykus. Vienas prancūzų dailininkas, vaikystėje išgyvenęs karą bei slapstymąsi, sakė, kad gyvenimas yra košmaras, nubarstytas skaniomis akimirkomis; mūsų tikslas yra susirankioti tas skanias akimirkas. Ištraukti jas iš kiekvienos dienos, o ne vilkti gyvenimą kaip jungą, nuolat besiskundžiant.
– Gal skundimasis gyvenimu tiesiog yra būdingas lietuviams?
– Pavyzdžiui, prancūzai yra hedonistai. Jie moka patirti malonumą kiekvienoje situacijoje. Man į galeriją siuntinius veža smulkutė moteris. Atvairuoja didžiulį sunkvežimį, atneša gal 10 kg. sveriantį nešulį ir stabtelėjusi džiaugiasi, kad pas mane labai maloniai kvepia. Sustoja, apuosto žvakes, aromatą skleidžiančias lazdeles. Kai prancūzai geria kavą ir valgo kruasaną, atrodo, kad jie dalyvauja švenčiausiame akte, yra panirę į ekstazę, būna čia ir dabar, tą akimirką niekas pasaulyje daugiau neegzistuoja.
– Ar labai skiriasi prancūzių ir lietuvių supratimas apie grožį, moteriškumą?
– Mitas, kad kiekviena prancūzė yra tikra dievaitė. Kuo daugiau gyvenu, tuo labiau šis mitas bliūkšta. Žinoma, paryžietės yra elegancijos etalonas, jos visuomet atrodo nepriekaištingai, tačiau taip subtiliai, jog nesimato ilgų valandų praleistų prie veidrodžio renkantis tobulą drabužių ansamblį ir kuriant vėjo šiek tiek sutaršytą šukuoseną. Gyvendama Prancūzijoje, įsitikinau, kad dalis prancūzų turi įgimtą estetikos pajautimą, tobulai derina aksesuarus: seną su nauju, brangų su pigiu; mėgsta žaisti su spalvomis, faktūromis. Tačiau, jei kalbame apie ūkininko žmoną, tai bus visai paprasta moteris, kuri su elegancija gali neturėti nieko bendra.
– Ko galėtume pasimokyti iš prancūzių, o gal ir jos iš mūsų?
– Manau, kad mūsų skirtumai yra mūsų privalumai. To prancūzai nuo mažens moko savo vaikus. Tokie išskirtiniai bruožai, kurie dažnai vadinami „trūkumais“ (nosis su kuprele, strazdanos ir kt.) akcentuojami kaip išskirtiniai ženklas, unikalus grožis.
Lietuvėms, ko gero, reiktų labiau atsipalaiduoti, nesistengti kiekvieną dieną atrodyti tarsi nužengus nuo podiumo, taip pat nesiekti tobulumo ir prisijaukinti savo „trūkumus“.
Prancūzės išties emancipuotos moterys, bet joms nebūtina kariauti su vyrais, kad pasijustų lygios. Jos gyvena pagal principą „make love, not war“ (užsiimkime meile, ne karu). O kone didžiausia prancūzių paslaptis – jos žino, jaučiasi ir net neslepia, kad iš tiesų yra aukščiau vyrų, mat jų pačių yra užkeltos ant pjedestalo, kur puikiai jaučiasi ir neketina nulipti.
Statistika rodo, kad prancūzės linkusios dažniau būti neištikimos tiems partneriams, kurie nepadeda joms buityje. Mano draugių vyrai greičiausiai visi susipažinę su šiuo tyrimu ir padeda joms kasdienėje rutinoje, įsijautę it kokie velniai pragare. Nežinau, ar baimės, meilės, ar feminizmo idealų vedini (šypsosi).
– Deja, lietuvės dažniau namuose laiko tris kampus...
– Moterims tikrai tenka didesnis krūvis, nes vyrai mažiau dalyvauja buityje. Be to, moterys linkusios pačios užsikrauti sau daugiau darbų, pareigų, atsakomybės. Prancūzės pirmiau yra moterys, tik tada mamos ir žmonos. Jei reikia rinktis tarp kvepalų ir naujų batų vaikui, bent pusė prancūzų nusipirks sau kvepalus.
Prancūzės nesiaukoja dėl vaikų, nepamiršta savęs, kaip moters, o partnerio – kaip vyro. Stengiasi bent savaitei išvykti atostogų be vaikų, kartą per mėnesį dviese nueiti į pasimatymą, vaikus per naktį palikus seneliams ar kitiems artimiesiems.
Palyginti su Lietuva, tarp vyrų ir moterų čia daugiau lygybės, ypač jaunojoje kartoje. Tiesa, dalinasi ne tik pareigas, bet ir sąskaitas (šypsosi). Restorane moka per pusę arba vaišina tas, kuris pakvietė.
– Kokiomis taisyklėmis gyvenime vadovaujatės jūs?
– Man labai patinka prancūzų filosofo Jeano d'Omerssono mintis, kad gyvenimas yra siaubingas, bet tuo pačiu ir labai gražus, todėl gyvendami dėkokime ir už rožes, ir už spyglius, kuriuos, deja, šios gražuolės turi. Manau, tai labai prasminga mintis, padedanti priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Atėjome į šį pasaulį ne tik kentėti, bet ir džiaugtis. Laimė, niekas šiame gyvenime netrunka amžinai: nei geri momentai, nei nelaimės ir išbandymai.
Kuo anksčiau išmokstame priimti gyvenimo metamus iššūkius, tuo lengviau mums su jais susitaikyti, nes laimė – tai pasirinkimas, raumuo, kurį privalome kasdien treniruoti. Man asmeniškai treniruoti laimės raumenį padeda grožio ir įkvėpimo paieškos visame kame – gamtoje, mene, kasdienybėje, žmonėse, bendravime, artume, muzikoje ir tyloje.
Labiausiai nepatinkantis jausmas man yra savigaila, būvimas auka, todėl stengiuosi to kuo labiau vengti. Manau, labai svarbu iš tiesų mylėti save, tik tada galėsi duoti ir meilę kitam šalia esančiam, mylėti save ir tausoti, globoti, būti sau švelniu, o ne linčiuoti, kritikuoti, bausti, ką mes labai dažnai darome to net nesuvokdami. Kaip prancūzės juokauja, „kiek daug aš iš savo klaidų išmokau, einu dar pridarysiu.“ Man ši filosofija labai patinka: ne bausti ir tarkuoti save už klaidas, o vertinti jas kaip pamokas, ir, pageidautina, nekartoti (šypsosi).
