Net ir dirbtinė šypsena padeda žmogaus organizme išsiskirti vadinamajam laimės hormonui serotoninui. Dėl to nors trumpam galime pajusti teigiamas emocijas ir jomis užkrėsti kitus.
Nusišypsojus kitas greičiausiai atsakys šypsena. Jeigu būsime pykti, tai perduosime ir aplinkiniams. Moksliškai įrodyta, kad emocijos – užkrečiamos.
„Mus veikia veidrodiniai neuronai – kai žmogus, žiūrėdamas į tave, nuskaito šypseną, jam nevalingai norisi šypsotis. Jeigu šeimos narys piktas, kitas nevalingai irgi pradeda pykti, šaukti. Turiu suvokti savo atsakomybę, kaip aš bendrauju su sutuoktiniu. Lygiai taip pat mokytoja turi suprasti, kaip ji bendrauja atėjusi į klasę, arba ką vadovas, atėjęs į kolektyvą, spinduliuoja.
Emocijos sugrįžta kaip bumerangas. Emocinis intelektas dabar yra vos ne svarbesnis bruožas nei verslumas, lyderystė“, – patikino juoko jogos trenerė Kristina Laučienė (43 m.).
Bet kaip pačiam nestokoti geros nuotaikos, jeigu širdį kausto liūdesys? O kartais jis trunka ne vienus metus.
K.Laučienė sulaukė nemažai jos seansus lankiusių šeimų prisipažinimų, kaip pasikeitė jų gyvenimas.
Viena moteris pastebėjo, kad vyras ne tik pralinksmėjo, bet ir dažniau šypsosi.
„Dešimt metų nemačiau taip besijuokiančio savo vyro“, – neslėpė žmona. O sutuoktinis patikino, kad gal ir penkiolika metų prieš tai nesijuokė.
Vienas apie kitą jie atsiminė skirtingas patirtis. Tačiau juoko joga jiems priminė, kad jie – žaismingi. O tai tikrai nėra vaikiškumas.
Dar vienai porai juoko jogos seansai tapo pasimatymais, nes kaskart vienas kitą tarsi pažino iš naujo.
Juoko jogą K.Laučienė atlieka šešerius metus, o ją atrado gelbėdamasi nuo kūno ir emocijų išsekimo.
„Atvykau į moterų stovyklą, joje sutikau juoko jogos trenerę. Po trečio seanso pamačiau naudą sau – pajutau didelį atsipalaidavimą.
Tuo metu jau ėjau sąmoningumo keliu, jau buvo pažintas meditacijos, aiškaus mąstymo mokslas, baigti emocinio intelekto kursai. Nė viena praktika iki tol negalėjo suteikti tokio atsipalaidavimo kaip juoko joga“, – pasakojo Kristina.
Trenerė neslėpė, kad ją išsekino aukos vaidmuo, – moteris manė, jog visi ją skriaudė, apgavo. Bet iš tiesų niekas jos neskriaudė, nes auka visąlaik mano, kad yra skriaudžiama.
„Pati nusistekenau, buvau įpratusi taip gyventi. Juk nereikia toli žvelgti – visada šalia yra žmonių, kurie ras kuo pasiskųsti ir kas kaltas“, – su šypsena buvusią savijautą prisiminė K.Laučienė.
Nors vaikystėje Kristina buvo gyvybinga, veikli nuotykių ieškotoja ir nestokojo humoro jausmo, suaugusi patyrė mąstymo krizę – pradėjo suprasti, kad pasaulis jai neteisingas.
Bet niekada nebuvo dingęs juokas, net kai moteris manė, kad gyvenimas jai nėra maloningas. Susitikusi su draugais Kristina vis vien juokėsi, pasakojo anekdotus.
Bet atsidūrus juoko jogos seansuose K.Laučienei pirmus kartus nebuvo lengva juoktis. Juk ji buvo įpratusi juoktis dėl to, kad kas nors atrodė juokinga, būdavo tam priežastis.
„Lavinau savo humoro talentą, bet jis ne visada buvo skaidrus – kartais įžeidžiantis, nešvankus. Tai dariau norėdama praskaidrinti savo dvasią: jeigu juokiuosi, tampu kompanijos siela. Visi nori, kad būtum šalia, kol esi juokingas. O kai tampi nebejuokingas, niekam tavęs nebereikia.
Ačiū Dievui, kad nuvykusi į stovyklą pamačiau tą savo kaukę. Todėl pirmoje sesijoje nebuvo lengva juoktis, antroje – lengviau. Tik per trečią seansą atsipalaidavo mano įtemptas protas“, – pasakojo Kristina. Anksčiau ji labai pavargdavo nuo įtempto mąstymo, kuo jai būti, kur dar patobulėti.
Atliekant tam tikrus kvėpavimo pratimus galima išmokti juoktis. Net dirbtinai sukeltas juokas niekuo nesiskiria nuo natūralaus – smegenyse vienodai išsiskiria už geras emocijas atsakingo serotonino, endorfino. Nors ne visada būna gera nuotaika, tenka prisiversti atlikti juoko jogą.
„Tai yra kvėpavimo pratimai, kuriuos mes skatiname daryti pasitelkdami garsus. Tokiu būdu atsiranda tam tikras vibravimas, kuris nori nenori kuriuo nors metu leidžia nusijuokti nuoširdžiai. Juoko jogos esmė ir yra ta, kad jei net vaidini juoką, vis tiek serotoninas, endorfinas, kurie atsakingi už emocijas, elgseną, žmogaus smegenyse išsiskiria“, – tvirtino K.Laučienė.
Juokas gali būti netgi susikalbėjimo būdas. Tai patyrė Kristina: „Londone, tarptautinėje juoko jogos mokykloje, pratybas vedė trenerė danė, grupėje buvo keli britai, švedė, graikė. Visi kalbėjo angliškai, nebuvo lengva juos suprasti, bet daugelis nemokėjo kitaip kalbėti – jie nuolat juokėsi. Juokas tapo tarptautine kalba, nes sujungė žmones.“
Grįžusi iš šios mokyklos į tėvynę vilnietė nusprendė eiti juoko jogos keliu. Bet ji nebuvo kūrusi verslo, nežinojo, ar ši praktika bus kam nors reikalinga.
Prieš tai viešojo administravimo studijas baigusi moteris dirbo vadybininke įmonėje. Po kiek laiko ji suprato, kad turėtų užsiimti kuo nors kitu – tik ne darbu biure.
„Ačiū Dievui, kad kai kam reikėjo juoko jogos. Mane kvietė įvairios tobulėjimo studijos, socialinių projektų rengėjai. Visur turėjau progos parodyti, kas tai yra“, – smagiai nusiteikusi pasakojo K.Laučienė. Ji savo veikla patikėjo ir sulaukusi palankių lankytojų atsiliepimų.
Juoko joga reikėtų užsiimti kasdien, jeigu norime užkirsti kelią stresui. Tai turėtų tapti toks pat įprotis kaip ir rytinė mankšta.
Tačiau juoko joga, jeigu nuoširdžiai atlieki pratimus, sukelia prieštaringų jausmų: nepatogumą, pasipriešinimą, baimę pasirodyti netinkamai, susikaustymą. Kai pereini slenkstį, t.y. kai atpažįsti, kad tai esi ne tu, – juk buvai rimtas žmogus, pameti savo antpečius ir tampi žaismingas, juokiesi.
Įgudus daryti tokius pratimus pasijuokti galima dažnai. Bet ir didžiausiems juoko jogos mėgėjams būna dienų, kai tenka patirti, kas yra liūdesys, skausmas.
Juk tam, kad būtų emocijų pusiausvyra, reikia suprasti ir liūdesio priežastis, ir džiaugsmo kainą. Viso to reikia, nebūtina į šalį nuvyti liūdesio, reikia leisti tai patirti. „Jausmus patartina išlaisvinti“, – pabrėžė K.Laučienė.
Todėl nenuostabu, kad kai kurie žmonės po juoko jogos pratybų pasakys: nesupratau, ko čia buvau ir kas įvyko. Užuot juokęsis, žmogus pradeda verkti. Kodėl taip įvyksta? Juk emocijų centras – širdis. Ar verki, ar džiaugiesi – tai kaip dvi medalio pusės.
