„Padedu žmonėms, kurie jaučiasi „įstrigę“, išsigryninti. Aktyvuoti kūrybinę energiją tam, kad jie susigrąžintų savo potencialą, nustotų bijoti ir pradėtų gyventi taip, kaip jie nori patys. Man kažkada pavyko įkvėpti save. Tikiu, kad Jums taip pat pavyks rasti įkvėpimo šaltinį,“ – pasakojo klinikinė hipnoterapeutė, Rapid Transformacinės Terapijos (RTT) terapeutė-koučerė, Sąmoningumo ir Ho'oponopono praktikė, IHR, IICT narė.
Su S.Smith aptarsime, kodėl pozityviai mąsčiusios senutės iš pasakos „Auksinė žuvelė“ gyvenimas nevirto sėkmės istorija, o tik pamokančiu pasakojimu, išgirsite apie net sėkmingiesiems asmenims koją pakišančias vaikystės traumas ir jų pasekmių sprendimo būdus.
– Papasakokite apie savo veiklą.
– Esu klinikinė hipnoterapeutė, Rapid transformacinės terapijos (RTT) terapeutė-koučerė, Sąmoningumo ir Ho'oponopono praktikė, IHR, IICT narė. Padedu žmonėms vaikystėje ir vėliau patyrusiems emocines traumas ar smurtą. Padedu išsilaisvinti iš praeities šešėlių, prisiminti ir susigrąžinti pasitikėjimą, savivertę ir gyvenimo džiaugsmą.
– Skamba taip, lyg jūs būtumėte medikė.
– Žmonių mes negydome. Gydyti reikia ne kūną, o sielą. Tai labiau įsiskverbimas į žmogaus pasąmonę, atmintį, emocijas. Žmogui augant išorinis pasaulis į jį „instaliuoja“ daugybę programų. Ne visos jos geros. Laimei, tai galima keisti, ir yra du geriausi būdai: emociniu įsikišimu – terapija arba nuolat kartojant naują programą, siūlant naują idėją.
Ką daro RTT terapeutas? Hipnozės metu man padedant klientas „įeina“ į savo pasąmonę tam, kad surastų neteisingą įsitikinimą, bloką, suformuotą įvykio reikšmę, atsiradusią iš gyvenimo patirties. Kartais tai net menkavertis įvykis, tačiau tam suteikta klaidinga reikšmė, kuri lemia viską, kas vyksta gyvenime, ir šis „niekas“ ima valdyti mūsų gyvenimą.
Seanso metu asmuo išlieka sąmoningas, supranta, kas vyksta aplinkui, o RTT specialistas tarsi detektyvas leidžiasi į ilgą paiešką! Viskam užtvirtinti klientas gauna asmeninį hipnozės įrašą, kurį būtina klausytis tam, kad įsidiegtų nauja mums tarnaujanti programa. Juk protas mokosi kartodamas.
Mus skaudina ne įvykiai, bet mūsų tam suteikta reikšmė. Tarkim, dar vaikystėje vienam ar kitam įvykiui suteikiame reikšmę, imame galvoti, jog mūsų nemyli artimieji. Ir ši suteikta reikšmė keliauja su mumis per gyvenimą.
Mūsų protas viską taip traktuoja ir mums suaugus. Kai randi savo problemos priežastį, kas buvo suformuota, kuo patikėta, turi ją pakeisti teisingu įsitikinimu ir su savimi dirbti.
Tarkim, viena iš mano klienčių vaikystėje buvo pažeminta dėl šeimos skurdo ir jos nešiotų suplyšusių batų. Net suaugusi ji nepasitikėjo savimi ir aplinkiniais, nes giliai viduje vis dar jautė tą pažeminimą, nors jo net sau nepripažino. Po kelerių metų darbo su savimi ji tapo žydinčia, savimi pasitikinčia moterimi, kuriai nėra nepasiekiamų tikslų. Kita klientė vaikystėje patirtas traumas malšino maistu, o jas įvardinus bei priėmus save kaip „pakankamą“, jos meilė ir pasitikėjimas savimi virto eilėraščiais.
Vienas iš pagalbos sau metodų – rašymas arba afirmacijos, teisingų teiginių kartojimas. Kartoji tol, kol pasąmonė tai užfiksuoja kaip esybę, kol pasąmoninis protas tuo patiki. RTT specialistas žmonėms padeda pateikdamas pozityvios, keičiančios mąstymą hipnozės įrašus, vyksta grupiniai seansai su kitais žmonėmis ir rašymas, afirmacijos.
– Taip jau yra, kad kiekvienas nagrinėjame savą ar kaimyno gyvenimą ir dažnai konstatuojame, jog mums periodiškai nesiseka, mes negalime to ar kito, nes... Gal RTT terapeutai turi tam mokslišką paaiškinimą?
– Paprastas paaiškinimas – mūsų sąmonė nesusikalba su pasąmone. Mūsų sąmonė – tai sąmoningumas, žinios, intelektas, o mūsų pasąmonė – emocijos, pojūčiai, jausmai. Mus valdo jausmai arba pasąmonė, nors mūsų sąmonė suvokia, jog turėtumėm elgtis kitaip – mes jos neklausome arba ilgai atidėliojame. Tai netikėjimas savimi. Juk dažnas mąsto, jog kitas yra protingesnis, geresnis, vertesnis. Visi vertesni, tik ne aš, nes aš per senas, per storas... ir daugybę kitų įsivaizduojamų priežasčių.
– Gal ryškiausiu, labiausiai visuomenei matomu pavyzdžiu galima įvardinti scenos žvaigždes, kurios, atrodytų, apdovanotos neeiliniais talentais, pinigais, sėkme, tačiau kartais gyvenimą baigia alkoholio, narkotikų ar kitų priklausomybių liūne?
– Viskas, ką jie turi ir gali, ateina iš didžiulio noro įrodyti artimiesiems, aplinkai, kad aš daug galiu, esu pakankamai geras. Nuo to pavargstama. Žmogus nesijaučia laimingas, nes vis siekia būti dar ir dar geresnis.
RTT tokio nepasitenkinimo priežastį ir suranda. Ir dažniausiai priežastis būna visai kita, nei pats žmogus galvoja. Mes užaugame, auga mūsų sąmoningumas, tačiau mūsų vidinis vaikas senų nuoskaudų nepamiršta... Mūsų logika sako, kad tai nereikšminga, tačiau kokią reikšmę mes tam suteikėme būdami vaikais, tokia ji mumyse sėdi ir laukia momento pasireikšti.
RTT stebuklas, o mano patirtys leidžia tai vadinti stebuklu, yra tai, kad atrandama suformuota mintis, ką apie mus supantį pasaulį kažkada pagalvojome. Hipnozės metu mes tą netinkamą mąstymą perprogramuojame ir įdiegiame naują, teisingą, jau suprasdami jos reikšmę. Juk būdami vaikai mąstėme taip, kaip mums atrodė teisinga tuo metu. Dabar mes viską suprantame kitaip.
– Kaip galima padėti priklausomybių kamuojamiems žmonėms, kaip, tarkim, alkoholikams?
– Priklausomybių turinčius žmones kamuoja viena problema – žema savivertė. Kai žmogus neturi ryšio su savimi, jis jaučiasi nepakankamai geras, jis ieško bendrystės su materija arba galimybės save kažkuo užpildyti. Užpildu tampa alkoholis, dideli maisto kiekiai, noras pirkti daiktus. Taurė vyno nepasakys, kad tu niekam tikusi stora karvė, kad tu nevertas didesnio atlyginimo, tavo nosis kreiva.
Mes gi nenorime sau pakenkti, tačiau sąmoningai ieškome būdų, kad galėtume pasijausti gerai. Ir priklausomybės tai suteikia, kad ir trumpam. Mūsų protas mus nuo skausmo veda malonumo link. Ir jam visiškai nesvarbu, kur mes tą malonumą patiriame.
– Tai kokį nekenksmingą malonumą tam vargšui rasti?
– Ne malonumų jam reikia, o suvokimo, kad jam nieko netrūksta. Kad mes visi gimstame geri ir unikalūs. 99 proc. pas mane besilankančių žmonių sako, kad jie kažką nori įrodyti sau. Tai netiesa. Jie nori įrodyti tėvams, visuomenei, kad yra kažko verti. Mes visko turime savyje ir daug. Tik reikia tuo patikėti. Naujai atrasti.
Mūsų vidinis pasaulis lyg kopūstas su daugybės patirčių sluoksniais. Anot Marisos Peer, mūsų protas daro tik tai, ką jis mano esant mums naudinga, kas tarnauja mūsų labui. Ir visai nesvarbu, ar tai mums gerai. Jei protas alkoholį suvokia kaip gėrį, malonumą, mes jo norime. Sąmoningai nė vienas nenori sau pakenkti, žmonės ieško jausmo „jaučiuosi gerai“, tik, deja, ilgainiui tai tampa priklausomybe.
– Tarkim, kokia moterytė sėdi pamiškėje prie sukežusios trobelės ir svajoja apie ištaigingą gyvenimą. RTT gali jai padėti?
– Prireiks jos pačios pastangų: pavyzdžiui, sugalvoti milijonus atnešantį verslą. Jei ji tik spaudys TV pultelio mygtukus ir lauks, RTT negalės padėti, RTT ieško problemos priežasties, pvz., jei moterytė imtų galvoti, kodėl ji tingi ar atidėlioja, tada mes galim jai padėti išsiaiškinti priežastį ir paskatinti veikti.
Viskas prasideda nuo vizijos, tačiau ir veiksmų reikia. Kai paleidžiame viziją-idėją, mums tarsi atsiveria galimybės. Gal, tarkim, jai kažkas siūlys kursus ar darbą, o ji nesiryš bandyti... Durys užsidaro, galimybė lieka neišnaudota. Niekas neateis ir nepadės, jei nebandysi padėti pats sau.
– Įdomu, kaip RTT paaiškintų pasaką apie auksinę žuvelę. Šios pasakos pagrindinė herojė turėjo idėjų ir jai sekėsi, bet finalas liūdnas...
– RTT kalba apie problemų sprendimus, tačiau paaiškinti šią pasaką galiu. Pasakos močiutė svajojo tinkamai, tačiau jos ego buvo didesnis už širdies šauksmą. Ji norėjo visko, tačiau nekreipė dėmesio į aplinkinius: žuvelę, senuką. Visatos dėsniai veikia vienašališkai net pasakose: jei mes perlenkiame lazdą siekdami gerovės tik sau, jei nesiskaitome su aplinkiniais, jais nesirūpiname, nepadedame, suveikia priežasties ir pasekmės dėsnis. Kaip mes elgiamės su aplinka, taip aplinka elgiasi su mumis. Pasaulis neturi išrinktųjų, numylėtinių. Yra tik tai, ką žmogus skleidžia, kokia jo vibracija. Pasakos močiutė juo daugiau gavo, juo blogesnė darėsi. Ji skleidė blogas vibracijas.
– Tarkim, žmogus nusiteiks ir pabandys visatą įveikti darbštumu: sąžiningai rašys teigiamas mintis, kartos afirmacijas ir klausysis meditacijų, tačiau širdyje netikės, kad gali laimėti milijoną, pasveikti ir t.t. Ko tikėtis?
– Nieko. Yra afirmacijos ir tiesos teiginiai. Aš galiu nuo ryto iki vakaro kartoti afirmaciją „Aš esu milijonierius“, tačiau protas mintyse man sakys: „Ar tu milijonierė? Apsižvalgyk aplinkui – kur tavo turtai?“
Tačiau yra tiesos teiginiai, kurių protas neatmeta: aš esu unikali, talentinga, pakankama, saugi, turtinga. Turtas – tai ne tik materija, bet ir gausa visur. Pasakymo, kad aš unikali, protas neatmeta, nes supranta, kad mes tokie gimstame. Ir protas pritaria mūsų tiesos teiginiams.
Kartojame, pradedame tikėti ir išvystame atsiveriančias galimybių duris. Kartoti, kad aš esu milijonierius? Gal neverta. Pradžioje patikėkite, kad jūs vertas tapti milijonieriumi, kad turite pakankamai talento ir savybių išlaikyti milijoną.
– Dažnas žmogus vis vaikosi įvairių siekiamybių: karjeros, buto, automobilio, ir nesijaučia laimingas. Kodėl?
– Sėkmei yra skirtumas, ar tu laimingas. Bet laimei visai nesvarbu, ar tu sėkmingas. Pažįstu daug žmonių, kurių laimei nereikia nei buto, nei karjeros. Sėkmė kiekvienam kita: daiktai, gyvenimo kokybė, išauklėti vaikai... Pagal Goddard Neville, yra du pasauliai: Dievo ir Cezario. Kurį mes renkamės, priklauso nuo mūsų vertybių: Dievo pasaulis – tai vertybės (meilė, ramybė, šviesa), jas išpažindami jaučiamės žmonėmis, Cezario pasaulis – materialinės vertybės (galia, pinigai, valdžia) ir to siekiama bet kokia kaina.
– Bet materija pati savaime nėra blogai?
– Žinoma, ne. Kuo daugiau aš turiu, tuo daugiau galiu duoti aplinkiniams. Tarkim, mano paslaugos nėra pigios, bet aš galiu rinktis. Turiu daug klientų, su kuriais dirbu nemokamai, nes suprantu, kad jiems reikia mano pagalbos, tačiau pinigų jie neturi. Ir aš galiu sau leisti tai daryti be atlygio. Jei neturėčiau galimybės, negalėčiau to daryti nemokamai. Aš jaučiuosi laiminga galėdama padėti.
Aš pati turėjau vidinį bloką: ilgą laiką galvojau, kad materialinės vertybės negali eiti kartu su dvasingumu. Neva, jei turi pinigų, tai nesuderinama su dvasiniais turtais. Tačiau ilgainiui supratau: kuo daugiau aš turiu, tuo daugiau laiko galiu skirti savanoriškai veikla – daryti nemokamus nuotolinius seminarus, kuriuose gali dalyvauti mano uždarosios grupės merginos. Savo gyvenimo misiją įvardyčiau kaip galimybę padėti pakeisti.
– Sakoma, kad lietuviai nelaimingi, o vakariečiai moka būti laimingi. Jūs turite galimybę palyginti, nes dirbate su įvairių tautybių žmonėmis. Kokia jūsų nuomonė?
– Nerimas, panika, baimė – vienodi visoms tautybėms. Gal airiai noriau ir daugiau kalba apie emocines traumas, vaikystės traumas. Lietuvoje tai labiau slapta, airiams – normalu įvardinti ir ieškoti pagalbos. Lietuviai klaidingai mano, kad vaikystės traumos išaugamos, emocinis smurtas pamirštamas bėgant laikui.
Deja, laikas nieko negydo. Tai klaidingas įsitikinimas. Laikas padeda paslėpti, prislopinti, tačiau mūsų neigiamos vaikystės patirtys, skaudūs užgaulūs žodžiai, emocinio teroro patirtys sėdi giliai viduje ir laukia laiko išeiti...
