Naujos knygos „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“ autorės žurnalistė Gintarė Jankauskienė ir psichoanalitikė Agnė Kirvaitienė jums pasiūlytų, kad ieškodami priežasčių, kodėl kaip nors jaučiatės ar elgiatės, turėtumėte atsigręžti į vaikystę ir pabandyti savęs paklausti, prisiminti, ar neaugote nedarnioje šeimoje, kurioje problemų kėlė alkoholio vartojimas.
Knygoje – dešimt autentiškų istorijų ir specialisto patarimai, kaip išsivaduoti iš praeities gniaužtų, kaip geriau suprasti save, megzti išlaisvinančius santykius ir jaustis geriau.
Kviečiame skaityti gydytojo psichiatro, psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio specialiai šiai knygai skirtą pratarmę.
**
Daugelis mano pacientų užaugo nedarniose alkoholikų šeimose. Jiems labai sunku pripažinti skausmingas vaikystės patirtis. Kai per terapijos seansą garsiai įvardiju: „Esate alkoholiko vaikas“, jie pradeda ginti tėtį ar mamą. Tai neišvengiama – juk jie neturėjo kitų tėvų. Kad galėtų išlikti, išgyventi žalojančioje vaikystės namų aplinkoje, išmoko mylėti juos skriaudusius gimdytojus ir pateisinti bet kokį jų elgesį. Todėl net ir būdami suaugę nori matyti tėvus kuo geresnius ir gražesnius. Ir tik pradėję dirbti su prisiminimais, kelti iš pasąmonės užkaborių užslėptą baimę ir pyktį, ima suprasti, kodėl pasirinko gynybinę poziciją. Sveikti pradedama be pagražinimų pripažinus tikrovę ir suradus naują požiūrio į tėvų problemą kampą – alkoholizmas yra labai sunki, chroniška liga, o ją (kaip ir bet kurią kitą ligą) reikia gydyti. Kovoti su ja yra beprasmiška.
Knygoje „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ kalbama apie suaugusius alkoholikų vaikus, kurie dėl tėvų piktnaudžiavimo alkoholiu šiandien asmeniniame gyvenime patiria įvairiausių bėdų. Jie pasiryžo keistis ir išeiti iš šio užburto rato, nors tai kainuoja begalę vidinių pastangų. Mane sukrėtė šios tikros žmonių istorijos. Dešimt knygos herojų (jie tikrai nusipelno būti vadinami herojais) pasakoja apie dvasinį, o neretai ir fizinį, skausmą, kurį turėjo pakelti. Suaugę alkoholikų vaikai iš vaikystės namų neišsineša jokio pozityvaus pavyzdžio. Priešingai, daugelį jų tėvai savo elgesiu kasdien mokė meluoti, nekęsti, manipuliuoti, išduoti, skriausti ir nuolat nuvilti. Tai žiauri gyvenimo mokykla su iškreiptomis moralinėmis vertybėmis.
„Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ istorijų herojai yra puikus pavyzdys kitiems, kaip reikia išdrįsti atvirai prisipažinti, kokios bėdos kamuoja. Labai žaviuosi šiais jaunais žmonėmis. Kaustantis nerimas, nevaldomi pykčio priepuoliai, menka savivertė, polinkis į darboholizmą, vidinės tuštumos jausmas, priklausomybė nuo partnerio, noras kontroliuoti kitus, organizmą nuodijantis besaikis persivalgymas – knygoje aprašyta vaivorykštė gyvenimo problemų, kurias sukėlė tėvų alkoholizmas.
Jautriai žurnalistės Gintarės Jankauskienės papasakotas istorijas komentuoja psichoanalitikė Agnė Kirvaitienė. Per psichoanalitinę kryptį, kuriai atstovauja A. Kirvaitienė, siekiama suprasti žmogų. O daugeliui suaugusių alkoholikų vaikų yra be galo svarbu suprasti ne tik save, bet ir artimuosius. Galėjimas geriau suvokti alkoholikų tėvų elgesį tarsi leidžia nebekaltinti savęs ir nuoširdžiai pripažinti, koks išties bejėgis buvai vaikystėje, tačiau kokiu visagaliu norėjai tapti, bandydamas pakeisti sergantį alkoholiką.
„Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ man atrodo labai vertinga knyga, nes suteikia skaitytojui viltį, kad įvairios bėdos gali būti koreguojamos. Kai suaugę alkoholikų vaikai įsisąmonina, kas su jais atsitiko, ir supranta, kad vaikystėje buvo priklausomi nuo tėvų ir nieko negalėjo pakeisti, jų sielos žaizdos pradeda gyti.
Psichoanalitikė A. Kirvaitienė ne tik profesionaliai komentuoja knygos istorijas, pateikia būdų, kaip spręsti suaugusiems alkoholikų vaikams kylančias problemas, bet ir kelia svarbų klausimą: kiek alkoholizmo artimoje aplinkoje problema gyva mūsų kasdienybėje? Juk jos tarsi nematome. Štai atsipalaidavę vaikštome po rudenėjantį Vilniaus senamiestį, žmonės maloniai šypsosi ir atrodo, koks gražus šiandienis gyvenimas. O pasižiūrėjęs į jo užkulisius, pamatai labai daug skaudžių ir tragiškų dalykų.
„Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ ne tik turi tiesioginę terapinę prasmę, nes joje pateikiama receptų, kaip įveikti įvairias asmeniniame gyvenime kylančias bėdas, bet ir perduoda filosofinę žinutę, atskleidžiančią, kiek daug suaugusių žmonių Lietuvoje, patys nepiktnaudžiaudami alkoholiu, kasdien mintimis grįžta į pragarišką vaikystę.
Nors knygos tema sunki, leidinys turi galingą pozityvų užtaisą – tikrai galime savyje rasti naujų vidinių rezervų eiti kitokiu, sveikesniu keliu, nei ėjo mūsų tėvai. Savo pacientams mėgstu kartoti: „Turime tik vieną žmogų, kurį galime pakeisti, – patį save.“ Tik atsigręžus į save, galima pradėti judėti į priekį ir nebetęsti baisios tėvų istorijos. Žinoma, vaikystės patirtys niekur niekada nedings. Taigi siūlau rasti taiką su savimi – pripažinti tikrovę ir suvokti: „Aš neturiu savęs kaltinti dėl tėvų alkoholizmo. Aš nebuvau atsakingas už jų problemas.“ Suaugusiam alkoholikų vaikui yra be galo svarbu išsivaduoti iš šios slegiančios kaltės.
Mano nuomone, knygos „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ autentiškos istorijos gali padėti išdrąsėti ir pamatyti veidrodyje tai, ko nesinorėjo. Nes tik pamačius realų savo atspindį gali prasidėti sprendimų paieškos kelias ir judėjimas į priekį. Drąsiai pripažinę, kad esate alkoholiko vaikas, klauskite savęs, koks norite tapti. Atsiverkite naujai patirčiai, mokykitės įsiklausyti į save ir savo poreikius. Smalsiai ir su atjauta tyrinėkite visus kylančius jausmus ir ryžtingai leiskitės į prasmingą dvasinio augimo, keitimosi kelionę.
