Šią frazę gali išgirsti ir jeigu nusprendi ginti savo ribas ir pademonstruoji griežtumą. Tada ir drebiama: „O ko čia susinervinai? Įsižeidei? Aha, tavo tiesiog žema savivertė!“
Tokiais atvejais visuomet norisi paklausti: „Kaip tai iš viso susiję su saviverte? Kaip jūs, pone ar ponia, sugebate įlįsti į kito žmogaus kailį ir iš to kailio vidaus jį įvertinti? Jūsų sugebėjimai išties kažkokie unikalūs“.
Iš tiesų savivertė nebūna aukšta ar žema. Savivertė tik būna adekvati arba nelabai. Štai ir viskas.
Priklausomai nuo to, kaip vertini save, kaip saugai savo resursus, kokį save matai ir kaip sau leidi gyventi – taip ir vertina šią sferą kiti.
Štai požymiai, kad save vertini minimaliai, ir dėl to gauni per galvą fraze „Taigi tavo savivertė žema, atsipeikėk!“
1. Reakcija į kritiką iš šalies.
Tave gali įžeisti bet koks žmogaus pasakymas. Tu po to tai įsimeni ir pradedi tą dalyką slėpti, maskuoti, netgi save perdarinėti vien todėl, kad kažkam kažkas tavyje nepatiko: lieknėti, storėti, kirptis, persirengti, tylėti, nekęsti savęs.
– Tavo balsas gergždžiantis.
– Tavo labai lėta reakcija.
– Tu šneki nesąmones.
– Tu negraži (-us).
– Tu lyg ne iš šio pasaulio.
– Tu daug nori.
– Tu tinginys.
– Tu apsileidęs.
– Tu pernelyg emocingas (-a).
Šį sąrašą galima tęsti iki begalybės, jis nesibaigs niekada.
Visa tai gali užgauti tik tuo atveju, jeigu tu nepriimi savęs ir nepriimi to, kas tau duota Dievo ar gamtos. Tau svarbiau, ką pasakys kiti. O kiti tai sako, atsižvelgdami šį savo lūkesčius ir pasaulėžiūrą. Šalia tiesiog kitas žmogus: su skambiu balsu, greitesnis, ne toks temperamentingas, žemiškesnis ir t.t. Ir jis vertina tikrovę iš savo varpinės, leisdamas sau taškytis frazėmis kitiems žmonėms, net nesusimąstydamas, kad tai gali padaryti didžiulę žalą. O tu tuo metu kabiniesi už tų žodžių ir laužai visą savo vertybių sistemą.
Pamąstyk. Išmok ginti savo Aš ir saugok savo ribas.
– Tu negraži.
– Tai tik tavo nuomonė. Sau aš labai patinku. O ir grožio supratimas – dviprasmiškas. Negražu vertinti žmones pagal išvaizdą. Aš juk tyliu, kad tu šiuo momentu išvis moralinis išsigimėlis. Tad ir tu prikąsk liežuvį.
– Tu lyg ne iš šio pasaulio.
– Jeigu aš kūrybiškas žmogus ir mąstau kiek kitaip, tai reiškia tik tą, jog aš mąstau kitaip ir man toks mąstymo būdas tinka. Tai mano dovana nuo gimimo, ir su ja aš gyvensiu toliau. Man tai kieta, ir tai svarbiausia. Manojo „ne iš šio pasaulio“ atžvilgiu tu, taip išeina, esi toks pat. Štai dabar ir gyvenk su tuo toliau.
Tai yra, prisimink, kokie dalykai tave užgauna, dėl kokių žodžių pradedi išgyventi. Pagalvok, kodėl tavo tokia reakcija? Ką ji sako apie tave? Ir pagalvok atsakymus. Pradėk repetuoti jau nuo šiandien. Kartą, du atsakysi, po to suprasi, kad bėda ne tavyje ir ne žmonėse, kurie sukelia skausmą, o bėda tame, kaip tu leidi save mylėti ir su savimi elgtis.
2. Izoliacija nuo išorinio pasaulio.
Tai vienas liūdniausių punktų. Tik įsivaizduokite, kad mes dėl savo nesugebėjimo suvaldyti liežuvio galėjome kam nors padaryti tokią traumą ir sukelto tokį skausmą, kad žmogus ėmė ir pavirto į kažkokią būtybę, gyvenančią dėžutėje. Jis ne gyvena, o slepiasi. Mes net ir neatsimename, ką leptelėjome. Mes tam nesuteikėme ypatingos reikšmės. galvojome, kad mokykloje žmogų išvadinti storuliu yra linksma. Ir kad baksnoti žmogui, jog jis nuobodyla – tai paskatinti jį kitokiems veiksmams. O žmogus ima ir atsiriboja nuo pasaulio: nemato gyvenimo, negirdi draugų juoko, nestebi grožio ir nesišypso.
Jeigu tu pats pastebi, kad suspaudei savo pasaulį iki dėžutės dydžio, teisindamasis, kad esi introvertas ir apskritai žmonės aplink kvaili ir pikti – liaukis ten sėdėti. Ne visi žmonės tokie. Ir apskritai žmonės su tuo nesusiję. Tu nepriėmei savęs, nepamilai ir nepasirūpinai ribomis. Tu leidai sau, kad jas pramuštų, ir prisirinkai į galvą minčių apie kažkokį savo nepakankamą gerumą ir gražumą. Nevok iš savęs gyvenimo ir galimybių matyto daugiau, nei duodama dėžutėje.
3. Pyktis ir boksininko poza.
Didžiąją laiko dalį tu išgyveni agresyvaus nusiteikimo pasaulio atžvilgiu būseną, lauki iš visur kiaulysčių ir smūgių, dėl visa ko iš anksto puoli, net jeigu niekas nevyksta. Tai yra, viduje jaučiamas toks priešiškas amžino nepasitenkinimo variklis – jis užsiveda per kelias sekundės dalis, įsibėgėja ir jo neįmanoma sustabdyti. Nuo viso šito tau sunku, švaistoma milžiniška energija, džiaugsmo jokio, ir nieko gero niekur neišeina – nei šeimoje, nei darbe, net ilsintis.
Tu susigyveni su šia poza, o kiti, kurių adekvati savivertė, jaučia tavo nusiteikimą ir energetiką, ir negali suprasti, kodėl to dėl bet kokio preteksto pratrūksti. Žinoma, jie iš savo varpinės tau būtinai pasakys, kad tavo žema savivertė, jeigu pradėjai rėkti dėl visiško niekniekio.
4. Tu dievini savo problemas ir kapstaisi jose su pasimėgavimu.
Nieko negirdi, nieko nematai, tau rūpi tik tai, kas vyksta su tavimi, kas benutiktų. Tu nuolat pasakoji apie problemas, piešdamas jas ryškiomis spalvomis, tau atrodo, kad tavo problemos unikaliausios, išskirtinės ir svarbios. Kitų žmonių problemos tavęs net nejaudina, ir tu jų nelaikai vertomis dėmesio. O taviškės – visai kas kita.
Tokie žmonės iš tiesų vargina ir išsunkia. Su jais nesinori susitikti, bendrauti ir kuo nors dalintus, su jais nesinori kurti jokių santykių. Nes galima išeiti iš proto verdant šito išskirtinio purvo katiliuke.
Beje, žmogus išlipti iš katiliuko nenori. Jam labai patinka jame virti. Kas tokio virimo nepalaiko, automatiškai priskiriamas prie priešų, blogų žmonių ir baisių personažų gaujos.
Žinoma, žmogui su adekvačia saviverte anksčiau ar vėliau baigiasi kantrybė, ir jis pareiškia šiam vampyrui: „Klausyk, užknisai! Tavo tiesiog žema savivertė, štai ir viskas, Nėra jokių tragedijų ir superproblemų, kurių nebūtų buvę iki tavęs. Nieko nėra neįmanomo. Jokio kriminalo. Užteks niurgzti“.
Dažniausiai šie žmonės išsiskiria. Jeigu niurgzliui pakanka proto ir jėgų, jis pradeda dirbti su savimi ir keisti savivertę, o tuo pačiu ir visą gyvenimą. Jeigu niurgzlys neišmoksta gyvenimo pamokų, tai taip ir toliau kapanojasi, nuolat rasdamas kaltų dėl savo bėdų.
5. Nei jėgų, nei noro.
Dažnai skauda galvą, nuolat ką nors skauda, trūksta miego arba miego tiek, kad gyventi nėra kada. Apskritai, organizmas tau padeda slėptis nuo tikrovės ir patvirtinti visus tuos stebuklus, kuriuos tu pats jam padiktavai. Smegenys – toks dalykas, jeigu jiems pasakysi, jie ir padarys. Ko prigalvosi, tuo tikės.
Savivertė – tai savęs vertinimas. Jeigu viduje save įvertinai kaip asmenybę, nevertą džiaugsmo, laimės, gerų draugų, mylimo darbo, nepamilai kūno, kuriame gyveni, nepamilai išvaizdos, su kuria vaikštai – tai organizmas tą patvirtins, kad tik tau būtų jauku ir komfortiška savo susikurtame pasaulėlyje.
Rask savyje jėgų, peržiūrėk punktus. Susirašyk ant lapelio tai, ką atpažinai. Pagalvok ir paanalizuok šią temą.
Jeigu staiga leisi sau tapti geresniu ir laimingesniu, pradėk tyliai dirbti su viskuo, kas prieš tai pasakyta: išmok atsakyti į kritiką, liaukis slėptis ir maskuotis, neteršk smegenų šlamštu, nesaugok problemų metų metus, liaukis galvoti, kad pasaulį sudaro blogis ir tavęs būtinai laukia smūgis.
Atsiverk ir atrask. Priimk save, pažink save, gerbk save, vertink save, saugok save, objektyviai ir adekvačiai vertink save, neleisk iš išorės klijuoti visokio šlamšto.
