Apie sovietinę psichiatrijos sistemą ir skaudžias jos pasekmes, apie globos namų pertvarką ir žmogaus teisių užtikrinimą, apie tai, kaip bendruomenės priima naujuosius kaimynus buvo kalbėta „Psichikos sveikatos perspektyvų“ surengtoje diskusijoje.
„Turime spręsti įsisenėjusias ir sudėtingas problemas. Nemaskuoti problemos dydžio, nebandyti spręsti kosmetiškai, bet geriau įsivardinti tikrąją situaciją, kur mes esame. Suprantant, kad tikrojo pokyčio galbūt greitai ir nepasieksime, bet svarbu žinoti, kur einame. Kai žinai, kur nori nueiti, tuomet daug paprasčiau susidėlioti žingsnius, nei užgesinti vieną mažą gaisrą, o kito lyg ir nepamatyti“, – diskusijoje kalbėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
Pasak jos, nors pertvarkos priežastimi tapo sovietmečiu paveldėtos globos institucijos su savo trūkumais, labai svarbu matyti platesnį kontekstą ir užtikrinti Neįgaliųjų teisių konvenciją. „Tai yra visų be išimties sektorių – tiek socialinės apsaugos, tiek sveikatos priežiūros, švietimo ar kultūros – pačių įvairiausių sferų sinergija. Tik tokiu būdu galime užtikrinti žmonių su negalia teises gyventi bendruomenėje, naudotis jos ištekliais kartu su visais bendruomenės nariais.“
Sovietinės psichiatrijos mokykla
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius prof. Dainius Pūras priminė, kad esame dramatiškos XX a. istorijos įkaitai, 50 metų praleidę su gilų įspaudą palikusia sovietinės psichiatrijos mokykla. „Buvo primesta rafinuota sovietų ideologija, kad, na, būna tokios ligos, ką padarysi – žmogus taip sunkiai suserga, kad net vaistai nepadeda, tad belieka jį išvežti į specialią įstaigą, kur būtų tik priežiūra, apkuopimas. Sovietai nežudė šių žmonių, kaip darė naciai, bet sukūrė sistemą, kaip nubausti pilietine mirtimi. Su liūdesiu noriu konstatuoti, kad per 30 metų mes visgi kolaboravome su šia sistema – nors atgavome laisvę, bet vykdėme tai, ką mums paliko okupantai. Yra įstaigos, tad reikia jas užpildyti žmonėmis.“
Tokią socialinės globos sistemą savo paties gyvenimo istorija paliudijo ir grupinio gyvenimo namų gyventojas Edvardas Gasinskas. Nuo kūdikystės keliavęs per įvairias globos institucijas, paauglystėje jis pradėjo „pankuoti“, vartoti alkoholį, įsitraukė į rezistencines veiklas ir saugumo institucijų buvo nukreiptas į psichiatrinę ligoninę. Jo teigimu, ten paskirti vaistai jam padarė didelę tolimesnę įtaką: „Sistemoje buvo baisūs vaistai“, – sako jis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Edvardas taip ir neišmoko gyventi savarankiškai – leido laiką gatvėje, o atsidūrus ligoninėje, vėl pasirinko sugrįžimą į sistemą. Galiausiai, savo iniciatyva ieškodamas pagalbos, jis pradėjo iš dalies savarankiškai gyventi vienuose iš šalyje kuriamų grupinio gyvenimo namų.
Šiuo metu įvairiose Lietuvos vietose įsikūrusiuose bendruomeninio gyvenimo namuose gyvena vos keliasdešimt gyventojų, tačiau tikimasi, kad per dvejus metus juose turės galimybę apsigyventi dar 1000 žmonių su psichosocialine negalia ar intelekto sutrikimais. Diskusijos metu sprendimų priėmėjai, žmogaus teisių specialistai ir akademikai akcentavo, kad tokią pertvarką privalo lydėti ne tik kokybiškos ir tvarios bendruomeninės paslaugos įvairius poreikius turintiems žmonėms, bet ir žmogaus teisių užtikrinimas bei palankus visuomenės požiūris į šalia besikuriančius kaimynus.
Vien įstaigų pertvarkymo nepakaks
„Psichikos sveikatos perspektyvų“ vadovė Karilė Levickaitė pabrėžė, kad nepakanka pertvarkyti institucijas. „Per daugybę metų susiformavusią atskirtį ryškiausiai iliustruoja kaimynų nepasitenkinimo istorijos kuriant grupinio gyvenimo namus – ko gero, visi pamename 2019–aisiais garsiai nuskambėjusius Žiežmarių įvykius. Be visuomenės palaikymo ši pertvarka niekuomet nebus iki galo sėkminga – būtina destigmatizuoti požiūrį, didinti raštingumą apie psichikos sveikatą ir griauti mitus apie negalią. Taip pat ypatingai svarbu stebėti žmogaus teisių padėtį naujai kuriamose įstaigose.“ Šiuo metu viešoji įstaiga pradeda įgyvendinti projektą „Pokyčių sparnai“, kurio metu taip pat atliks žmogaus teisių stebėseną keliuose grupinio gyvenimo namuose bei teiks rekomendacijas ne tik pačioms įstaigoms, bet ir valstybinėms institucijoms.
Sveikatos apsaugos ministro patarėja dr. Simona Bieliūnė kaip vieną iš svarbiausių pertvarkos dalių taip pat išskyrė žmogaus teisių aspektą. „Kalbėdami tiek apie dideles sveikatos priežiūros įstaigas, tiek apie globos įstaigas, mes suprantame, kad žmogaus standartai yra tie patys ir jie yra labai svarbi paslaugų teikimo dalis. Norime labiau suprasti, mokėti interpretuoti, žinoti, ką reikia daryti ir kaip užtikrinti, kad žmogaus teisių standartai nebūtų tik deklaratyvūs, formalūs. Turime turėti sistemingą vertinimą, jo logiką ir infrastruktūrą tam, kad padėtumėme įstaigoms. Identifikuodami problemą, turime padėti ją spręsti ir metodinė pagalba yra labai svarbus žingsnis.“
