Evoliucija besidomintys psichologai sugalvojo terminą „poravimosi vertė“, kuris apibrėžia galimo romantinio partnerio patrauklumą. Tai vertinama mažiausiai trimis aspektais.
Pirmiausia – patrauklumas ir energingumas: ar esame fiziškai patrauklūs ir ar turime kitus traukiančių asmenybės bruožų?
Antra – socialinė padėtis: esame pralaimėtojai ar laimėtojai? Ar turime pinigų? Ar esame gerų manierų ir išsilavinę?
Trečia – nuoširdumas ir patikimumas: ar esame nuoširdūs, mylintys, ištikimi ir atsidavę asmenys?
Asmeninius porų santykius nagrinėjantis Niujorko psichologas Lawrence’as Josephsas įsitikinęs – jei atitinkate šiuos tris reikalavimus, pagal seksualinę padėtį esate visuomenės viršūnėje.
Visi nori su jumis susitikti, mylėtis, tuoktis ir susilaukti vaikų. Jei tuos tris aspektus vargiai atitinkate, pagal seksualinę padėtį esate visuomenės apačioje ir kažin ar kas nors trokšta su jumis kurti romantinius santykius ir planuoti ateitį.
Kiekvieno savivertė priklauso nuo to, kokią poravimosi vertę sau patys priskiriame. Remdamiesi trimis minėtais aspektais įvertiname savo poziciją poravimosi aplinkoje, kurią sudaro mūsų varžovai – žmonės, su kuriais varžomės, kad laimėtume aukštos vertės partnerį.
Asmenys, turintys aukštą poravimosi vertę ir pagal seksualinę padėtį esantys visuomenės viršūnėje, yra reta prekė, tad varžybos tokiems žmonėms gali būti įnirtingos.
Poravimosi aplinka yra ypač aktyvi prestižiniais vadinamuose didmiesčių rajonuose, kur gabūs, gražūs, turtingi ir ambicingi jauni žmonės telkiasi norėdami susirasti savo gyvenimo partnerius arba po skyrybų viliasi surasti ką nors geresnio už savo buvusį (-ią).
Jei aukštos vertės partnerį šios varžybos prabangioje aplinkoje ima varginti ir nepasiekiama trokštamo rezultato, visada galima laimę išbandyti ne tokiose brangiose ir populiariose teritorijose. Ten toks varžovas turės daugiau galimybių jausdamasis didele žuvimi mažame baseine.
Psichologai tikina – didelė dalis žmogaus savigarbos paremta savęs lyginimu su kitais. Bet taip pat svarbu, kaip mes suvokiame savo vidinį idealųjį „aš“. Pagal tai, kaip arti to idealo esame, save ir vertiname.
Mūsų tobulasis vidinis „aš“ formuojasi vaikystėje, kai pradedame svajoti, kokie tapsime suaugę. Savimi didžiuojamės, kai jaučiame, kad gyvename pagal idealųjį „aš“.
Tačiau tas idealusis „aš“, kuriuo trokštame tapti, visuomet yra patikrinamas per socialinio lyginimosi prizmę. Mes vis žvilgtelime, kiek ir kuo skiriamės nuo kitų.
Kad įvertintume, kaip mums sekasi, nuolat lyginame save su panašaus amžiaus ir panašios socialinės padėties žmonėmis.
Skiriamės vieni nuo kitų gebėjimu konkuruoti ir ambicingumu. Kuo žmogus turi daugiau narcisizmo, tai yra linkęs save vertinti aukštai, netgi pervertinti, tuo jis geriau jaučiasi, kai pagal seksualinę padėtį visuomenėje yra arčiau viršūnės. Save itin įsimylėjusiam žmogui būti vidutiniam yra tarsi pažeminimas.
Mažiau narcisizmo turintys žmonės gali pasitenkinti ir būdami vidutiniai. Kol manome derantys prie savo pavyzdinės grupės, tol jaučiamės gerai. Psichologine prasme gerai būti taip pat patraukliam ir sėkmės lydimam kaip dauguma tų žmonių, su kuriais save lyginame.
Tampa tikru iššūkiu apie save galvoti gerai, jei jaučiamės žemesnio lygio už vidutiniokus. Jei visi aplinkiniai, išskyrus mus, atrodo fiziškai sveiki, turintys puikius darbus, jau radę gyvenimo partnerius ir auginantys puikius vaikus, sunku nesijausti pralaimėtoju manant, kad esi menkos vertės. Tokiu atveju atrodo, kad geriausia būtų susirasti tokį pat partnerį pralaimėtoją arba susitaikyti su vienatve.
Paprastai trokštame laimėti asmenį, kaip sakoma, ne visai iš savo lygos. Tačiau didžioji dalis žmonių vis tiek susiranda maždaug panašios vertės partnerį. Tai vadinama asortatyviu, arba neatsitiktiniu, poravimusi. Taip, kaip pagal savus kriterijus būriuojasi paukščiai.
Tai reiškia, kad galiausiai mes liekame su žmonėmis, kurie pagal seksualinę padėtį visuomenėje yra daugmaž tame pačiame lygyje. Šia prasme partneris atspindi tiek mūsų gerąsias, tiek blogąsias puses. Partneris tarsi parodo ir mūsų pasiektą vietą visuomenėje pagal seksualinę padėtį.
Bet jei nesame patenkinti ta vieta, yra daugybė būdų, kuriais galime pakelti savo žemą savivertę ir kartu poravimosi vertę.
Geriausia tai pradėti daryti kuo anksčiau, kol esame jauni. Pavyzdžiui, galime pradėti sportuoti dėl geresnės išvaizdos, dar daugiau mokytis, kad gautume geriau apmokamą darbą. Galime pradėti lankytis pas psichoterapeutą, kad asmenybė būtų mielesnė.
Tačiau nors yra galimybių ir noro tobulėti, turėkime galvoje – laikas ne mūsų pusėje. Bėgant metams jaunatviškas grožis blėsta, mažėja gyvybingumo, o psichoterapijos nauda vis sunkiau juntama, kai asmenybė jau susiformavusi.
Tad ką daryti, jei pagal seksualinę padėtį visuomenėje pakylame aukščiausiai, kiek sugebame, bet vis tiek nesijaučiame pakankamai geri arba imame smukti dėl bėgančio laiko? Jei jaučiamės esantys vertesni aukštesnės vietos, mums atrodo, kad gyvenimas nėra teisingas. Jaučiamės įstrigę ne savo vietoje.
Gal turėtume išmokti susitaikyti su savo padėtimi? Gal negalime visiškai kontroliuoti savo išvaizdos, karjeros laimėjimų ar net asmenybės bruožų?
Kiekvienas gimstame su tam tikromis genetinėmis galimybėmis, tam tikroje kitų žmonių jau sukurtoje aplinkoje. Tad reikia iš blogiausios padėties išspausti geriausią variantą.
Mes gebame nujausti savo pajėgumą, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių gali nepavykti gyventi visu pajėgumu. Tokiu atveju tenka nuryti karčią piliulę.
Bet tikriausiai geriau pabandyti ir patirti pralaimėjimą, nei visai nemėginti siekti kuo aukštesnės vietos visuomenėje pagal seksualinę padėtį.
Vis dėlto kuriame nors taške turime susitaikyti su tuo, jei nepavyko pakilti taip aukštai, kaip svajojome. Tada turime pasidžiaugti naryste būtent to seksualinio klubo, į kurį buvome priimti. Juk tik savęs pripažinimas leidžia džiaugtis gyvenimo partneriu, kurio vertė atitinka mūsiškę ir yra tikslus atspindys mūsų užimamos vietos visuomenėje pagal seksualinę padėtį.
Parengė Darija Jankauskaitė
