Kai sužinome apie savo artimųjų ar gerą reputaciją turinčių viešų asmenų vairavimą išgėrus, konfliktus šeimoje ar kitą visuotines normas laužantį elgesį, dažnai skubame juos pasmerkti, apkaltinti ar tiesiog pagailėti. Daug rečiau bandome suprasti tokio elgesio priežastis ir dar rečiau ryžtamės morališkai palaikyti juos ar ištiesti pagalbos ranką.
Pabandykite atlikti nedidelį eksperimentą ir prisiminti, kada jūs patys pasielgėte nederamai: pratrūkote pykčiu ant nieko dėto asmens, padauginote alkoholio ar pažeidėte Kelių eismo taisykles. Ką tuo metu išgyvenote: save smerkėte, kaltinote ar atsiprašėte ir iš to pasimokėte?
Kodėl baudžiame save?
Pyktis, liūdesys ir kitos sunkios emocijos yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis, tačiau ne visada sugebame jas sveikai išgyventi, ypač, jei jos ima ilgą laiką dominuoti. Tada kyla didžiulė pagunda „išsilieti“ ant šeimos narių, draugų arba nukreipti savo dėmesį į vidų ir imti save bausti.
Kai pasielgiame nederamai ir jaučiame kaltę, yra normalu atsiprašyti ir ištaisyti savo klaidas. Kartais prireikia abiejų veiksmų. Kai dėl klaidų ar sunkių išgyvenimų asmuo ima raginti save nubausti, kad jaustųsi gerai, arba jaučiasi taip, lyg nebūtų nusipelnę laimės, tai yra rimtas signalas, kad į situaciją reikėtų mokytis reaguoti kitaip.
Su bausmėmis ar grėsmėmis būti nubaustu susiduriame visais gyvenimo etapais. Vaikystėje tėvai bausmes pasitelkia auklėjimo tikslais. Paauglystėje prie tėvų reikalavimų laikytis nustatyto elgesio normų prisideda mokyklos ir visuomenės taisyklės, už kurių nepaisymą gresia vienokios ar kitokios bausmės. Suaugusieji už nustatytų taisyklių ir įstatymų pažeidimus rizikuoja būti nubausti finansiškai, visuomeninei naudingais darbais ar net laisvės apribojimu. Taigi bausmės, iš esmės, nėra neigiamas reiškinys. Jos padeda formuoti mūsų suvokimą apie teisingus elgesio ir bendravimo būdus visuomenėje ir yra svarbios palaikant viešąją tvarką.
O kaip yra dėl bausmių, kurias už nederamą elgesį pritaikome patys sau? Ar jos leidžia tapti geresniais asmenimis? Kiekvienas iš mūsų geriausiai supranta savo mintis ir elgesį. Tačiau verta žinoti, kada rizikuojama peržengti pavojingą savęs baudimo ribą.
Skausmas neturi tapti tikslu
Susirūpinti derėtų tada, kada asmuo jaučiasi blogai ir tikisi, kad nubausdamas save, pasijus geriau. Psichologai išskiria psichinį ir fizinį savęs nubaudimą. Psichiškai save baudžiantis asmuo gali jausti ilgalaikę kaltę dėl praeities įvykių ar veiksmų. Pavyzdžiui, prisiimti nepagrįstą kaltės lygį už veiksmus, kurių negalėjo kontroliuoti, arba padarė kažką nederamo ir save vadina „blogu žmogumi“. Fizinės bausmės gali būti įvairios – nuo persivalgymo iki skaudžių savęs žalojimų.
Asmeninės savybės ir supantys žmonės, vyraujantis socialinis klimatas, daro didelę įtaką kaltės lygiui, kurį kiekvienas jaučia padaręs kažką „ne taip“. Vieni asmenys po netinkamo elgesio jaučiasi prasčiau už kitus. Visuomenėje, kurioje dominuoja pasmerkimo kultūra, asmuo už tą patį elgesį jaučia didesnę kaltę nei atlaidesnėje, liberalesnėje visuomenėje.
Svarbu, kad žmonėms, kurie jaučia norą nubausti save, šis skausmas netaptu pagrindiniu tikslu. Asmuo neturėtų bausti savęs norėdamas panaikinti savo kaltės jausmą ir tikėdamasis palengvinti savo sunkius išgyvenimus.
Kaip sveikai išgyventi sunkumus?
Vienas iš svarbiausių žingsnių, padedančių sėkmingai susidoroti su neigiamomis emocijomis, jausmais ir situacijomis, yra priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir atleisti sau. Gali būti labai sunku pripažinti, kad padarėte kažką ne taip. Nesvarbu, ką darėte, atleidimas sau yra svarbus žingsnis pasimokyti iš klaidos ir kitą kartą pasielgti geriau. Norėdami atleisti sau, pabandykite suprasti, kodėl tai padarėte. Ar tai buvo nelaimingas atsitikimas? Ar tai buvo dėl to, kad užvaldė stiprios emocijos ar užplūdo sumišimas? Kaip ten bebūtų, po to bandykite atsiprašyti už tai, ką padarėte. Jums gali tekti atsiprašyti kito asmens, bet taip pat nepamirškite atsiprašyti savęs. Labai svarbu atsiprašyti savęs ir po to sutelkti dėmesį į tai, ko galite pasimokyti iš savo klaidos. Kuo daugiau dėmesio sutelkiama į klaidos ištaisymą ir mokymosi etapą, tuo mažiau laiko lieka kaltinti ir „graužti“ save.
Svarbu suvokti, kad visi daro klaidų. Niekas nėra tobulas. Jei jaučiate didelį spaudimą būti tobulu, mokykitės atsilaikyti prieš šį spaudimą: kad ir kaip stengsimės, klaidų bus padaryta. Diskomfortas, kurį kiekvienas jaučiame suklydę, mus labiausiai motyvuoja daugiau nedaryti tos pačios klaidos.
Visiems paprasčiau sureaguoti į nejaukią situaciją, kuri atsiranda po klaidos, padeda supratimas, kad neigiamai vertinamas elgesys, o ne pats asmuo. Net ir pats nuostabiausias, ramiausias ir mylintis asmuo gali pasielgti nederamai. Mes reaguojame į elgesį, o ne vertiname patį asmenį. Tai kiekvienam padeda kitą kartą, prieš imantis veiksmų, geriau apmąstyti elgesį ir pasirinkti priimtiniausią veiksmą.
Po klaidos labai svarbu dėmesį sutelkti į tai, kas yra teigiamo. Žmonės, kurie linkę save griežtai bausti, paprastai susitelkia į tai, kas jiems nepatinka. Tyrimai rodo, kad susitelkimas į savo stipriąsias puses, geresnį savęs pažinimą ir į tai, kas patinka, sumažina savęs baudimo poreikį, padidina savivertę ir pozityvumą.
Mėgstamos laisvalaikio veiklos, tokios kaip sportas, skaitymas ar kitas hobis, gali leisti greičiau atsitiesti po padarytos klaidos. Be to, užuot save baudę, pabandykite imtis kitos, sau palankesnės veiklos, pavyzdžiui, rašyti dienoraštį, pasikalbėti su draugu ar pasivaikščioti gamtoje. Gebėjimas savo aplinkoje atrasti tai, kas geriausia padeda, leidžia „pasikrauti“ teigiamų emocijų, atsipalaiduoti ir toliau mėgautis gyvenimu.
Vis dėl to, jeigu net taikant sveikus susidorojimo su kalte būdus, ilgą laiką nepavyksta sumažinti jos lygio ir savęs baudimo troškimas nesumažėja, apsvarstykite galimybę kreiptis pagalbos į artimuosius ar patyrusius specialistus. Moralinis palaikymas ir profesionalų pagalba padės rasti daugiau galimybių ir išspręsti varginančias problemas iki tol, kol jos nesukelia rimtų problemų.
Jurgita Yu Marcinkutė, teisininkė, asmeninio tobulėjimo trenerė
