Su dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanotu aktoriumi, pedagogu ir viešojo kalbėjimo treneriu, šį rudenį prisijungsiančiu ir prie WoW University Ateities įgūdžių kurso dėstytojų komandos, kalbamės apie tai, ką svarbiausio turėtume žinoti apie viešąjį kalbėjimą ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kuomet tenka komunikuoti virtualiai.
– Vytautai, kodėl taip svarbu mokėti kalbėti įtaigiai ir kokie žmonės dažniausiai ateina pas jus mokytis viešojo kalbėjimo?
– Mokėti kalbėti įtaigiai yra naudinga visiems: nuo vadovo iki tėvų, auginančių vaikus, nuo mokytojų iki mokinių, besiruošiančių egzaminams. Taigi, ateina labai daug kas. Negalėčiau išskirti nei pareigų, nei amžiaus, nei lyties.
Įtaigus viešasis kalbėjimas labai susijęs su pasitikėjimu savimi. Išskyrus tuos atvejus, kuomet dirbi visiškai vienas (jei tas įmanoma), gerai praėjęs pokalbis, sudarytas sandoris (bet kuris pokalbiu pasiektas tikslas), teigiami kitų žmonių atsliepimai – augina mūsų savivertę. Tai ypač junta mamos, po kelių metų pertraukos sugrįžusios į darbus. Joms įtaigaus kalbėjimo treniruotės padeda lengviau įsilieti į profesinę veiklą.
– Kodėl daugumai iš mūsų trūksta gebėjimo kalbėti įtaigiai?
– Sakyčiau, kad pagrindinė priežastis yra ta, jog skiriame tam per mažai laiko ir dėmesio. Retas kuris prieš pristatymą, susirinkimą ar susitikimą su klientu repetuoja. Jei tą ir daro, dažniausiai tai trunka nuo 5 iki 15 min., vykstant į susitikimo vietą ar vonioje, prieš prisijungiant prie virtualaus susitikimo.
Vėlgi, pasitaiko ir kitas kraštutinumas – pernelyg stropus ruošimasis. Tokiu atveju dažnai jaudinamės net labiau, nei visai nepasiruošę. Per ilgai repetuota kalba netenka gyvybės, tampa nuobodi. Ilgi, tvarkingi sakiniai kelia žiovulį. O kartais net pasidaro sunku suprasti, ką kalbantysis nori pasakyti.
– Ar įtaigus kalbėjimas – įgimta savybės, ar galima to išmokti?
– Galbūt noras ar poreikis bendrauti gali būti įgimtas. Nemažai priklauso nuo šeimos, kurioje augome – kokį bendravimo pavyzdį matėme. Tačiau įtaigiai kalbėti galima išmokti ir vėliau. Tačiau reikia suprasti, kad viešojo kalbėjimo galime išmokti tik nuolatos praktikuojantis, treniruojantis. Skaityti patarimais pripildytas knygas yra gerai, tačiau tų patarimų netaikydami, neišbandydami praktikoje nieko nepešime.
Štai toks pastebėjimas. Kodėl žmonės, sulaukę 40–45 metų, patiria daugiau traumų nei jaunesni. Todėl, kad iki tol paprastai daug laiko skiria šeimai, finansinio gerbūvio kūrimui ir fizinei veiklai laiko nelieka arba lieka mažai.
Kuomet vaikai paauga, atsiranda daugiau laiko, jie atsigręžia į sportą: pradeda žaisti krepšinį, futbolą, tinklinį ar pan. ir, žiūrėk, tuoj pat patiria įvairių traumų. Paprasčiausiai jų raumenys ilgą laiką buvo netreniruojami, atprato nuo fizinio krūvio.
Lygiai taip pat, jei netreniruosime viešojo kalbėjimo raumenų, mums nesiseks.
– Kaip suprasti, ar kalbame įtaigiai?
– Tikriausiai pats geriausias įvertinimas yra aplinkinių reakcija. Jei nesate visiškas savimyla, tikrai galima pastebėti, kad kalbant jūsų nesiklauso.
Žmones išduoda kūno kalba: dūsavimas, nuobodžiaujanti veido išraiška, mieguistumas. Taip pat tai, kad po savo kalbos, nesulaukiate trokštamos reakcijos, kažkokių veiksmų, darbų.
Vienas mano klientas, kompanijos vadovas atėjo pas mane ir pasakė žinantis, kad kalba neįdomiai. Suprantantis, kad kolegos jo klausosi tik iš pareigos ir pagarbos.
Lygiai taip pat kaip suprato, kad kalba neįdomiai, pasimokęs, pamatė, kad pradėjo sektis. Po vieno susirinkimo, kolegos jam atsistoję plojo ir sakė komplimentus.
Auditorija yra mūsų kalbos veidrodis.
– Kokios yra svarbiausios įtaigaus viešojo kalbėjimo taisyklės?
– Viena svarbiausių, sakyčiau, kalbėti ne per ilgai. Šiandien, kai laikas toks brangus, kiekvienas norime jį išnaudoti maksimaliai efektyviai. Dalyvaudami seminaruose ir mokymuose siekiame naudos, norime tobulėti, bet nutinka taip, kad nusiviliame, pavargstame nuo ilgų ir nuobodžių kalbų.
Be to, kai per ilgai užtrunki kalbėdamas ir pats pastebi, kad laiko lieka vis mažiau, o tu dar net neįpusėjai, pradedi nervintis. Žodžius beri kaip žirnius į sieną, kalbi neaiškiai, greitai. O auditorija tai jaučia. Todėl geriau mažiau pasakyti, bet sutilpti į paskirtą laiką.
Kitas dalykas – pastebėkite save. Nufilmuokite, kaip kalbate. Kitaip mes negalime pamatyti, kaip atrodome iš šono. Savo kalbėjimą užteršiame įvairiomis šiukšlėmis: tai gali būti bet kuris gestas, kurį nuolatos kartojame ir kartojame, žodis, kurį vėl ir vėl nepagrįstai sakome. Bet kuris garsas, kurį leidžiame, kai bijome padaryt pauzę ir bandome užpildyti tylą.
Visos tos šiukšlės teršia eterį ir atstumia auditoriją. Pastebėkime, kokių šiukšlių turime ir pamažu jų mažinkime.
– WoW University Ateities įgūdžių kurso paskaitoje daug kalbėsite apie nuotolinį bendravimą. Kaip jis skiriasi nuo įprasto bendravimo ir į ką svarbu atkreipti dėmesį?
– Taip, nuotolinis bendravimas skiriasi nuo gyvo. Vienas dalykas dėl techninių niuansų. Anksčiau žmonės, kurie, tarkime, kalbėdavo per televiziją, paprastai būdavo ir profesionaliai nugrimuoti, ir apšvietimas sureguliuojamas žinovų, ir pan., o dabar jie juk kalba virtualiai, iš namų.
Paprastai nežino tam tikrų techninių subtilybių. Pavyzdžiui, į kur turi būti nukreiptos šviesos, kokiu atstumu ir kampu turi būti nustatyta kamerą ir pan. Kaip atrodai yra svarbu ne tik tuomet, kai tave kalbina žurnalistai. Tačiau ir tada, kai virtualiai skaitai pranešimą, paskaitą, vedi susirinkimą, kalbi susitikime.
Kitas dalykas, kuris kelia diskomfortą ir daug nesusipratimų, yra bendravimas per įvairias pokalbių programėles. Rašytinė kalba yra atviresnė interpretacijai. Sunku suprasti, ką žmogus turi omeny, kai jo negirdi ir nematai. Kaip išeitį siūlyčiau naudoti balso žinutes. Ir greičiau, ir labiau įmanoma suprasti, kokios pašnekovo emocijos sakant tai, ką sako.
Dargi yra labai svarbu perklausti, ką žmogus iš jūsų kalbos suprato. Tam pokalbio pabaigoje reikia skirti bent 20 min. Tiesiog užduoti kam nors iš auditorijos klausimą: „– Ką tu manai aš norėjau tuo ir tuo pasakyti?“ Taip ne tik pats įsitikinsite, ar perdavėte tokią informaciją, kurią norėjote, bet ir įtrauksite kitus žmones. Mat jie galbūt jūsų mintis suprato dar kitaip.
Svarbu suprasti, kad mes atsakingi už tai, ar žmonės teisingai suprato, ką mes norėjome pasakyti.
Žinoma, klausantysis irgi turi pasitikslinti, ką kalbantysis norėjo pasakyti. Ir nereikia bijoti perklausti, kad ir kelis kartus, kol tikrai taps aišku. Jau geriau skirti laiko dabar, negu ne taip padaryti darbą ar, apskritai, uždelsti, nes tiesiog neaišku, ką daryti.
