Pasak savižudybių specialisto, Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro vedėjo, psichologo Rimanto Misevičiaus, medikai priklauso prie tų žmonių, kurie labiausiai vengia ieškoti pagalbos. Tačiau jos ieškoti visada verta, ir jokia kaina negali būti per didelė, kai ant kortos pastatytas visas gyvenimas.
Nusižudyti ketinantis žmogus, pasak specialisto, atsiduria specifinėje būsenoje, dėl kurios jam atrodo, jog savižudybė jo situacijoje yra vienintelė išeitis. Tačiau išeitis visada yra, nors tuo metu žmogui jos nesimato.
– Kai kalbama apie savižudybių prevenciją, dažniausiai dalijami patarimai aplinkiniams, kaip atpažinti, kad kitas žmogus ketina prieš save pakelti ranką, ką tokiu atveju daryti, ką kalbėti. Pavyzdžiui, ženklas apie artėjančią nelaimę gali būti tai, kad žmogus skuba atiduoti skolas, kad lig tol buvęs blogos nuotaikos, skundęsis gyvenimu, staiga tampa ramus, tarsi viduje atradęs tam tikrą savo problemų sprendimą. Bet mažai kreipiamasi į patį žudytis ketinantį žmogų. Ar tai reiškia, kad potencialūs savižudžiai nebėra už save atsakingi, priklausomi tik nuo kitų?
– Jeigu žmogus nėra neveiksnus, nėra ryškiai išreikšto psichikos sutrikimo, tam tikra prasme jis visą laiką yra atsakingas pats už save. Pats žmogus priima tą sprendimą. Mobingo ar panašiais atvejais sudaromas įspūdis, kad žmogus buvo tik privestas prie savižudybės. Taip, yra tokia situacija, bet vieni tokioje situacijoje nusižudo, kiti – ne. Kreipiasi pagalbos, trenkia durimis ir išeina iš darbo. Kitaip sakant, priima ne tokį drastišką sprendimą. Žmogus turi pasirinkimą iki pat pabaigos.
Kita vertus, žmonėms, kurie patenka į savižudybės krizę dėl įvairių priežasčių, mąstymas tarsi susiaurėja. Jiems atrodo, kad nebėra kitos išeities, tada jie kenčia didelį skausmą, ir savižudybė atrodo lyg išeitis tą skausmą nutraukti.
Bet niekada negalima akcentuoti vienos priežasties, pavyzdžiui, mobingo. Nes tokiu atveju visiems, patiriantiems mobinga, siunčiama žinia, kad, jeigu nepavyksta savęs apginti teisiniu keliu (ta medikė daug kur kreipėsi – į Valstybinę darbo inspekciją, kitur), išeitis yra savižudybė. Ne, greta to visada yra išeitis.
Jeigu žmogus rimtai svarsto apie savižudybę, jam pačiam labai sunku kreiptis pagalbos, nes vadinamojo „tunelinio mąstymo“ situacijoje atrodo, kad niekas nepadės, nesupras jo situacijos, arba yra gėda kreiptis.
– Kas vyksta potencialaus savižudžio galvoje? Kaip, stebint save, galima atpažinti, kad jau krypstama į tą „tunelinį mąstymą“?
– Nėra tokių patarimų, kaip pačiam žmogui save analizuoti ir atpažinti. Tokiais atvejais tiek susiaurėja mąstymas, kad žmogus nebebūna pajėgus tą daryti. Pagrindinis patarimas – jeigu galvoji apie savižudybę, kreipkis pagalbos. Ta pagalba yra, ir jos kaina nėra per didelė – iš vienos pusės yra visas gyvenimas, iš kitos – pagalba.
Medikai ir kitų profesijų žmonės bijo stigmų: kaip aš kreipsiuosi, manęs nesupras, man nepadės, gausiu psichiatro įrašą, sužlugs mano karjera, ką pagalvos visi kolegos, artimieji... Užsiimti savistaba jau per vėlu. Būtina tiesiog kreiptis pagalbos, nes ant svarstyklių – tavo paties gyvybė.
– O kaip iš tiesų yra tokiais atvejais su karjera? Ar pas mus psichiatrų pacientai tikrai apsaugoti, ar turi galimybę išsikapstę iš krizių toliau dirbti savo darbą?
– Visai neseniai Sveikatos apsaugos ministerija panaikino tuos apribojimus būtent medikams. Viskas priklauso nuo to, ar žmogus tuo metu gali dirbti. Ar tai ne psichozės epizodas, kai žmogus jau kliedi. Aišku, kad tuo metu jis negali dirbti. Bet jeigu jis yra sąmoningas, viską suvokia, darbo apribojimai būtent medikams yra panaikinti.
Turi būti psichozinio spektro sutrikimai, kad jam būtų neleidžiama dirbti. Tai atvejai, kai ir populiariai visuomenėje suvokiama, kad žmogus yra neadekvatus. Visi kiti elgesio, emocijų sutrikimai nėra kliūtis, ypač, jeigu žmogus kreipiasi pagalbos.
– O darbdaviai to nesužino, ar jie noriai gali tokį žmogų priimti?
– Čia dar kiti klausimai. Ta stigma yra visame pasaulyje. Ir vengiama, ir bijoma žmonių su psichikos sutrikimais. Bet vienas dalykas yra psichikos sutrikimai, kitas – psichologinė krizė. Tai ne tas pats. Krizė reiškia, kad žmogui tuo metu reikia tiesioginės pagalbos, krizės pikas praeina, ir gyvenama toliau.
Vakarų visuomenėse egzistuoja visuotinė praktika turėti tam tikrą psichologinę paramą nebūtinai krizių metu. Tai nereiškia ligos. O pas mus šie dalykai tapatinami, egzistuoja stereotipas, kad jeigu žmogus kreipiasi į psichologą, jis turi problemų, ir su juo geriau neturėti reikalų. Bet jeigu pažiūrėtume į save, visi galėtume pripažinti, kad su psichologu daugumai iš mūsų apskritai verta pasikalbėti. Ir tai nereiškia, kad sergam.
– Ar savižudybė yra psichologinės krizės pasekmė, ar visgi ilgalaikio psichikos sutrikimo? Gal kaip tik turintys sutrikimus daugiau gauna pagalbos, ir jiems yra lengviau?
– Nėra vieno atsakymo, visi atsakymai tinka. Pati savižudybės krizė nėra diagnozė. Tai nėra liga, nėra sutrikimas. Žmogui gali būti nediagnozuoti jokie psichikos sutrikimai, bet tiesiog tuo metu gali ištikti psichologinė, egzistencinė krizė. Jeigu yra kokie nors psichikos sutrikimai, jie gali pasunkinti tą krizę.
Yra ir tokių psichikos sutrikimų, kai žmonės daugybę kartų bando žudytis – pavyzdžiui, ribinis asmenybės sutrikimas, būna sudėtinga suteikti pagalbą dėl įvairių manipuliacijų, kai pats žmogus sunkiai supranta, kad manipuliuoja.
Psichikos sutrikimai siejasi su savižudybės krize, gali ją apsunkinti, bet psichikos sutrikimai nebūtinai nulemia savižudybę ir savižudybės krizė nėra psichikos sutrikimas.
– Kol žmogus dar neįėjo į „tunelinį mąstymą“, kada apsėda įkyri mintis ir atrodo, kad tai vienintelis galimas sprendimas, bet jau einama link tos būsenos – kokios mintys sukasi galvoje, į kurias pačiam reikėtų atkreipti dėmesį ir ieškoti pagalbos?
– Kokios jos bebūtų, svarbu, kad neliktum vienas su savo mintimis. Tokiais atvejais žmogus subjektyviai vertina, kad jam yra negerai, jis blogai jaučiasi, viduje turi daug skausmo, atrodo, kad nemato išeities. Visa puokštė negatyvių jausmų.
Yra paprastas klausimas, kuris redukuoja galimą minčių spektrą: aš aš ketinu nusižudyti? Tai yra, žmogus galvoja apie savižudybę. Ne tik mintis užklysta, bet ketinimas – gal reikėtų tai įvykdyti.
– Pati savaime mintis apie savižudybę, kas būtų, jeigu būtų, dar nėra pavojaus ženklas? Normalu yra kartais apie tai pagalvoti?
– Taip. Skaičiuojama, kad 5-7 proc. visų pasaulio gyventojų yra netgi labai rimtai galvoję apie savižudybę. Minčių apie savižudybę turėjimas dar nereiškia krizės. Dažniausiai ji ir neateina, tiesiog užklysta mintis.
Blogas ženklas – kai pradedama galvoti, kaip tai įvykdyti, arba kad tai yra išeitis. Jeigu paklaustum žmogaus, kuris tik turėjo minčių apie savižudybę, ar tu ketini nusižudyti, jis pasakytų, kad ne, nesąmonė. Norint susivokti savyje, siūlyčiau savęs paklausti: ar aš ketinu nusižudyti? Ir artimieji, aplinkiniai, jeigu kažką įtaria pagal rizikos ženklus, turėtų ne atskiras mintis vertinti, o tiesiai šviesiai paklausti: ar tu ketini nusižudyti?
– Dažnai būna labai baisu tokio dalyko klausti, žmogus gali galvoti, gal kitam pakiš mintį, kurios tas negalvojo...
– Be abejo. Ir tai yra vienas iš pagrindinių mitų. Klausimas apie savižudybę – tai pati pagrindinė pagalba, kurią artimieji gali suteikti. Būtent paklausti. Dalis iš ketinančių nusižudyti, galvojančių apie savižudybę patys nežino, ką su tuo daryti.
Paklausus yra proga apie tai pradėti kalbėti, o pradėjus kalbėti – pasiūlyti pagalbą. „Tu taip blogai jautiesi – verta kreiptis pagalbos. Kreipkimės kartu. Padėsiu tau. Yra variantų“, – tai, ką artimieji gali padaryti.
Pagrindinis kelias yra paklausti, nebijoti atsakymo, jeigu žmogus prisipažįsta, ir tada siūlyti pagalbą, nepalikti vieno. Nepulti guosti, kad viskas praeis. Artimajam, neprofesionalui labai sudėtinga išlaviruoti, svarbu, kad ir profesionalo pagalba būtų suteikta.
– Jeigu žmogus jaučiasi labai blogai ir kyla realios mintys apie savižudybę, idealiu atveju jis turėtų kreiptis į psichologą. Bet jeigu jis galvoja, kad jau geriau numirti, tik neiti ten – kokie dar galimi variantai, į ką kreiptis?
– Šitoje vietoje nėra kitos išeities. Tai per pavojinga situacija, net negalima rekomenduoti kokių nors savęs palaikymo veiksmų, nes tada labai rizikuojam. Gal tie veiksmai trumpą laiką padės, o po to bus vėl aštresnis krizinis momentas... Jeigu nėra su kuo apie tai adekvačiai pasikalbėti, vienam žmogui dažniausiai yra per sunku.
– Be profesionalių psichologų, psichiatrų, kokios dar profesijos turi tam tikrą psichologinį pasirengimą ir gali padėti? Dvasininkai, šeimos gydytojai galbūt turi pradines kompetencijas ir po to gali nukreipti žmogų tolesnės profesionalios pagalbos?
– Tiesioginės kvalifikacijos jie neturi, išskyrus psichologus, ir, duok Dieve, psichiatrus. Bet ne veltui yra mokymai, skirti ne profesionalams. Vilniuje turime mokymus, kaip atpažinti savižudybės rizikos ženklus, paklausti, kaip nebijoti atsakymo, išlaikyti pokalbį ir susitarti konkrečiai dėl pagalbos. Idealiu atveju įvairiausių specialybių žmonės turėtų būti apsimokę teikti psichologinę pagalbą. Bet kas savo aplinkoje gali su tuo susidurti.
Patį kelią, ką, susidūrus su savižudybės krize, daryti tiek pačiam žmogui, tiek aplinkiniams, galima rasti puslapyje https://tuesi.lt/. Ten aiškiai išdėstyta, kur galima kreiptis pagalbos, kas bus, jeigu kreipsiuosi telefonu, kas bus, jeigu kreipsiuosi internetu per pokalbių programėlę, kas bus, jeigu kreipsiuosi tiesiogiai.
– Gal žmonės saugiausiai jaučiasi skambindami anoniminiu telefonu? Ar tuo atveju irgi išlieka baimė, kad bus susektas, išaiškintas, ir, jeigu nenusižudys, jam po to grės įvairios pasekmės?
– Prigalvoti galima visko, bet ir pačios telefoninės emocinės paramos tarnybos labai pabrėžia, kad tai anoniminė, konfidenciali pagalba. Krizėje esančiam žmogui anonimiškumas labai svarbu. Vilniaus Centro poliklinikoje budi psichologas ne darbo metu ir savaitgaliais, ten galima anonimiškai kreiptis, visus priima, tai galimybė pasikalbėti su profesionaliu psichologu anonimiškai.
– Ar egzistuoja kokia nors gydanti frazė pačiam žmogui, kurią galima kartoti sau kaip kokią mantrą, kai sunku? Galbūt ne tai, kad „viskas praeis“, bet kažkas, kas tikrai padėtų ir taptų atspirtimi išsikapstyti?
– Būtų nuostabu, jeigu tokia būtų. Matyt, gali būti tokių frazių individualiai konkrečiam asmeniui. Pagrindinis dalykas – tiesiog kad man verta kreiptis pagalbos. Ne tik reikia, bet verta. Tik tokios minties negali kartoti kaip mantros, reikia tą ir padaryti.
Yra nemažai individualių priemonių, kurios gali padėti žmogui sustiprėti psichologiškai – tai ir išorinės aplinkybės, socialinės, darbo sąlygos, kam nors – religija, meditacija, sportas, emociniais ryšiais susijusių draugų ratas. Visa tai neatstoja profesionalios pagalbos, bet padeda, jeigu patenkama į krizę, taip pat apsaugo, kad į ją nepatektume.
– Yra žinoma nemažai profesijų, kurios pavojingos, rizikingos, kenksmingos sveikatai. O ar yra nustatomos psichologiniu požiūriu pavojingos profesijos? Gal tos, kur tenka tiesiogiai susidurti su mirtimi? Gal kur didelė atsakomybė? Gal kažkuriose profesijose yra rekomenduojama šalia turėti nuolatinę psichologinę pagalbą tiesiog prevenciškai, net ir neįvykus jokiai krizei?
– Tai būtų visos profesijos, kuriose yra intensyvūs stresai arba didelė atsakomybė, susijusi su stresais, kur yra didesnis krūvis psichikos sveikatai. Nors tiesiogiai taip neskirstoma, bet medikai būtų viena iš pagrindinių tokių profesijų. Taip pat policininkai, nuolat dirbantys su smurtiniais atvejais.
Tokiose profesijose labai svarbu, kaip yra dirbama, koks krūvis. Pavyzdžiui, kaip ir nusižudžiusios medikės istorijoje taip pat pabrėžiama, kad krūviai buvo labai dideli, buvo sudėtinga su jais tvarkytis.
Medikams būdinga tai, kad jie linkę nesikreipti pagalbos. Jeigu patys jaučia, kad streso lygis yra per aukštas, kenčia – deja, stigma yra stipriausia kaip tik tarp medikų.
– Ar valstybiniu mastu kas nors daroma dėl psichologinės pagalbos medikams? Galbūt kiekvienas, dirbantis atitinkamuose skyriuose, privaloma tvarka turėtų, pavyzdžiui, kartą per mėnesį ar pusmetį gauti psichologo konsultaciją?
– Psichologinę pagalbą padaryti privaloma nėra prasminga. Pats kontaktas negali būti privalomas. Vakarų visuomenėse policininkams tam tikrose situacijose (pavyzdžiui, kai tenka panaudoti ginklą, nušovus ar sužeidus žmogų) skiriamas psichologas, su kuriuo nori nenori reikia eiti pasikalbėti apie tai, kaip išgyveni tą situaciją.
Lietuvoje šiai dienai psichologinė pagalba yra bendra, nėra specializuotos, skirtos medikams. Gydymo įstaigose dažnai dirba psichologai, bet jie dirba su pacientais, o ne su pačiais medikais. Šiuo metu yra tik pačių medikų visuomeninė iniciatyva, prie kurios ir mes šiek tiek prisidėjome, kur profesionalūs psichologai, psichoterapeutai medikams ir jų šeimos nariams siūlo konfidencialią pagalbą. Bet, kiek žinau, kreipimasis ten nėra didelis ir po visų pandemijų, ir po visų krūvių.
– Dėl nusižudžiusios Kauno medikės priimtas sprendimas jai po mirties atlikti psichologinės būklės analizę. Gal galėtumėte paaiškinti, kas tai yra, kaip atliekama?
– Tai vadinama psichologine autopsija. Ją turėtų atlikti teismo medicinos tarnybos ekspertai. Mes esame pateikę pasiūlymą perkelti praktiką iš anglosaksiškų kraštų, kur yra speciali pareigybė – teismo koroneris. Jis atlieka psichologines autopsijas, kai yra neaiški mirties priežastis, savižudybės atveju – įvardija jos pagrindines priežastis, nes vienos priežasties niekada niekas negali įvardinti apskritai, tai susiję su asmenybės dalykais, puokšte faktorių, kurie galėjo turėti įtakos.
Tyrimas atliekamas kalbantis su artimaisiais, kolegomis, kurie pažinojo, domintis žmogaus psichologine būkle ir jos pokyčiais.
