Aptardamas pažangiausius mokslo laimėjimus ir remdamasis asmenine kelis dešimtmečius trukusia mokslinių tyrimų praktika autorius parodo, kaip mes galime deramai išnaudoti miegą gerindami savo pažintinius gebėjimus, susikurdami geresnę nuotaiką, sureguliuodami hormonus, užbėgdami už akių vėžiui, Alzheimerio ligai ar diabetui, sulėtindami senėjimo poveikį ir pratęsdami gyvenimo trukmę. Knygą „Kodėl mes miegame“ iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė, išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Kviečiame skaityti knygos ištrauką „Sapnai kaip naktinė terapija“.
***
Ilgai buvo manoma, kad sapnai – tik REM miego fazės, iš kurios jie kyla, šalutiniai reiškiniai. Kad geriau suprastumėte šalutinio reiškinio sąvoką, pasitelksiu elektros lemputės pavyzdį.
Fizinius elektros lemputės elementus – stiklinę kolbelę, šios viduje esančią vielinę spiralę ir cokolį, kuriuo teka elektros srovė – gaminame tam, kad turėtume šviesą. Skleisti šviesą – elektros lemputės funkcija, dėl kurios ją ir pagaminome. Bet elektros lemputė skleidžia ir šilumą. Skleisti šilumą nėra lemputės funkcija, dėl kurios būtume ją sukūrę. Tiesiog skleidžiant šviesą, skleidžiama ir šiluma. Ji yra neplanuotas, šio šviesos skleidimo įrenginio šalutinis produktas, o ne tikroji jo funkcija. Todėl šilumos skleidimą ir vadiname šalutiniu reiškiniu.
Panašiu principu evoliucija didžiulėmis pastangomis smegenyse galėjo sukurti neuronų grandines, kuriančias REM miegą ir jo palaikomas funkcijas. Bet kai (žmogaus) smegenys šiuo konkrečiu būdu kuria REM miegą, gali būti sukuriamas ir reiškinys, mūsų vadinamas sapnavimu. Gali būti, kad sapnai, kaip ir elektros lemputės skleidžiama šiluma, neatlieka jokios funkcijos. Jie gali būti tiesiog jokios naudos neduodantis ir jokių pasekmių nesukeliantis šalutinis reiškinys. Netyčinis REM miego šalutinis produktas.
Gana nuvilianti mintis, ar ne? Neabejoju, kad dauguma iš mūsų tiki, jog sapnai ką nors reiškia ir yra kam nors skirti.
Spręsdami šią dilemą, – ar sapnai atlieka ir kokią nors kitą funkciją, nesusijusią su REM miego faze, kurioje jie pasireiškia, – mokslininkai pirmiausia pamėgino apibrėžti REM miego funkcijas. Jas žinodami, toliau galėjome tirti, ar REM miego fazę lydintys sapnai (ir labai specifinis jų turinys) turi lemiamą įtaką siekiant adaptacinių pranašumų. Jei tai, apie ką sapnuojate, niekaip nedidina REM miego teikiamos naudos, galima teigti, kad pakanka vien REM miego, o sapnai yra šalutinis reiškinys. Bei jei, kad būtų atliktos šios funkcijos, būtina ir REM miego fazė, ir tam tikrų dalykų sapnavimas, galima daryti prielaidą, kad vien REM miego, nors jis ir labai reikalingas, nepakanka. Tada, norint gauti naudos iš nakties miego, būtinas ypatingas derinys: REM miegas bei sapnavimas – ir ne bet koks, o atkuriantis tam tikrą, konkrečią patirtį. Jei pavyktų įrodyti ką nors panašaus, negalėtume sapnų laikyti tik šalutiniu REM miego produktu. Tokiu atveju mokslininkams tektų pripažinti, kad sapnai yra vienas iš pagrindinių miego elementų ir adaptacinių pranašumų, peržengiančių REM miego fazės ribas, šaltinis.
Laikantis šių principų, mums pavyko nustatyti dvejopą REM miego teikiamą naudą. Norėdami ja pasinaudoti, turime ne tik nugrimzti į REM miego fazę, bet ir sapnuoti – ir ne bet ką, o tam tikrus konkrečius dalykus. REM miegas yra būtinas, bet vien jo nepakanka. Sapnai nėra elektros lemputės skleidžiamos šilumos atitikmuo, jie – ne šalutinis reiškinys.
Pirmoji šiame skyriuje aptariama funkcija yra susijusi su mūsų emocine ir psichikos sveikata, antroji – su gebėjimu spręsti problemas ir kūrybiškumu. Pastarąją kai kas net mėgina sustiprinti, kontroliuodami savo sapnus. Bet tai jau kito skyriaus tema.
Sapnai – raminamasis balzamas
Sakoma, kad laikas gydo visas žaizdas. Prieš kelerius metus nusprendžiau moksliniais metodais patikrinti šią seną išmintį ir įsitikinti, ar nereikia jos patobulinti. Gal visas žaizdas gydo ne šiaip laikas, o sapnuojant praleistas laikas? Tuomet kūriau teoriją, kurios pagrindas buvo jungtiniai elektrinio smegenų aktyvumo ir REM miego fazėje esančių smegenų neurocheminiai modeliai ir iš kurios kilo konkreti hipotezė – kad REM miego fazėje pasireiškiantys sapnai yra specifinė naktinės terapijos forma. Kitaip sakant, iš to, kas per dieną patirta, REM miego fazės sapnai pašalina skausmingus ir net traumuojančius emocinius epizodus, kad rytą pabustume atsikratę emocinės įtampos.
Šios teorijos pagrindu tapo stulbinantis REM miego fazėje vykstantis smegenyse cirkuliuojančių cheminių medžiagų pokytis. Prasidėjus sapnų fazei, svarbiausios su stresu siejamos cheminės medžiagos, vadinamos noradrenalinu, koncentracija jūsų smegenyse labai sumažėja. Tiesą sakant, per dvidešimt keturias valandas, kol trunka para, REM miego fazė yra vienintelis laikotarpis, kai jūsų smegenys visiškai atsikrato šių stresą skatinančių molekulių. Smegenyse randamas noradrenalinas, dar žinomas norepinefrino pavadinimu, yra kitose kūno dalyse cirkuliuojančios ir jums puikiai pažįstamos cheminės medžiagos (jos poveikį ne kartą esate pajutę) – adrenalino (epinefrino) atitikmuo.
Iki šiol magnetinio branduolių rezonanso metodu atlikti tyrimai parodė, kad REM miego fazėje, kai sapnuojama, sužadinamos pagrindinės smegenų struktūros: migdolas, už emocijas atsakingos smegenų žievės sritys ir mnemoninis centras, dar vadinamas Amono ragu. Tai rodytų, kad ne tik įmanoma arba net labai tikėtina, jog sapnų fazėje perkuriami su konkrečiomis emocijomis susiję atminties elementai, bet taip pat kad smegenyse, apsaugotose nuo svarbiausios stresą skatinančios cheminės medžiagos poveikio, reaktyvuojama emocinė atmintis. Taigi, ėmiau svarstyti, ar smegenys REM miego fazėje, t. y. neurocheminiu požiūriu ramioje (nes noradrenalino lygis labai žemas) ir „saugioje“ miegančių smegenų terpėje neperkuria būdraujant sukauptos nemalonios patirties? Ar REM miego fazėje pasireiškiantys sapnai yra tobulai sukurtas naktinis raminamasis balzamas, pašalinantis mūsų kasdieniame gyvenime patiriamus emocinius skaudulius? Rodos, visi mums (man) prieinami neurobiologijos ir neuropsichologijos mokslų sukaupti duomenys į šiuos klausimus leidžia atsakyti teigiamai. Jei tai tiesa, kitą rytą po stresą keliančių įvykių kupinos dienos (dienų) turėtume pabusti nusiteikę gerokai pozityviau.
Taip buvo sukurta kasnakt vykstančios terapijos teorija. Ji rėmėsi prielaida, kad REM miego fazėje pasireiškiantis sapnavimas turi du itin svarbius tikslus: (1) miegant prisiminti vertingos ir svarbios patirties detales ir suderinti jas su jau sukauptomis žiniomis bei rasti joms vietą, tinkamą žvelgiant iš autobiografinės perspektyvos; (2) miegant pamiršti arba panaikinti intuityviai skausmingą emocinį krūvį, anksčiau sietą su tais prisiminimais. Jei paaiškėtų, kad ši teorija teisinga, sapnai atliktų savotišką mūsų gyvenimo autoanalizę, o kartu – ir gydomąją funkciją.
Pagalvokite apie savo vaikystę ir trumpai susigrąžinkite ryškiausius prisiminimus. Pamatysite, kad beveik visi tie prisiminimai susiję su emocijomis: kaip kadaise labai išsigandote, atskirti nuo tėvų, arba kaip gatvėje jūsų vos nepartrenkė automobilis. Be to, atkreipkite dėmesį, kad jūsų susigrąžintų konkrečių prisiminimų nebelydi tokios stiprios emocijos, kokias jautėte būdami tų įvykių dalyviai. Prisiminimas yra jūsų atmintyje, bet visiškai ar bent iš dalies atsikratėte jį lydėjusios emocinės įtampos. Galite viską tiksliai prisiminti, bet tie įvykiai jums nekelia tokios stiprios emocinės reakcijos, kokią sukėlė ir kokią ją įsiminėte tuomet, kai viskas iš tiesų vyko. Išimtis – patiriama potrauminio streso sindromo būklė. Pagal šią teoriją, kaip tik REM miego fazėje patiriamiems sapnams turime būti dėkingi už švelnų emocijų ir patirties atribojimą. Per naktinio gydymo seansą REM miegas atlieka vykusį triuką ir nuo informacijos gausaus vaisiaus vikriai nulupa karčią emocijų odelę. Taip galime saugoti ir prireikus prisiminti skausmingus gyvenimo įvykius nesibaimindami, kad mus užgrius anuomet juos lydėjusi didžiulė emocinė našta.
Todėl teigiau, kad jei REM miegas neatliktų šios funkcijos, klaidžiodami asmeninės atminties takeliais mes nuolat jaustume baimę. Kiekvieną kartą prisiminus kokį nors reikšmingą įvykį, ne tik prieš akis iškiltų jo detalės, bet ir vėl patirtume didžiulį stresą bei emocinę įtampą. Dėl unikalaus smegenų aktyvumo ir neurocheminių procesų REM miego fazėje sapnai padeda mums šių potyrių išvengti.
Tokia buvo mano teorija ir iš jos išplaukiančios hipotezės. Tada atėjo laikas eksperimentui, kurio rezultatai būtų buvęs pirmas žingsnis tiek teorijos, tiek hipotezių verifikavimo procese.
Surinkome būrį sveikų jaunų suaugusiųjų ir atsitiktine tvarka suskirstėme juos į dvi grupes. Visi tiriamieji, būdami uždaryti MRI skenografo kapsulėje, peržiūrėjo rinkinį stiprų emocinį krūvį turinčių nuotraukų, o mes tuo metu matavome jų emocinį smegenų aktyvumą. Paskui, po dvylikos valandų, eksperimento dalyviai vėl buvo sugrąžinti į MRI skenografo kapsulę, o mes dar kartą parodėme jiems tas pačias emocinį krūvį turinčias nuotraukas, taip sužadindami tiriamiesiems vakarykščius prisiminimus, ir vėl matavome emocinį jų smegenų aktyvumą. Be to, per šias dvi tyrimo sesijas, kurias skyrė dvylikos valandų tarpas, tiriamieji vertino kiekvienos nuotraukos jiems sukeltų emocijų stiprumą.
Svarbu pridurti, kad pusė eksperimento dalyvių nuotraukas matė rytą ir vakare, o pertrauką tarp šių dviejų sesijų praleido būdraudami. Taip, naudodamiesi MRI skenografais, galėjome išmatuoti, ką jų smegenys objektyviai mums sako ir ką tyrimo dalyviai – visą naktį miegoję arba visą dieną būdravę – subjektyviai jaučia, vėl susidūrę su ta pačia patirtimi.
Tiriamieji, kurie pertrauką tarp sesijų praleido miegodami, pranešė, kad reaguodami į vėl pamatytus vaizdus jaučia gerokai mažiau emocijų. MRI skenogramose buvo matyti, kad labai sumažėjo pakartotinis jų migdolo, t. y. emocinio smegenų centro, generuojančio skausmingus jausmus, aktyvumas. Be to, po nakties miego užfiksavome permainas už racionalumą atsakingoje smegenų srityje – prefrontalinėje žievėje, padedančioje slopinti emocinių reakcijų poveikį. Kita vertus, tą pačią dieną tirtiems žmonėms, neturėjusiems galimybės pamiegoti ir apdoroti gautos patirties, emocinės reakcijos stiprumas nesumažėjo. Antrą kartą matant nuotraukas, jų giluminės emocinės smegenų reakcijos buvo tokios pat stiprios ir neigiamos, o kartais net stipresnės ir negatyvesnės nei pirmą sykį, be to, šie tiriamieji ir patys papasakojo ir vėl patiriantys tokius pat skaudinančius jausmus.
Įrašę kiekvieno naktį tarp sesijų miegojusio tyrimo dalyvio miegą, galėjome atsakyti į klausimą, ar kokia nors miego rūšis arba kokybė leidžia numatyti, kaip tiriamajam per naktį pavyko atsikratyti emocinės įtampos?
Kaip ir buvo numatyta sukurtoje teorijoje, sapnų gausi REM miego fazė – ir specifiniai elektrinio smegenų aktyvumo modeliai, atspindintys šioje miego fazėje smegenyse stresą keliančių cheminių junginių koncentracijos mažėjimą – garantavo naktį vykusios terapijos sėkmę. Taigi, žaizdas gydė ne šiaip laikas, o miegant ir sapnuojant praleistas laikas, grąžinantis emocinę sveikatą. Miegoti – tai suteikti sau galimybę sveikti.
Taigi, emocinėms žaizdoms gydyti mums reikėjo miego, tiksliau sakant, REM miego. Vis dėlto ar būtina buvo REM miego fazėje ne tik sapnuoti, bet ir sapnuoti tuos emocijas sukėlusius įvykius, kad sušvelnintume patirtą įtampą ir apsaugotume savo smegenis nuo baimės ir pasikartojančios depresijos žabangų? Remdamasi universitetinės klinikos pacientams atliktų tyrimų rezultatais, į šį klausimą išsamiai atsakė dr. Rosalinda Cartwright iš Rašo universiteto Čikagoje.
Cartwright, kurią miego tyrimų srityje laikau ne mažesne novatore už Sigmundą Freudą, nusprendė ištirti miego turinį žmonių, kuriems, patyrusiems nepaprastai sunkų išsiskyrimą su partneriu arba skyrybas, pasireiškė depresijos simptomai. Tuoj po to, kai buvo patirta emocinė trauma, ji ėmė kaupti ir analizuoti tiriamųjų sapnų ataskaitas, ieškodama aiškių ženklų, patvirtinančių, kad būdraujant patirtos emocijos kartojasi ir sapnuose. Po metų Cartwright pakartojo tyrimus, siekdama nustatyti, ar emocinės traumos jos pacientams sukelta depresija ir baimė praėjo, ar liko.
Savo publikacijose šia tema, kurias net ir pakartotinai skaitau apimtas susižavėjimo, Cartwright atskleidė, kad tik tie pacientai, kurie aiškiai sapnavo savo skaudžias patirtis netrukus po to, kai šios buvo įgytos, medicinine prasme išsivadavo iš savo košmarų ir po metų jau buvo sveiki, nes jiems nepasireiškė jokie klinikiniai depresijos simptomai. Asmenims, kurie sapnavo ne apie pačias skausmingas patirtis, nepavyko nuo jų atsiriboti ir emocinė trauma vis dar neleido jiems gyventi įprasto gyvenimo.
Cartwright įrodė, kad, norint išspręsti emocines praeities problemas, nei REM miego, nei tiesiog miego nepakanka. Jos pacientams prireikė REM miego fazės ir sapnų, be to, specifinio turinio sapnų, kai sapnuojama apie emocinius dalykus ir jausmus, tiesiogiai susijusius su tikrovėje patirta trauma. Tik tokio turinio sapnai leido pacientams atsikratyti klinikinių depresijos simptomų, emociškai atsiriboti nuo skausmingos patirties ir kurti emocinę ateitį, o ne likti praeities traumos vergijoje.
Dr. Rosalindos Cartwright gauti duomenys buvo dar vienas psichologijos mokslo faktas, patvirtinęs mūsų naktį vykstančio biologinio gydymo teoriją, bet tik po atsitiktinio, darganotą šeštadienį įvykusio mudviejų susitikimo Siatle vykusioje mokslinėje konferencijoje mano pirmieji tyrimai ir sukurta teorija buvo imti praktiškai taikyti medicinoje ir padėjo gydyti pacientus labai sekinantį psichinį sutrikimą, vadinamą potrauminio streso sindromu.
Nuo šio sindromo kenčiantys pacientai, daugiausia kare dalyvavę asmenys, sunkiai tvarkosi su šia košmarą primenančia ir traumuojančia patirtimi. Dažnai jiems neduoda ramybės būdraujant patiriamos vizijos, siejamos su vis grįžtančiais įkyriais prisiminimais, ir miegant besikartojantys košmarai. Ėmiau svarstyti, gal REM miego naktinės terapijos mechanizmas, kurį atskleidėme tirdami sveikus žmones, potrauminio streso sindromo kamuojamų asmenų atveju dėl kokių nors priežasčių liovėsi veikęs, todėl nepadėjo jiems sėkmingai susitvarkyti su traumuojančiais prisiminimais?
Kai, sakykime, sprogus automobilio varikliui buvusiam kariui staiga prieš akis iškyla koks nors praeities vaizdas, gali būti, kad jis vėl patiria visas emocijas, kurios buvo kilusios anuomet nutikus tam skausmingam įvykiui. Tai man leido padaryti išvadą, kad šiam asmeniui miegant šie jausmai nebuvo tinkamai pašalinti iš trauminės atminties. Kalbantis su klinikoje potrauminio streso sindromą besigydančiais pacientais, šie dažnai sako niekaip negalintys „pamiršti“ kokios nors skausmingos patirties. Iš dalies jie kalba apie smegenis, nepašalinusias šios emocijos iš trauminės atminties, todėl kiekvieną kartą, kai staiga iškyla tas prisiminimas, grįžta ir emocija, kuri seniai turėjo būti pašalinta.
Tuomet mes jau žinojome, kad potrauminio streso sindromą turintiems pacientams pasireiškia ir miego sutrikimai. Be to, buvo įrodymų, jog šia liga sergančių žmonių nervų sistemoje išsiskiria daugiau nei įprasta noradrenalino. Remdamasis REM miego naktinės terapijos teorija ir naujai gautais ją patvirtinančiais tyrimų rezultatais, praplėčiau šios teorijos modelį, atsižvelgdamas į potrauminio streso sindromo gydymą. Pagal patobulintą teoriją, potrauminio streso sindromo pagrindas yra pernelyg didelė smegenyse cirkuliuojančio noradrenalino koncentracija, neleidžianti pacientams tinkamai nugrimzti į REM miego fazę ir sapnuoti. Jų smegenys nepašalina emocijų iš trauminės atminties, nes to padaryti neleidžia pernelyg didelė tam tikros smegenyse esančios stresogeninės cheminės medžiagos koncentracija.
Bet labiausiai man rūpėjo pasikartojantys košmarai, apie kuriuos pasakojo potrauminio streso sindromą turintys pacientai, mat šis reiškinys toks dažnas, kad yra įtrauktas į sąrašą simptomų, būtinų potrauminio streso sindromo diagnozei patvirtinti. Jei pirmą naktį po traumuojančios patirties smegenims nepavyksta pašalinti iš atminties jos sukeltų emocijų, pagal teoriją šios emocinės atminties šalinimo veiksmas kartojamas ir kitą naktį, nes su tuo prisiminimu siejamas emocinis „prielipas“ lieka pernelyg ryškus. Jei ir antras bandymas būna nesėkmingas, šis veiksmas kartojamas dar kitą ir dar kitą naktį, sukurdamas užstrigusios gramofono plokštelės efektą. Rodos, pasikartojančius, su traumuojančia patirtimi susijusius košmarus sapnuojantiems potrauminio streso sindromą turintiems pacientams taip ir nutiko.
Visa tai leido patvirtinti arba paneigti įmanomą hipotezę: jei miego metu potrauminio streso sindromą turintiems pacientams pavyktų sumažinti smegenyse cirkuliuojančio noradrenalino lygį ir atkurti miegui įprastą cheminę aplinką, kad galėtų prasidėti traumos gydymas, turėtų būti įmanoma grąžinti jiems ir įprastą REM miego kokybę. Atkūrus REM miego kokybę, turėtų sušvelnėti klinikiniai potrauminio streso sindromo simptomai, o skausmingi košmarai turėtų kartotis rečiau. Žinoma, drauge ieškojome ir klinikinių įrodymų, patvirtinančių mūsų mokslinę teoriją. Ir kaip tik tada sulaukėme netikėtos dovanos – laimingo atsitiktinumo.
Paskelbęs teorinį straipsnį šia tema, netrukus susipažinau su dr. Murray Raskindu – puikiu, netoli Siatlo įsikūrusio JAV Karo veteranų reikalų departamente dirbančiu gydytoju. Tuo metu Siatle vykusioje konferencijoje mes abu pristatėme savo tyrimų rezultatus, nežinodami nei apie vienas kito atliekamus mokslinius darbus, nei apie iš jų gautus duomenis. Raskindas, augalotas ir, sprendžiant iš žvilgsnio, geranoriškas vyras, po kurio nerūpestinga ir žaisminga laikysena slepiasi nepaprastas ir nederamas nuvertinti gydytojo įžvalgumas, yra garsus mokslininkas, daugiausia nuveikęs potrauminio streso sindromo ir Alzheimerio ligos tyrimų srityse. Konferencijoje Raskindas pasidalijo naujausiais atradimais, kurie jį gerokai glumino. Potrauminio streso sindromo klinikoje gydydamas karo veteranus, Raskindas aukštą jų kraujospūdį mažino generiniu vaistu prazosinu. Kraujospūdžiui reguliuoti šis vaistas pasirodė ne itin tinkamas, bet Raskindas atkreipė dėmesį į kitą, gerokai stipresnį ir visiškai netikėtą prazosino poveikį smegenims: šį vaistą vartoję potrauminio streso sindromą turintys pacientai rečiau sapnuodavo košmarus. Po vos kelias savaites trukusio tokio gydymo jo pacientai grįždavo į kliniką ir suglumę sakydavo: Daktare, labai keista, bet nebesapnuoju košmarų. Jaučiuosi daug geriau ir vakarais taip labai nebijau užmigti.
Paaiškėjo, kad prazosinui, kurį Raskindas skyrė kraujospūdžiui mažinti, būdingas visiškai netikėtas šalutinis poveikis: jis mažina smegenyse esančio noradrenalino koncentraciją. Raskindas, pats to nežinodamas, atliko eksperimentą, kurio modelį mėginau kurti aš. Prasidėjus REM miego fazei, jis savo pacientų smegenyse sukūrė kaip tik tokias neurochemines sąlygas, – sumažino neįprastai didelę su stresu siejamo noradrenalino koncentraciją, – kokių potrauminio streso sindromo kamuojami pacientai seniai nebuvo turėję. Prazosinas palengva mažino kenksmingai aukštą noradrenalino lygį smegenyse, taip leisdamas pacientams patirti kokybiškesnį ir sveikatai palankesnį REM miegą. Pagerėjus REM miego kokybei, nuo potrauminio streso sindromo kenčiantiems pacientams ėmė švelnėti klinikiniai šios ligos simptomai, o svarbiausia, jie ėmė rečiau sapnuoti košmarus.
Visą laiką, kol vyko konferencija, mudu su Raskindu palaikėme ryšį ir diskutavome mokslinėmis temomis. Po kelių mėnesių jis apsilankė Berklyje, Kalifornijos universitete veikusioje mano laboratorijoje. Daug diskutavome, visą dieną ir net per vakarienę kalbėdavomės apie mano neurobiologinį naktinės emocinės terapijos modelį ir apie tai, kad jis tobulai paaiškino Raskindo atskleistą prazosino poveikį. Šie pokalbiai buvo be galo įdomūs ir jaudinantys, – nieko panašaus per savo mokslinę karjerą dar nebuvau patyręs. Mokslinei teorijai nebereikėjo ieškoti praktinio klinikinio įrodymo. Vieną lietingą dieną Siatle, kaip sakoma, kirvis atitiko kotą.
Remdamasis mūsų abiejų atradimais, Raskindo tyrimais, o vėliau ir nepriklausomų tyrėjų atliktais plataus masto klinikiniais bandymais, JAV Karo veteranų reikalų departamentas oficialiai pripažino prazosiną vaistu, tinkamu po patirtos dvasinės traumos pasikartojantiems košmarams gydyti, o dar vėliau tokį pat sprendimą priėmė ir JAV maisto ir vaistų agentūra.
Į daugybę klausimų kol kas lieka neatsakyta. Reikėtų bent pamėginti išsiaiškinti, ar tokie patys rezultatai gaunami šiuo vaistu gydant pacientus, patyrusius kitokio pobūdžio traumas, pvz., tapusius seksualinės prievartos arba fizinio smurto aukomis. Be to, dėl savo šalutinio poveikio prazosinas toli gražu nėra tobulas vaistas, tinkamas vartoti didesnėmis dozėmis, ir ne kiekvienam ligoniui toks gydymas padeda. Vis dėlto reikia nuo ko nors pradėti. Jau galime moksliškai paaiškinti vieną iš REM miego ir su juo neatsiejamai susijusio sapnavimo funkcijų ir, vadovaudamiesi tomis žiniomis, pradėjome gydyti nemalonų ir įprastą gyvenimą trikdantį psichikos sutrikimą, vadinamą potrauminio streso sindromu. Galbūt ateityje mums pavyks atrasti naujus būdus, tinkamus miego sutrikimams ir kitoms psichikos ligoms, pvz., depresijai, gydyti.
