Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ veikloje kūryba padeda įvairias negalias turintiems žmonėms įsitraukti į meno pasaulį, o jų artimiesiems – pasijusti lygiaverčiais visuomenės nariais. Organizacijos pirmininkė Viktorija Vitaitė teigia, kad meno terapija yra labai svarbi ir duoda daug naudos, tačiau unikalus kolektyvas turi ir muzikinių ambicijų, jie koncertuoja ir bendradarbiauja su profesionaliais muzikantais.
Per neseniai praūžusias „Sostinės dienas“ su „Gubojos“ draugijai priklausančiu nacionaliniu „Spalvų muzikos“ orkestru dainavo ir atlikėjas Jurgis Brūzga.
„Su šiuo kolektyvu aš draugauju jau labai seniai, mano tėvai yra vieni iš vadovų. Trejais metais jaunesnis brolis turėjo intelekto negalią, taigi nuo mažų dienų važinėdavau į įvairias stovyklas, savanoriavau ir turėjau daug veiklų – tai didelė mano gyvenimo dalis“, – pasakoja J. Brūzga.
Pradžia buvo sunki
„Guboja“ įsikūrė prieš 29 metus kaip draugija, siekianti padėti žmonėms su negalia pažinti meno pasaulį ir labiau įsitraukti į visuomenę. Viskas prasidėjo nuo veiklos su sutrikusio intelekto žmonėmis, jie tuo metu buvo labai izoliuoti – tik patys drąsiausi gebėjo išeiti iš namų ir bendrauti. Tačiau, anot J. Brūzgos, visuomenės nuostatos keičiasi, aplinka tampa vis labiau pritaikyta įvairiems poreikiams.
„Kai gimė mano brolis, tėvai pradėjo veiklą su „Spalvų orkestru“. Tada dauguma negalią turinčių žmonių Lietuvoje tiesiog slėpėsi namuose, žmonės garsiai net nekalbėjo, kad negalia egzistuoja – tai buvo žiaurūs laikas. Apie kažkokias veiklas, būrelius ir kūrybinius užsiėmimus nebuvo nė kalbos“, – pasakoja dainininkas.
„Gubojos“ pirmininkė dalijasi atsiminimais kaip kilo mintis įkurti tokią unikalią draugiją: „Tuo metu vadovavau muzikos kabinetui Moksleivių rūmuose ir pas mane atėjo dvi akyvios moterys iš bendrijos „Viltis“, jos paklausė, ar galėčiau priimti grupelę sutrikusio intelekto žmonių. Žinoma, kad sutikau. Dabar prisimenu visas jų mamas su didele pagarba, nes pradžioje žvilgsnių buvo tikrai daug“, – dalijasi atsiminimais V. Vitaitė.
Pati pradžia nebuvo psichologiškai lengva nei vaikų mamoms, nei pačiai V. Vitaitei, tačiau į priekį vedė tikslas didinti žmonių su negalia įtrauktį, pasiūlyti kuo daugiau veiklų. Taigi atsirado klubas „Guboja“, šalia jo – „Estetikos mokyklėlė“, į kurią jie rinkosi sportuoti, kurti, groti.
„Dar šiandien prisimenu, kaip mums teko kreiptis į administraciją dėl patalpų visuomeninei veiklai. Administracija mums bent jau netrukdė, o mes matėme prasmę, matėme, kaip kūryba nušviečia žmonių veidus“, – pasakoja V. Vitaitė.
Spalvų metodika
Per vieną iš pirmųjų draugijos kelionių įvyko ypatingas dalykas. Su nedidele grupe jie dalyvavo muzikos festivalyje Danijoje, kuomet išvydo grojančią moterį, kurios instrumento klavišai buvo pažymėti skirtingomis spalvomis. Dar tik ateityje įsikursiančio „Spalvų muzikos“ orkestro vadovai, J. Brūzgos tėvai – Valerija ir Romualdas Brūzgai, susidomėjo. „Mes ją pasikvietėme į Lietuvą, kad ir mus supažindintų su metodika. Taip mūsų šalyje įsikūrė pirmasis spalvų muzikos orkestras, kuriam dabar diriguoja dar ir Natalija Pugačienė“, – pasakoja V. Vitaitė.
Šis metodas Lietuvoje išties prigijo – kūrėsi kolektyvai Šiauliuose, Panevėžyje, kituose miestuose, prasidėjo respublikiniai spalvų muzikos festivaliai, trečiajame jų aktyviausieji muzikos kolektyvai susijungė į nacionalinį „Spalvų muzikos“ orkestrą.
„Organizavome kūrybines stovyklas, dirbtuves, koncertines veiklas, buvome Europos spalvų orkestro sudėtyje, o jam dirigavo R. Brūzga. Kasmet keliavome ir darėme didelius projektus visoje Europoje, kartu ir Lietuvoje“, – pasakoja „Gubojos“ vadovė.
Keliaudami po pasaulį, draugijos nariai išvydo visai kitokį požiūrį į žmones su negalia: „Niekada nepamiršiu tėvų džiaugsmo – kai mes grįždavome po kelionių ir mūsų muzikantus tėvai pasitikdavo su šypsenomis ir gėlėmis. Tie vaikai, kurie buvo „nurašyti“, staiga buvo kviečiami koncertuoti ir keliauti po pasaulį – tai suteikė šeimoms vilties. Ši spalvų metodika atvėrė mums duris į pasaulį. Muzika suteikė negalią turintiems žmonėms keliones, įtrauktį į visuomenę, norą kurti ir tobulėti“, – pasakoja moteris.
Raktas į laimingą visuomenę – bendravimas
Paklaustas, kaip vertina dabartinę Lietuvos situaciją, J. Brūzga sako, kad mes tikrai patobulėjome: „Manau, kad Lietuvoje viskas eina teisinga linkme, dabar įvairių poreikių turintys žmonės yra žymiai geresnėje situacijoje nei buvo prieš 20–30 metų. Pats geriausias dalykas, kokį galima suteikti žmogui – paprastas bendravimas. Manau, kad kiekvienam reikėtų pabendrauti su kuo įvairesniais žmonėmis, nes kuo visuomenė daugiau žinos, tuo bus lengviau išvengti neadekvačių reakcijų į žmogaus negalią. Koncentruotis reikia ne į ją, o į patį žmogų – supažindinimas ir būvimas visuomenėje ir yra raktas į tą teisingą įtrauktį“, – sako jis.
Bendrauti kviečia ir specialiai „Jokio skirtumo“ visuomenės informavimo kampanijai sukurtas suolelis. Kalbėtis jis skatina bendražmogiškomis temomis – apie pomėgius, darbus, svajones, kasdienius, gyvenimiškus dalykus.
Prie MO muziejaus ir V. Kudirkos aikštėje pabuvęs suolelis persikelia į Lukiškių aikštę Vilniuje, kur kviečia prisėsti ir pasikalbėti apie universalų dizainą, pritaikytą visos visuomenės poreikiams.
